Ženklas ir jausmelis

Didelė dalis komunikacijai naudojamų ženklų ne tik perduoda informaciją, bet ir išreiškia tam tikrą požiūrį į ją. Bendrai paėmus, tas požiūris gali būti teigiamas arba neigiamas. Šis konotacijos reiškinys atsiranda net pačiuose neutraliausiuose ir objektyviausiuose ženkluose, tokiuose kaip matematiniai. Skaičiai, ir kiti ženklai, semantiškai neutralūs ir nesusiję su jokiu emociniu požiūriu; tačiau užtenka prisiminti skaičius naudojamus vertinimo skalėje ir ši mintis pasidaro aiški. Vienetas arba dvejetas – ne tik paprasti skaičiai, bet turi ir emocinį krūvį, kuris gali būti ryškesnis ar menkesnis. Konotacijos ryškumas priklauso nuo daugelio dalykų.

Vienetas arba dvejetas yra blogai, nes šie skaičiai naudojami neigiamam įvertinimui. Šis pavyzdys su aritmetiniais ženklais parodo, iš kur ir kaip ženkle susiformuoja neigiamas arba teigiamas krūvis. Jis į ženklo semantiką perduodamas iš tos emocinės aplinkos, kurioje to ženklo ir jo prasmės buvo išmokta. Dvejetas, du, 2 – skaičius, išmoktas mokykloje, ir nurodo į neigiamą emocinę aplinką. Formuojantis šiam ženklui, atmintyje atsiranda negatyvus supratimas, kurį išgirdus patiriama emocinė įtaka. Kitaip sakant, ženklo prasmė, kaip emociją sukeliantis įspūdis, išreiškia tam tikrą požiūrį, kuris susiformuoja tada, kai emocija semantizuojama ir sujungiama su ženklo informacija.

Valdyti žmogų galima įvairiai, bet vienas iš tokių būdų yra sukelti teigiamas arba neigiamas emocijas. Nes žmogus siekia to, kas semantiškai teigiama ir vengia to, kas semantiškai neigiama. Tas pat ir su emocijoms: neigiamų emocijų vengiama, o teigiamų siekiama. Jeigu tokios emocijos semantizuotos ir užkoduotos žodžiuose, tai ir žodžiai savo socialinėje aplinkoje arba siekiami, arba vengiami, rodant situacijas tokias, kurios asocijuotos su teigiamais žodžiais ir vengiant susijusių su neigiamais. Šis pavyzdys parodo, kad žodžiais, sukeliančiais emocijas, galima manipuliuoti žmogaus elgesiu, valdyti. Pavyzdžiui, kad žmonės nepavadintų tinginiu, stengiamasi daugiau dirbti arba kad nepavadintų kvailiu, stengiamasi kalbėti ir elgtis protingai ir t.t.

Pavadinus šiais žodžiais, galimos dvi reakcijos: 1) susigūžimas ir smūgių laukimas arba 2) aktyvus atsakymas su apsuktomis konotacijomis ir negatyviomis prasmėmis. Čia tas pat kaip muštynėse: viskas priklauso nuo žmogaus statuso ir jėgos panaudojimo galimybių. Nes jėgos gali būti lygios arba nelygios. Pavyzdžiui, valdžiai atsakyti semantine jėga vengiama, nes pagal socialines procedūras už tai gali grėsti susidorojimas, sukeliantis daug nemalonių emocinių išgyvenimų.

Semantika ir valdžia

Šitoks ženklų apdorojimas neatsiejamas nuo vertinimo sistemos. Nuo to priklauso kokie ženklai – negatyvinami ir kokie – pozityvinami. Pozityvinama tai, kas organizacijai arba visuomenei turi vertę ir negatyvinama tai kas žalinga arba nenaudinga. Pasirinkimas ir apsisprendimas priklauso nuo grupės tikslų ir vizijos, kokia turi būti socialinė tikrovė. Pavyzdžiui, pagrįsta kastomis, atskirtimi ir jėga; protu ir argumentais; arba moraliniais žmonių tarpusavio ryšiais visuomenėje.

Praktiškai visos vertinimo paradigmos paremtos tokiomis konotacijomis ir jos valdo būtent su tokiu semantizuotų emocinių situacijų „jausmeliu“. Įstatymų arba moralės principų pažeidėją, pavyzdžiui, vadina nusikaltėliu. Šis žodis turi labai ryškų neigiamą atspalvį. Pagal aprašytas situacijas žodžio „nusikaltėlis“ prasmė atsiranda iš socialinės aplinkos, kuri persekioja žmones, pažeidinėjančius įstatymus. Įdomu tai, kad ši negatyvi konotacija atsiranda, išmokstama, net tada, kai žmogus niekada nebuvo nusikaltėliu ir niekas jo nepersekiojo. Toks ženklo jausmelis susiformuoja vien iš supratimo, grasinimų, ir pavyzdžių, su kitais žmonėmis. Vaikas, po to paauglys ir suaugęs žino „kaip būna“.

Tokio žodžio panaudojimas priklauso nuo tikrovės. Ar žmogus iš tikro ką nors pažeidė, ar su juo, naudojant negatyvią semantika, norima susidoroti. Yra galimybės duoti atsakymus, kai jėgos lygios ir jėgos nelygios. Bet kokiu atveju, kai žmogus susiduria su semantiniu puolimu, jis gali gintis arba bėgti. Pranašesnis ir lygus atsako jėga arba įrodymais, silpnesnis atsako argumentais ir protu, iškeliant tikrovės klausimą. Nes pasakyti galima bet ką, net tai, kas netikra. O žmonės nesiaiškina. Todėl, kad neturi galimybių ar todėl, kad tikrovė net nedomina, pvz., jeigu žmogus sistemoje laikomas „mažaverčiu“, o susidorojimą organizuoja koks nors sistemos „kietiakas“. Todėl įrodymo klausimas vis dar laikomas vertingu, visai iš šios situacijos nešalinamas.

Svarbiausia, kad jėgos žodžiai veiktų, turi būti išankstinis smegenų paruošimas. Kaip tai vyksta – jau rodžiau. Pirmiausiai, semantika formuojama pagal emocines situacijas, kurios perduodamos į žodžio struktūrą atmintyje, arba stengiantis žodžio kognityvines dalis pervesti į tą plotą, kur kaupiami negatyvūs žodžiai ir šiaip visokie „keiksmažodžiai“, kurių arsenalą kaip semantinės kovos priemones turi sukaupęs kiekvienas žmogus. Šitai atliekama per socialinį paskatinimą arba baudimą naudojant emocinę įtaką. Emocijų centrai gali sukelti sąmonėje įvairias būsenas, kurios paprastai yra dvispalvės, baltos arba juodos, teigiamos arba neigiamos.

Kad suaugęs žmogus turėtų tokią vergo semantiką įkaltą į galvą, vaikystė turi pereiti per ištisą kalbinio muštro ir dresiravimo sistemą. Ne veltui organizacijoje svarbų vaidmenį vaidina „auklėjimo“ sistema.

Švietimas, auklėjimas gali būti formalus ir neformalus. Formalus – per mokyklos discipliną, neformalus – per kultūrinę ir socialinę aplinką. Aišku, nereikia užmiršti, kad semantinė asmenybė nėra vien tik socialinis konstruktas, nes negatyvas ir pozityvas žmoguje (emocijos) – ne išmokstamos, bet užkoduotos genetiškai ir genai sudaro sąlygas formuoti įvairias emocines kalbos, ir ne tik kalbos, ženklų konotacijas.

Propaganda ir informacinis karas

Šią smegenų savybę plačiausiai išnaudoja propaganda, kurios pagrindas teigiamų ir neigiamu jėgos žodžių naudojimas. Viskas, kas teigiama sutraukiama į save, o viskas, kas neigiama – projektuojama į priešą. Arba kitu atveju, kai plaunamos smegenys, teigiamus ir neigiamus (skatinančius ir baudžiančius) žodžius naudoja vergų psichikos manipuliavimui. Propagandos pagrindinis su jėgos žodžiais siekiamas tikslas yra neapykantos/paniekos/patyčių organizavimas ir nukreipimas. Ir aukštinimo/garbinimo tikslinis organizavimas bei valdymas. Kaip sakiau, pozityvas projektuojamas į save, o negatyvas į priešą.

Atvira propaganda dažnai maskuojama; ir semantika valdoma netiesioginiais būdais, sukaupiant jėgos žodžius potekstėje, sumažinant proporcijas tarp neutralaus ir emocionalistinio teksto, kad reaguodamas į semantinį smūgį, žmogus turėtų „kontratakuoti“ tekste ir tai, kas jame yra neutralu arba teigiama, ir būtų galima visada turėti kabliuką, žmogų darant „amžinu durniumi“.

Neturintis galios žmogus tokiuose žaidimuose priverstas išlikti pasyvus. Su tokiu žmogumi valdžia elgiasi dviem būdais – arba emociškai naikina ir gniuždo, pvz., jeigu jaučia kosminę panieką ir neapykanta. Jeigu žmogus reikalingas, tada juo manipuliuojama naudojant skatinimų ir baudimų sistemą. Toks žmogus reaguoti gali tik pasyviai, pavyzdžiui, tik savo elgesiu pritraukdamas tas emocines socialines situacijas, kurios sukelia valdžiai teigiamas konotacijas. Gniuždomas pasyvus žmogus gali, pavyzdžiui, būti privedamas prie savižudybės, kai valdžia siekia būtent tokios letalinės baigties. Bet čia labai svarbus klausimas būna, ar žmogus nusipelno organizuotos neapykantos jėgos žodžių, ar ne. Jeigu ne, tai jis keliauja į dangų kaip kankinys.

Taip pat galimos tokios situacijos, kai žmogus atsiduria organizuotos neapykantos semantinio smūgio smaigalyje, bet turi galimybę išlikti aktyvus, aktyvios reakcijos nešėjas. Pavyzdžiui, turintis galią arba pranašesnį intelektą. Tarkim, gali pradėti informacinį karą, arba smogti realius karinius smūgius. O taip ir atsitinka, kai priešo jėgos žodžiai būna per daug nachališki ir įžūlūs. Norint, kad tai pavyktų, pirmiausiai galvoje turi būti ne vergo semantika. Bet laisvas žmogaus neišdresiruojamas paklusti, pavyzdžiui, dėl įgimtų lyderio charakterio savybių, kurios leidžia pačiam nustatinėti vertes, organizuoti neapykantas arba adoracijas.

Semantikos sąmokslas

Yra tokia versija, kad tikras žmogus – dažnai būna nepriklausomas nuo tokio manipuliavimo arba bent jau turi daugiau aktyvių negu pasyvių galimybių. Net jeigu žmogus-vergas pasyvinamas nuo vaikystės, pavyzdžiui, dresiravimu. Visada galima išmokti aktyviai reaguoti į tokias semantines „atakas“, naudojamas lygiavertės aplinkos arba valdžios. Tačiau paslaptis dar būna ir ta, kad tokia vergo sąmonė formuojama ne tik socialinės-emocinės aplinkos įtakos, bet ir technologiškai. Visiškai neaišku ar kalbos žodžių žievėje iš tikro yra keiksmažodžių ir visokių kitokių negatyvių žodelių plotai. Gali būti, kad tokios kognityvinės savybės ir plotai yra psichotroninės matricos, uždedamos ant smegenų žievės, turint tikslą valdyti visuomenę „kultūringai“, ne vien tik primityvia jėga.

Geras pavyzdys yra jėgos žodis „teroristas“, kuris propagandos ir informacinio karo į sąmonę buvo įkaltas net suaugusiems žmonėms, nenaudojant jokių ypatingų muštro priemonių, kurios turėtų būti vykdomos nuo ankstyvos vaikystės. Tai rodo arba kad negatyvaus emocinio krūvio įsisavinimas nėra toks sudėtingas, arba gali būti, kad šis žodis buvo įdiegtas per psichotroninę matricą, transliuojamą per valstybės valdymo techniką. Technika išsprendžia daug klausimų ir žymiai palengvina vergo semantikos suformavimą – tokį, kuriam įprastinėmis priemonėmis žmogus pasipriešinti neturi galimybės. Jeigu žmogus turi aštrų protą, dresiravimo programą gali sugriauti. Aišku, tada susiduria su organizuotos neapykantos išorine sistema, kuri sukuria negatyvią emocinę aplinką. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis gali išsaugoti savo pranašumą.

Organizuota neapykanta (banditas) arba patyčia (idiotas) visuomenėje naudojama ne tik tiesiogiai valdžios, bet pirmiausiai per tarpininkus, kurie visuomenėje veikia kaip agentūrai priklausantys aktoriai, kurie kuria valdžiai naudingas emocines įtakas, semantiškai organizuodami savo grupę prieš išsirinktus taikinius, kuriuos nori sunaikinti arba šiaip daro visuomenei bendro pobūdžio emocinį poveikį – alkoholikams, bomžams, tinginiams, pašalpiniams, globalistams, tolerastams ir t.t.

• Propaganda