Žvilgsnis į begalybę

Egzistenciniai klausimai

Žmogaus sąmonė yra pagrindinis egzistencinis klausimas, nes atsakymas į jį lemia žmogaus statusą šioje realybėje. Mąstant aukščiausiame lygmenyje svarbiausia išsiaiškinti ar ji yra prigimtinė tikrovės dalis, kurioje žmogus atsiranda natūraliai, todėl kad užkoduotas pasaulio sąrangoje, ar jis yra tik „šalutinis produktas“. Tai lemia žmogaus statusą, priklausomai nuo to, kaip apibrėžiama ši jo esminė dalis. Kaip pavyzdį galima imti elektromagnetini lauką – jis savo prigimtimi nėra skirtas radijo ryšiui, greičiau tai yra fundamentali jėga, rišanti visą fizinį pasaulį, tačiau jis turi ir antrinio panaudojimo galimybes – nors nėra tam skirtas, tačiau tam tinka. Panašiai ir žmogaus sąmonės laukas – jis turi savo pagrindinę paskirtį, tam tikrą nežmogišką funkciją tikrovėje arba jis skirtas tik tam, nes žmogus atsiranda šioje tikrovėje būtinai, kadangi jo atsiradimas užkoduotas tikrovėje ir tam specialiai „sukurtos“ visos reikalingos priemonės. Sąmonės laukas ir turi būti ta tikrovės dalis, kurioje paruoštas tikro žmogaus atsiradimas. Tai yra pagrindinė ir vienintelė jos paskirtis.

Dar vienas fundamentalus principas yra sąmonės kryptis ne iš vidaus į išorę, bet iš išorės į vidų. Ši kryptis ne įprasta, nes esame įpratę prie pirmos informacijos krypties: knygos puslapiai, monitoriai, televizoriai informaciją rodo į išorę, o žmogus – į vidų, t. y., sau pačiam. Tai priklauso nuo to, kur yra priimantis subjektas – jeigu jis išorėje, informaciją perduoti reikia į išorę, o jeigu viduje – į vidų. Kadangi kiekvienas subjektas save suvokia kaip viduje išnyrantį sudėtingą laukų kompleksą, tai kad jis suvoktų aplinką, informacija turi būti perduodama į sąmonės kapsulės vidų. Tai įsivaizduoti nėra sudėtinga. Galima remtis tokiu vaizdiniu: yra kokio nors „debesėlio“ pavidalo sąmonės laukas, o suvokimo perspektyva yra viduje. Vadinasi, kad ši perspektyva suvoktų išorinę informaciją, ji turi būti panardinama į ją kaip kokia elektrodų gardelė, generuojanti aktyvumą, o šis debesėlio viduje sukuria suvokimo formas, t. y., iš vidaus. Į šią sistemą žiūrint iš išorės, nesimato nieko – nei subjekto, nei vidinio ekrano.

Kyla ir dar vienas klausimas, kurį galima suformuluoti kaip „ekrano statusas“, o dar tiksliau – ekrano žmonių klausimas. Jis panašus į paprastesnį buitinį klausimą: žiūrint į TV ekraną, jame matomi pavidalai yra tikri aktoriai ar tik kompiuterio sukurtos hologramos (tokios galimybės seniai egzistuoja)? Tikri aktoriai – šiek tiek domina, bet jeigu žiūri tik į kompiuterio sugeneruotą haliucinacija arba falsimuliakrą, tai ir šis TV ekranų turinys nususta, praranda savo statusą. Panašiai galima mąstyti ir apie vidinius ekranus. Viskas ką žmogus savo viduje mato yra tikri išoriniai žmonės ar tik vidinė matrica? ~Pavyzdys rodo, kad statuso klausimą galima priskirti abiem dalims – žmogui, kaip suvokiančiai perspektyvai, kuri gali būti tik šalutinė tikrovės būsena, ir pasaulio reprezentacijai, kuri gali būti tik sugeneruota iliuzija. Tarus, kad abiem klausimais atsakymas negatyvus, nelieka nei žmogaus, nei pasaulio suvokimo kaip būties ir visatos centro, vietoj to iškyla pirminės priežasties, arba Šaltinio didybė, nes šis Šaltinis – kosminės hologramos autorius, šiame pasaulyje – visagalis.

Nurodytas statuso klausimas yra pagrindinė filosofijos problema, nuo kurios priklauso gyvenimo, paties žmogaus ir jo pastangų vertinimas. Tarus, kad žmogus yra tikras, pagrindinis „produktas“, sąmonę turėtume vadinti substancija, galinčia būti gnostine, arba žmogiška. Jeigu jis būtų tik būsena, tai būtų stiprus argumentas, kad žmogus tėra šalutinis reiškinys, moksliškai – epifenomenas. Beje, šį klausimą kelti galima ne tik apie smegenis, bet ir apie žmogaus kūną: jis yra pirminė substancija ar būsena? Jeigu būtų substancija, tai reikštų, kad visa tikrovė turi tik tokią paskirtį, ir kad ši materija tinkama tik žmogaus organizmo konstravimui. Bet mes matome, kad pagrindinė materijos paskirtis yra Visatos kūrimas, o kūnas – tik epifenomenas: pasaulis galėtų gyventi ir be gyvybes, o gyvybė be pasaulio – negalėtų. Tik reikia gerai pamąstyti, kokios iš to seka išvados. Kūnas – epifenomenas reiškia, kad ir sąmonė – epifenomenas? Nebūtinai. Nes žmogus ne vien kūnas, jis gyvena vidiniame gnostinių laukų pasaulyje, kuris nebūtinai vietinis (lokalus). Tarp kitko, pastarasis aspektas taip pat svarbus. Jeigu sąmonė yra vietinė (ne Visatos masto sąmonė), tai labiau tinkama versija būtų sąmonės kaip būsenos, kuriai reikia vietinio mechanizmo ir natūraliai ji daugiau niekur nepersikelia, nes be vietinės aplinkos nėra jokios tam tinkamos terpės (galėtų judėti tik išoriniu principu panašiai kaip kūnas). Jeigu sąmonė pirminė substancija, kosminio masto laukas, tai galimybių įgyti nevietinių savybių daugiau.

Vadinasi yra dvi mąstymo linijos:

1) sąmonė – šalutinis produktas, būsena, lokali, vidinė, tikrovės periferija

2) sąmonė – pagrindinis kūrinys, pirminė substancija, nelokali, išorinė-telepatinė, tikrovės centras.

Šias kryptis galima rinktis pagal tai, kaip labiau patinka ir galima remtis įrodymais ir argumentais. Ir galima nesirinkti nieko, bet mąstant aktyvaus agnostiko principu, pagal kurį galutinis atsakymas neįmanomas, tačiau tai nereiškia, kad nėra prasmės rinkti argumentus ir tirti. Taigi spektras galimų kelių yra a) tikėjimas viena kuria galimybe, b) agnosticizmas, renkantis įrodymus ir c) pasyvusis agnosticizmas, kuris atsisako įrodinėti arba tikėti ir tenkinasi nežinojimo būsena. Pastarojoje būsenoje rūpinamasi tik artimiausiais poreikiais, nesukant sau galvos dėl visumos. Už kitus spręsti nesiruošiu, tik parodau kelius, kuriuos reikia rinktis patiems. Aišku, yra ir pasirinkimo psichologija, nes žmogui labiau priimtina prasmė nei beprasmybė – jeigu žmogus pirminė substancija, tai jis turi rimtą vietą tikrovės sąrangoje, nes joje užkoduotas kaip pagrindinis fenomenas. Tokiu atveju daugiau galimybių, kad žmogus turi aukštesnę prasmę. Jeigu žmogus yra nenumatytas, atsitiktinis, tai jis tikrai neturi pirmose eilėse rezervuotų vietų, galbūt net neįleidžiamas į tikrovės spektaklį ir galinti žiūrėti tik per būties rakto skylutę.

Sąmonės parametrai

Mano tekstuose jau buvo minėta, kokie pagrindiniai sąmonės struktūrų komponentai. Tai yra

a) substancija,

b) energija,

c) informacija.

Pirmas elementas savaime suprantamas – nes viskas šioje Visatoje sudaryta iš „substancijos“ (ją galima vadinti ir materija). Savo teorijoje aš išskiriu fizinę ir gnostinę substanciją. Iš fizinės sudarytas visas pasaulis ir žmogaus kūnas, o iš gnostinės – sąmonė, protas. Substancijos pagrindas yra laukų struktūros, tad abiem atvejais yra tam tikri informacijos sujungti materialūs laukai – gnostinis ir fizinis. Informacija ateina iš fizinio pasaulio, o gnostinis laukas tą informaciją sutvarko ir suvokia. Gnostinio lauko paskirtis yra susieti informaciją ir pateikti jos reprezentaciją, leidžiančią žmogui orientuotis ir išlikti toje tiesioginėje aplinkoje.

Energijos klausimas – taip pat elementarus, nes ji reikalinga visiems procesams. Visam, kas vyksta, išnaudojama energija. Turi būti tam tikri efektyvūs kontinuumai, slenksčiai ir t.t. Toliau energija gali būti kinetinė, potencialinė, kurių principais atsiranda energomorfiniai pernašos reiškiniai, dalyvaujantys informacijos formavime ir jos atvaizdavime. Taip pat energija kuria reikalingą būseną, kuri yra suvokimo sistemos pamatas. Kitaip sakant, substancija ir energija neatsiejamos žmogaus dalys. Kalbant apie transhumanizmo „amžinybės“ svajonę, jos yra realios gnostinės-fizinės sielos dalis, kuri galėtų būti perkeliama į išorinius substratus. Perkėlimas (uploading) nėra tik informacijos kopijavimas ir abstrakčios neasmenybinės būsenos sujungimas. Perkeltas turi būti tikras žmogus, arba siela. Nes jeigu jo neperkelsi, tai neišliks tapatybė, bus sukurta tik jos iliuzija. Kopijos amžinybė nėra tiek patraukli, kaip asmeninė amžinybė. Todėl, norit sukurti tokią technologiją, reikia substancialių laukų ir energetinių būsenų teorijos.

Ir paskutinis elementas yra informacija, kuri yra sąmonės maistas – be informacijos nėra nei žmogaus, nei pasaulio. Ji yra žmogaus „materija“, o visa kita tik indas. Kol jis tuščias – žmogus neegzistuoja (Budos sąmonė), tačiau sujungus su informacija, atsiranda vidinė ir išorinė reprezentacija, kurių tėkmė yra pagrindinis vidinis procesas. Bet tai ne viskas, ką galima pasakyti apie informaciją. Pirmiausiai, labai didelė tikimybė, kad informacija perteikiama analoginiu principu. Yra moduliavimo forma, morfizmų srautas, struktūriniai potencialai ir indukcija. Sistema vadinama fizine ir gnostine brana. Fizinė brana moduliuoja informaciją ir perkelia ją į gnostinę braną išorinės indukcijos principu. Tai yra, analogiškai moduliuotas šablonas perkelia informaciją į suvokimo gnostine sistemą, kuri priima moduliavimą. Fizinė brana daugmaž žinoma, todėl reikia kelis žodžius pasakyti ir apie gnostinę braną. Tai taip pat yra laukas, kuris sudarytas iš gnostinių kompleksų, pagrindinių suvokimo vienetų, iš kurių sudarytas skaliarinis informacinis kondensatas. Tai tas „debesėlis“, į kurį įterpiami biologiniai elektrodai, perduodantys energiją ir morfizmą, per kuriuos sukuriama žmogaus sąmonė.

Glaustai aptariau pagrindinius parametrus. Dabar galima priminti ir tą struktūrą, kuri naudojama kaip gnostinio proceso karkasas. Tai yra

a) šablonas,

b) kokybė ir

c) suvokimas.

Pradedam nuo šablono. Tai yra vieta, kur moduliuojamas pagrindinis informacijos analoginis morfizmas. Gali kilti klausimas, kur jis yra, fizinėje ar gnostinėje branoje. Manau, kad informacija perkeliama į neuronų elektrinį aktyvumą, kuris saugo morfizmo kodą, o šis indukcijos būdu perkeliamas į gnostinę braną. Čia pirmiausiai atsiranda kokybės elementas, kuris lemia tą juslumo formą, į kurią perkeliama pradinė informacija. Tai yra, juslumo kokybės atsiranda ne neuronuose, bet gnostinėje branoje, kurios laukas sudaryta iš skirtingų kompleksų derinių, kurie skirti atvaizduoti vis kitokios rūšies reprezentaciją. Yra vaizdo kompleksai, garso kompleksai, temperatūros kompleksai, skausmo kompleksai, reikšmės kompleksai ir t.t. Kitaip sakant, kokybiniai skirtumai atsiranda ne neuronuose, bet gnostiniuose kompleksuose. Tačiau nei viename lygmenyje, reprezentacijos nėra griežtai suskaidytos į dalis ir surišimo mechanizmas atsiranda tiek fizinėse smegenyse kaip organe, tiek gnostiniame antstate. Ir galų gale, kaip jau buvo užsiminta, yra aukščiausia struktūra, vadinama vidinio subjekto-ekrano sistema, kurioje atsiranda aktyvioji gnostinė perspektyva, kylanti iš energomorfinės sielos.

Šablonas yra substancijos, energijos ir informacijos junginys šiame pasaulyje, arba fizinėse smegenyse. Jis nuolat keičiasi, uždegdamas vis skirtingas žievės arba vidinių smegenų dalis. Iš išorės šis aktyvumas atrodo kaip žybčiojimų srautas. Kiekvienas žybsnis į gnostinę braną perduoda moduliuotą informaciją ir yra suvokiamas kaip pasaulis ir žmogus. Žmogus yra visi „vidiniai“ žybsniai, tai yra kuriantys suvokiantį subjektą galvos atvaizde; „išoriniai“ žybsniai kuria pasaulį, kurio pagrindinės dalys yra formos, spalvos, kitimas, judėjimas arba tonai, melodijos, ritmai, tembras ir t.t. Šios sekos sukuria vidinio laiko sistemą, nes nieko neišlieka pastovaus, viskas teka, keičiasi, transformuojasi, net ir kaupiamojoje smegenų dalyje. Pasaulio kaita lėtesnė, stabilesnė ir solidesnė, tuo tarpu, galvoje mintis keičia mintį, vaizdinys keičia vaizdinį ir nieko nėra pastovaus. Minties centras pulsuodamas užsižiebia ir užgęsta ir priklausomai nuo šablono moduliavimo perteikia surinktą informaciją į minčių formų gnostinį „debesėlį“. Sąmonė pati sau parodo, kokia informacija buvo generuota konteksto.

Dar viena struktūra yra pagrindinės psichinės funkcijos, kurių reikia informacijos susiejimui ir tinkamam jos išnaudojimui:

a) rodomoji dalis – sensoriumas (pasaulis) ir kognityviumas (mąstymas),

b) kaupiamoji dalis – atmintis ir įgūdžiai, ir

c) valdomoji dalis – veiklos tikslas ir planas (motorinis ir kognityvinis aktyvumas)

d) protas ir mąstymas – reprezentacinis (rodomasis) ir procedūrinis (analitinis).

Rodomoji dalis tapatinama su sąmonės lauku, nes viskas, kas atsiduria sąmonėje, tuo pačiu yra ir rodoma. Sąmonė rodyti gali aplinkinį pasaulį ir vidinį subjektą minčių, vaizdinių ir atsiminimų pavidalu. Ši dalis yra momentinis ekranas, kuriame vaizdas keičiasi kadras po kadro, vaizduojant įvairias dinamines aplinkos būsenas, o jeigu išorėje tokių nėra, perspektyvinius perėjimus. Šis spektaklis rodomas gnostinėje branoje, kurį kažkada vadinau transneuroniniu lauku, nes jis nėra neuronų substancija. Greičiau tai kontinuumas, kuris sutraukiant kompleksus susikondensuoja ir atlieka juslių ir semantikos surišimo vaidmenį į vieną sąmonės kapsulę.

Kaupiamoji dalis pati nėra sąmonė, o matoma ji tik tada, kai išskleidžiama kognityviume, kuris yra vidinė rodomoji dalis, suvokiama galvos srityje. Jos paskirtis yra surinkti morfines struktūras ir jas užfiksuoti, kad būtų galima išskleisti vėliau, tada, kai tokia informacija reikalinga. Pagrindiniai principai yra suskleidimo ir išskleidimo mechanizmai, kurie priklauso nuo įrašymo ir atgaminimo būdų. Vėlgi atminties ieškoti galima fiziniuose laukuose ir gnostiniuose, kuri gali net tam turėti specialią gnostinių kompleksų rūšį, kurioje kaip diskelyje užrašoma visa iš sąmonės ir pasąmonės ateinanti informacija. Šis laukas turi būti fiksuotas, bet turintis plastiškas ir savaime sistemingai persitvarkančias struktūras. Visą atmintį suvokia „antras aukštas“, tad ieškoti ir išrinkti paprasta. Tačiau lieka paslaptis fizinei, apribotai sąmonės daliai, kuri atsiranda tada, kai žmogus visą gyvenimą pragyvena su psichotronine lobotomija.

Valdomoji dalis labiausiai susijusi su kūnu ir protu, nes kūnas valdomas ne bet kaip, o protingai. Sistema yra pažintas arba natūralus poreikis, tikslas jį patenkini ir veiksmų procedūra kaip planas, kuris veda link matomo tikslo. Čia veikia ir momentinis vaizdelis pateikiantis aplinką, gilesnės struktūros sukauptos kaupiamojoje dalyje ir galimybė protingai, išmaniai ir sumaniai siekti išsikeltų tikslų. Be motorikos yra ir vidinė valdoma proto/mąstymo struktūra, kuriame matomas patirtas ir pažintas pasaulis. Reprezentacinis protas daugiau susijęs su sensoriumu, ženklais, informacija, o procedūrinis protas su veiksmais arba proto aktais. Pavyzdžiui, kokio nors teksto loginė analizė, kuriai atlikti naudojamas išmoktas metodas. Reprezentacijos klausimas yra „kas“, arba esmė, o procedūros – „kaip“, arba metodas. Šitokie yra iš pasąmonėje esančio proto kaip asociatyvinės hologramos į mąstymą iškeliami sužadinti gabalai, kurie parodo, kaip buvo sutvarkyta iš išorės atėjusi informacija. Šiuolaikinėje visuomenėje šios dalys, be išvaizdos, yra pagrindinis projektuojamos vertės kriterijus, nes žmogaus rangas priklauso nuo to, ką jis žino ir to, ką moka/sugeba.

Žvelgiant atgal, galima pakartoti pagrindinius klausimus: kokia vertė ir koks statusas? Vertinama pagal substancijos ir energijos teoriją, kuri atveria materialios sielos problemą – ji yra Visatos centras ar tik šalutinis reiškinys, atsiradęs dėl būties pertekliaus. Ir informacija – ji parodo ką nors tikra ar yra tik iliuzija arba sumontuota haliucinacija. Nuo to priklauso Tiesos klausimas visose vietose – pasaulyje ir žmogaus prote. Ir pagrindinis akcentas apmąstymams – toks žmogaus gnostinės dalies interpretavimas propaguoja pirmą ar antrą požiūrį į žmogų?

Ką aš manau: toks požiūris į žmogų jį šiek tiek sumenkina, kiek sumenksta visos subjekto pažintos pasaulio ir tikrovės dalys. Tačiau kita vertus, tai ir neišvengiama, nes tikslas yra išlyginti per daug išsiskyrusias žinojimo situacijas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s