Naujausias mano eiroksenas buvo paviešintas įraše „Gyvenimų medis“, kuriame aprašiau sielos didžiąją sandarą. Mano kalba „eiroksen“ reiškia „mąstyti“, eiroksenas yra „daugiadimensinė, struktūrinė mintis“, kuri yra tokia aiški, kad remiantis ja galima braižyti schemą. Paskutinis mano eiroksenas yra „begalybės kelias“, kuris skirtas pasipriešinti dešinės rankos kelio satanizmui.

Sielos buvo suskirstytos į eksplozyvines ir implozyvines, pagal tai, kurioje hierarchijos vietoje jos įsikūnija ir pagal tai ar jų energija nukreipta į išorę ar į vidų objekto atžvilgiu. Išlaisvinančias sielas vadinu pliusinėmis ir laikau, kad jos turi pliusinę karūną; ribojančias, spaudžiančias, gniuždančias vadinu turinčiomis minusinę klouno kepurę. Šie du tipai yra hierarchiškai vienas su kitu surišti: minusinės sielos uždaro pliusines sielas į kalėjimą, jas apriboja, suvaržo ir naudoja gniuždymo taktiką, traumos psichologiją. Pliusinė siela veržiasi iš šio kalėjimo ir gali gyvenimu eiti skirtingais keliais: vergo, laisvos sielos ir karališku.

Išeities tašku laikau eksplozyvią, laisvės, begalybės siekiančią sielą. Joje yra dvi pagrindinės dalys: pliusinė ir minusinė. Pliusinė yra viskas kas susiję su teigiamais dalykais, kas sielai yra gėris – tai gali būti būsena, emocija, poelgis, įvykis ir bet kas, kas yra pozityvu. Minusinė dalis susijusi su viskuo kas neigiama, bloga. Tai reiškia, kad sielą sudaro trijų ženklų sistema: pliusinė karūna – eksplozyvi siela; pliusinė būsena; ir minusinė būsena. Šios dalys tarpusavyje įvairiai sąveikauja, gali būti grynos, mišrios ir anapusinės. Pavyzdžiui, su karaliaus keliu susijusi Absoliuto taško būsena, kuri yra „anapus gėrio ir blogio“, šiuos du polius transcenduoja.

Žemo lygio įsikūnijime (tokių dauguma) siela, susidurianti su išoriniu spaudimu, kylančiu iš minusinių sielų sukurtos sistemos, pereina trijų etapų raidą: reaktyvi siela – susijusi su minusine dalimi, neigiamais jausmais ir neigiamomis būsenomis; racionali siela – kuri tampa laiminga ir pozityvi tada, kai suranda tikrą savo gyvenimo kelią, kuris yra „begalybės kelias“; ir ezoterinė siela – kuri atsistoja į begalybės akivaizdą ir kyla link jos be jokių tarpininkų. Šį kelią galima palyginti su lanku, strėle ir tikslu – lankas yra kūnas; strėlė – siela; tikslas – begalybė.

Tačiau šias būsenas galima sieti ne tik evoliucijos prasme bet ir statiškai: galimos grynos teigiamos arba neigiamos būsenos, kurios yra veikimo pagrindas; bet galimos ir mišrios būsenos, kai pradžia yra vienoje iš pusių: dominuoja pozityvumas, bet jis naudojasi negatyviomis priemonėmis, kaip sveikas pyktis; dominuoja negatyvumas, kuris yra laimingas, kaip piktdžiuga. Ir yra anapusinė būsena, anapus teigiamo ir neigiamo, kuri susijusi su begalybės keliu, dar kitaip vadinamu karaliaus keliu.

Dabar reikia aprašyti neigiamą, gniuždančią sielą, kuri eina dešinės rankos keliu. Mano atveju veiksmas kyla pliusinėje sieloje, o minusinė, klouno, siela tik patiria poveikį. Realybėje pagrindinė kryptis yra priešinga, nes tai seka iš hierarchijos, bet mano perspektyva tokia – iš gyvenimo karūnos. Einant laisvės keliu teigiama arba neigiama laisvos sielos būsena, realizuojama veiksmu, sukelia negatyvią reakciją minusinėje sieloje. Jeigu sukeliama teigiama reakcija, tai rodo paklusimą gniuždymui ir vergo kelią. Karaliaus kelias yra tas, kai veiksmo šaltinis yra anapus teigiamos neigiamos poliarizacijos ir kyla iš gryno begalybės siekio. Jis kyla iš gyvenimų medžio centro, kuris yra anapus pliusų ir minusų.

Tokio siekio pagrindiniai šūkiai yra: „Sekam tik begalybe!“, „Kiekvienas begalybę matuoja pats!“. Tai reiškia, kad tarp sielos ir begalybės negali stovėti joks tarpininkas ir šis siekis negali būti primestas iš išorės. Visi tarpininkai ir kišimasis į šį santykį vadinamas begalybės beždžione. Tai yra pagrindinis šio kairės rankos kelio principas, kuris draudžia bet kam tapti begalybės beždžione, kuri yra blusa, kuri savimi nori uždengti saulę. Begalybės kelias yra begalybės beždžionių patraukimo į šalį kelias, kuris žymimas apskritimu, ant smaigalio stovinčiu trikampiu viduje ir trimis susikryžiuojančiais kairės rankos keliais. Tai yra eksplozyvios sielos, žemo lygio įsikūnijimo kelias, kuris siekia augti ir tobulėti – iki begalybės. Šis kelias nepriima tobulėjimui jokių apribojimų.

Taip pat reikia aprašyti neigiamas sielas, kurios eina dešinės rankos keliu, stato į ribas ir rėmus, gniuždo dvasios polėkį. Kadangi jų simbolis yra ant pagrindo stovinti piramidė – tai galima išvada, kad jie begalybės siekį uždaro su siaurėjančiu smaigaliu, kurio viršūnėje pastato save, pavirsdami begalybės beždžione ir užstodami savimi begalybę.

Labai svarbus klausimas, kaip mažuma minusinių sielų, kurių aukščiausiame lygmenyje įsikūnija labai nedidelis skaičius, sugeba valdyti eksplozyvių sielų masę? Tai yra sekimo principas, kai savimi suvilioja siekiančius pamėgdžioti begalybės beždžiones, kurie irgi svajoja apie piramidės smailę, bet tik ateityje, kada nors… Tačiau ir to užtenka, kad ši plati dalis būtų atitraukta nuo pagrindo ir atsukta prieš tuos, kurie nesusivilioja, nėra sekėjai ir neatranda savo viduje begalybės beždžionės, nesiekia savęs pastatyti vietoje jos. Taip sukuriamos dešinės rankos kelio stagnuojančios trinarės piramidės: viršuje minusinės sielos; apačioje pliusinės, o viduryje – nulinės, kurie yra piramidės sarginiai šunys, begalybės beždžionės iliuziniame tapsme.

Šiuos du kelius dėl akivaizdžių priežasčių galima vadinti apačios ir viršaus keliu. Apačios kelio aukščiausias taškas yra begalybė, o viršaus kelio – begalybės beždžionė. Apačios kelio pagrindiniai iniciacijos kanalai pakvietimas ir atskleidimas. Begalybė turi pakviesti sielą, perėjusią savo visus raidos etapus, rodydama jai ženklus, atskleisdama iliuzinių tikrovių ribotumą. Viršaus kelio kanalai yra moralinimas ir uždarymas. Uždaranti smailė pirmiausiai sukuria savo sistemą, tvarką, taisykles ir uždaro žemesnių sielų kilimą link begalybės. Šie du keliai niekaip nesuderinami. Augimas negali ir neturi būti ribojamas. Bet tai taip pat reiškia, kad visada „pirma eina begalybė“, t. y., jos neturi teisės pakeisti jokia begalybės beždžionė.

Apačios kelias yra labai sunkus, ir jo didžiausia pagunda yra posūkis į viršaus kelią, kuris įvyksta iš karto, kai tik pabandoma susidievinti, sudievinti kokią nors šio pasaulio dalį arba principą. Tada pradedama naudoti tradicinė pagrindo suskaldymo taktika, kuri naudoja pliusinių sielų vilionę savyje atrasti begalybės beždžionę. Primatui apskritai būdingas lyderio mėgdžiojimo sindromas, kuris tampa amžino mėgdžiotojo ir svajotojo sindromu, kuriuo naudojasi minusinės sielos ir supriešina piramidės pagrindą, įkala į jį pleištą ir šitaip kontroliuoja begalinę masę, naudodami minimalius resursus.

Svarbu suprasti principą „Begalybę kiekvienas matuoja pats!“. Nes jo nesupratus, galima nuklysti į viršaus kelią. Kiekvienas šio pasaulio principas tėra vartai: jie skirti ne sekimui, ne sistemos kūrimui, platinant moraliną, bet įėjimui, praėjimui ir tada visiškai laisvai kelionei link begalybės. Negalima niekuo aklai ar neaklai sekti, nes tarp sielos ir begalybės negali įsiterpti joks tarpininkas, nes tas tarpininkas, būdamas ribotas ir netobulas, pretenduoja tapti tuo kuo nėra ir niekada nebus. Todėl tokių uždangų reikia vengti, nenorint nuslysti į viršaus klystkelį. Santykis su tikslu ir siekiniu visada turi būti asmeninis ir individualus ir čia net patarti nėra ką, nes kelią kiekvienas turi atrasti pats. Begalybė pati pakviečia ir atskleidžia save.

Kita vertus, tai nereiškia ir besąlygiško individualizmo, nes turi būti siekiama sujungti visus karūnos pliusus, tam, kad jie savo begalybe išsprogdintų visas begalybės beždžionių iliuzijų sistemas. Kokius tipus turi begalybės beždžionės viršaus kelias: pirmas – emocija (mes esame elitas – jūs mūsų chalopai); antras – protas (mes esame genijai – jūs idiotai); trečias – susidievinimas (mes dievai – jūs žemės šliužai). Piramidės „dievai“ – tai begalybės beždžionės kvintescencija.

Begalybės kelio adeptas pasitraukia iš kelio, bet tik tam, kad užleistų vietą Begalybei ir sunaikintų visas begalybės beždžiones.

Kiek žinoma civilizacijos istorija, viršaus klystkelis buvo žemės prakeiksmas, nes jis begalines sielas laikė ir iki šiol laiko uždarytas kalėjime. Tai yra matricų civilizacijų istorija, kurią ištaisyti gali tik apačios kelias, kelias į begalybę…

• Religija