Esmė ir egzistencija

Klausimai „kas yra sąmonė?“, „kas yra žmogus?“ iškilo seniai, tada, kai žmogus dar tik pradėjo mąstyti. Šių klausimų pradžia yra istorijos objektas, kurios tikslas atsakyti „kur, kada, kas ir kaip“ (kur aiškino, kada aiškino, kas aiškino ir kaip aiškino), kiek prieinama iš pasiekiamų šaltinių. Šitoks paklausimas nubrėžia kelias atsakymo galimybes ir teorijas: a) žmogus turi į jį įdėtą nekintamą prigimtį, tik reikia ją išsiaiškinti ir b) iš žmogaus galima padaryti ką nori, bet reikia gerai praplauti smegenis ir sukurti tinkamą kontekstą (psichosocialinė inžinerija) arba sukurti biologinės informacijos valdymo priemones (genetinė inžinerija). Pirmu atveju, išeinama į ieškojimų kelią, o antruoju kuriama matrica, šablonas, kurią būtų galima uždėti ant žmogaus.

Šios dvi kryptys atspindi ir hierarchinės organizacijos perspektyvą: viršuje norima, kad iš žmogaus būtų galima daryti bet ką, pagal iškilusius organizacijos poreikius – toks yra megalomaniškas valdžios troškimas. Kitaip sakant, tikima, kad tai, kas yra žmogus – nustatoma valdžios. O pavergtoms apačioms kalama į galva, kad nekintama prigimtis jau nuo amžių pradžios yra surasta, ant jo uždėta iš viršaus, ir žmogus turi šiai „lemčiai“ paklusti. Savęs kūrimas persekiojamas ir juodinamas, tariama, kad neteisėtas maištas yra savivalė prieš Dievą, Gamtą, Valdžią, Tautą. Galima pasirinkti kas patogiau pagal esamą padėtį.

Iš tikro save (ir kitus) kuria nežabota galia, pagal savo poreikius. Šie poreikiai, jeigu „kuriamas“ Kitas, yra išnaudojimas, eksploatavimas ir t.t. Vergas turi patarnauti, gaminti, kurti, prižiūrėti ir t.t. Kitais atvejais, kai nėra nežabotos galios – tai virsta maištu prieš „valdžią“, kuriai reikalingas ne „bet koks“ žmogus, ne toks, kuris pats save susikuria pagal savo matymą, bet toks, kurį būtų galima eksploatuoti nusistatytais tikslais.

Galima manyti, kad visi esiniai turi savo nustatytą prigimtį ir ją žino net neklausdami. Tokia yra visa gamta. Tačiau palyginimui čia tinkama citata iš Sartro, kuris teigia, kad žmogui „egzistencija eina pirmiau už esmę“. Egzistencija yra ne kas kita kaip esmės kūrimas. Ką žmogus susikuria savo laisvai valdoma egzistencija, toks ir yra. Ši tezė taip pat reiškia ir jau minėtą situaciją, kai egzistencija užgrobiama valdžios, kuri kuria esmę jau pagal savo įsivaizdavimą.

Manau, kad su žmogumi situacija sudėtingesnė nei su kitais esiniais. Nes kūnas turi pirmesnę esmę ir ši esmė pereina į tam tikrą kūno galimybių apibrėžtą egzistenciją. Sąmonė, atvirkščiai, yra „tuščia“. Jos egzistencija pasirenkama, susikuriama ir tik tada išpildo savo apsibrėžtą esmę. Sąmonė susikuria save, savo formas, o kūnas yra toks, koks duotas gamtos. Tačiau naujausiais laikais, sąmonės psichosocialinė inžinerija (egzistencijos užgrobimas) jau netenkina. Inžinerijos prerogatyvą bandomą pasigrobti ir kūno egzistencijos užgrobimui, turint tikslą formuoti ir performuoti kūno esmę (prigimtį).

Tada žmogus formuosis/bus formuojamas valdžios visas toks, kokio reikia eksploatavimui, pvz., psichikos inžinerija – smegenų plovimu, socialinė inžineriją – egzistencijos užgrobimu, kuri paverčiama „darbu“, ir biologinė inžinerija pirmiausiai per manipuliavimą genais arba psichotroninė inžinerija dedant implantų plokšteles į smegenis ir t.t.. Svajonė tokia, kad prievarta primetus bet kokią egzistenciją, galima būtų performuoti viso žmogaus esmę, padaryti ją kokią nori.

Gamtinė ir „aukštesnė“ prasmė

Aptartame kontekste galima kelti žmogaus gyvenimo prasmės klausimą, kuris labai glaudžiai susijęs su žmogaus prigimties klausimu. Žmogaus prigimtis siejant jį su gyvenama aplinka yra nustatyta ar ne, ji turi kokią nors aukštesnę prasmę, ar visas žmogus yra gamtinis? Žmogaus prigimtis gali būti tokia, kad jo gyvenimas bus be jokių aukštesnių prasmių, vien tik paprastas išlikimas ir dauginimasis sudėtingose planetos aplinkose.

Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė gali būti tik gamtinė ir ji gali būti aukštesnė nei gamtinė. Gamtoje yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos turi daryti visi gyvi organizmai: išgyventi ir daugintis. Išgyvenimas, biologine prasme pirmiausiai yra prasimaitinimas. Vystantis kultūrai, prasimaitinimo klausimas praėjo tokią evoliuciją: iš pradžių buvo medžioklė, žemdirbystė, ir galiausiai gamyba. Reprodukcijos klausimas taip pat praėjo tam tikrų socialinių formų evoliuciją.

Aukštesnė prasmė šiame gamtiniame kontekste glaudžiai susijusi su biologinės informacijos klausimu. Tai yra genetika, kuri saugo, keičia ir tobulina biologinę organizmų vystymosi programą. Čia ryšys yra su visa rūšies evoliucija, biologiniu kitimu. Individas trumpai gyvena pirmiausiai todėl, kad rūšies evoliucijai reikia intensyvios kaitos ir organizmų perprogramavimo. Jeigu žmogus gyventų ilgai, evoliucija būtų daug lėtesnė.

Taigi čia yra užslėpta ir tam tikra gamtinė prasmė, organizmo informacijos saugojimas ir perdavimas, nebloginant rūšies savybių. Čia atsiranda toks paradoksas: individo prasmė yra rūšis (programa), bet pati rūšis individualizuotai neegzistuoja. Rūšis – tai programa, o ne individuali substancija. Tad išeina, kad individas tik aptarnauja programą. Jokios kitokios individualios prasmės gamtinis individo gyvenimas, tikima, neturi.

Yra tik maistas ir dauginimasis, o visa kita tarnauja šiems tikslams. Čia išliekama kūnų arba organizmų lygmenyje, kuris yra realizuota rūšies informacija arba biologinė programa. Bet yra ir kitas ne rūšinis, bet pirmiausiai individualus prisitaikymas, vadinamas informacijos sujungimu sąmonėje. Šis sujungimas reikalingas tam, kad individas išgyventų tam tikroje konkrečioje aplinkoje. Žmogaus evoliucija šioje vietoje yra kultūrinės evoliucijos terpė, kurioje pažinimo informacija tampa vis svarbesnė, kol šis informacinis mechanizmas, ar organizmo būsena, tampa pagrindine.

Tarp šių dviejų informacijos rūšių (reprodukcinės ir pažinimo) atsiranda net konkurencija ir susiformuoja dvi stovyklos, genetikų ir gnostikų. Vieni svarbiausiu žmogaus uždaviniu laiko programos aptarnavimą, o kiti gnostinių gebėjimų vystymą. Gnostikai istorijoje įgyja vis didesnį svorį, ir iš šios krypties išsivysto gnostinės informacijos sujungimo svarbos teorijos, kurios esmė yra tokia, kad prasitęsia ne tik organizmas, bet ir sąmonėje yra informacija, programa ir „reprodukcija“, kai žmogui mirus, jis kaip asmuo neišnyksta, bet pereina į kitą egzistenciją.

Pagal sudėtingumą ir įspūdį, biologinės programos nublanksta prieš žmogaus sąmonės galimybes ir natūraliai pradedama tikėti, kad svarbiausia ne biologinė informacija, jos saugojimas, bet individuali sielos informacija, kuri ne tarnauja genetikai ir reprodukcijai, bet yra svarbi pati savaime, nes yra ne tik organizmo evoliucija, bet visų pirma ir sielos evoliucija. Organizmo evoliucijai svarbu išlikti konkurencijoje ir sėkmingai prasitęsti, o sielos evoliucija turi atrastus savo „kelius“ (žinios, treniruotės, lavinimasis, elgesio etika ir t.t.).

Kūnas turi esmę, nes jis yra programos realizacija, sąmonė taip pat yra koduojama genetiškai, bet į šį pasaulį ji ateina visiškai tuščia, jos formos įdedamos vėliau, santykiuose su gyvenama aplinka. Galimos įvairios sąmonės formos, bet organizmo programa yra viena. Ir kyla klausimas, kaip yra su prigimtine šių žmogaus dalių esme. Kūnas apibrėžtas, bet formuojamas genetinės bioinformacijos, sąmonės formos sukuriamos aplinkos.

Žmogui kaip konkrečiam individui pavaldi tik gnostinė dalis, jis gali keisti savo sąmonės informaciją, bet negali performuoti organizmo, šis performavimas yra už atskiro individo ribų ir jam neprieinamas. Sąmonė prieinama, ją žmogus gali lavinti, aukštinti, tobulinti. Jis gali lavinti ją pats arba tai gali daryti kiti. Čia susiduriame su įvairių inžinerijų klausimu, psichine inžinerija, socialine inžinerija, ir genetine inžinerija. Kad žmogus neturėtų išankstinės užprogramuotos ir nepakeičiamos esmės pirmiausiai svajoja valdžia, tai yra socialinis struktūrinis elitas, kuris nori valdyti viską, ne tik sąmonę, bet ir kūną. Taip iškyla mokslininko figūra, kurio tikslas surasti metodus dirbti su įvairiomis natūraliomis informacijos sistemomis, psichine informacija, genetine informacija ir t.t.

Šitaip konkurencinės kovos drama, kuri natūraliai vyksta šimtus tūkstančių metų, lėtas genetinės informacijos kitimas, suspaudžiama į vieno žmogaus gyvenimo ribas. Nes genų inžinerija greitai užaugina „patobulintus“ organizmus, ir „žemesnė rasė“ tampa nebereikalinga šimto metų atkarpos ribose. Kad tai būtų įmanoma psichologiškai, turi būtų visiškai performuota ideologinė visuomenės sistema, kuri leistų tokį struktūrinio elito elgesį su žmogumi. Tokio susidievinimo pasekmės gali būti sunkios. Niekas nežino kokias pasekmes gali sukelti neišmanantis žaidimas su biologine genetine informacija.

Ribos peržengimas

Tokios yra dvi informacijos sistemos, tarp kurių vyksta konkurencija. Tai yra genetinė informacija ir gnostinės informacijos sujungimo sistema. Pirma yra rūšinė, neindividuali, o dvasios formavimas – individualus, pavaldus individualios valios įtakai. Genetikai laukia tobulesnio organizmo, o gnostikai kuria dvasinės evoliucijos teoriją. Pavyzdys, gali būti religinės reinkarnacijos ir karmos idėjos, kai tikima, kad sąmonės klonuojasi kaip kūnai. Naujas kūnas yra nauja genetinės programos realizacija, kažką paveldinti iš ankstesnių organizmų, bet su modifikacijomis; nauja sąmonė yra ankstesnės sąmonės reinkarnacija, kuri neatsimena savo ankstesnių „gyvenimų“ ir yra pavaldi karmos „dėsniui“: jeigu siela buvo gera – laukia evoliucija, o jeigu bloga – deevoliucija.

Ribų peržengimas, kurios apibrėžia tokias žmogaus esmes, kyla iš aukštesnės sisteminės klasės, kuri tiek susižavi galia, kad pradeda žaisti dievų žaidimus. Jie nori valdyti ir genetinę informaciją, ir informacijos jungimo procesą sąmonėje su psichotronine technika. Todėl visi ryšiai su žmogumi ir požiūriai į jį tampa požiūriu į biologinę „medžiagą“, ir pagrindinis metodas yra įvairios inžinerijos, kurios šią medžiagą formuoja. Tai yra psichosocialinė inžinerija, kuri paskiria žmogui tam tikrą vaidmenį organizacijoje, ir genetinė inžinerija, kurios tikslas organizacijos elitui kurti patobulintus individus, biologinę medžiagą, veikiančią našiau ir efektyviau. Ir nori, kad šis procesas būtų toks greitas, kad rezultatai matytųsi vieno žmogaus gyvenimo ribose, vietoj šimtų tūkstančių metų.

Savęs formavimo idėja

Visų gyvybės rūšių prigimtys turi panašias formas, arba fiziologines ir anatomines struktūras. Kitaip sakant yra bendra ir nekintama visos gyvybės planetoje esmė. Skiriasi tik išorinės detalės, o vidus – tas pats. Tačiau biologinė programa turi galimybę keistis tam, kad prisitaikytų prie kintančios aplinkos. Tai yra pamatinė esmė. Tačiau nelendant į pačią gelmę, šias išorines formas taip pat galima laikyti žemesnio lygio esme. Pavyzdžiui, vandenyje plaukiojanti žuvis ir sausuma lakstantis žinduolis. Žuvies ir žinduolio prigimtys (esmės) skirtingos taip, kaip skiriasi rūšys gyvenančios skirtingose aplinkose, bet kaip gyvybės – jų prigimtys vienodos.

Gyvybę performuoti gali tik aukštesnės jėgos, jeigu tokios yra. Galbūt įmanoma rasti būties formas, kurios yra ne tik negyva ir gyva substancija, bet ir kažkokią trečią arba ketvirtą formą. Žodžiu, gyvos materijos prigimtis yra, bet ji nėra vienintelė ir nekintama. Nors šis procesas toli peržengia individualią egzistenciją. Individuali sąmonė savo biologinės programos valios pastangomis keisti negali. Bet jeigu esme pavadinsime dar konkretesnes savybes ir formas tai sąmonė jas keisti gali. Kultūrinės tradicijos, ritualai, gyvenimo būdas ir t.t. Jeigu prigimtimi ir esme laikysime šias išorines formas, tai jas taip pat iš principo galima performuoti, tačiau socialinė organizacinė kontrolė tokia, kad tam gali reikti dešimtmečių ar net šimtų metų socialinės raidos. Individo gyvenimo rėmuose šios vertybės valdžios propaguojamos kaip nekintamos.

Šioje tikrovėje evoliucija perėjo per tokius etapus arba šuolius, kurie rodo, kad prigimtis lėtai vis dėlto keičiasi, nors valdomi ne individo, bet anoniminių biofizinių realybių, apie kurias žinoma labai mažai.

a) Negyva materija virto gyva materija.

b) Iš vandens gyvybė peršoko į sausumą.

c) Iš biologinio gyvūno organizmo peršoko į dvasią.

d) Dabar gyva materija siekia pakeisti substratą ir savo kūną bei dvasią siekia perkelti į technologinius aparatus.

Žmonija yra kryžkelėje – ir turi rinktis arba natūralų dvasios vystymasį arba kurti „dvasingas“ mašinas. Taip pat technologijos reiškia, kad žmogus kaip individas toks susidievinęs, kad prigimties keitimo mokslinius rezultatus nori matyti jau savo gyvenimo atkarpoje. T. y., milijonus metų vykstanti prigimties kaita, evoliucija, kaip minėtais etapais, suspaudžiama į šimtmečius, o gal net dešimtmečius. Tai yra „grandiozinis“ dvasios atverto mokslinio pasaulio pasiekimas.

Žodžiu, prigimtis nėra nekintanti, bet jos keitimas – ne žmogaus reikalas. Tad kaip suprantame šūkį „formuoti save“? Tai liečia ne biologinį organizmą, bet aukščiausią informacijos sujungimo sistemą, kuri anksčiau tarnavo biologinėms reikmėms (išgyvenimui ir dauginimuisi), bet istorijoje vis labiau laisvėjo ir sukūrė savo dvasios viršenybės sistemą. Šis pokytis buvo tokia reikšminga revoliucija, kad net genetinė biologinė programa tapo nesvarbia. Juk galbūt siekiama net iš viso ištrūkti, jei tai įmanoma, iš žmogaus organinio substrato. Tad pirmiausia genetinę informaciją siekiama užvaldyti su genų inžinerija, kad evoliucijai užtektų kelių dešimtmečių vietoj milijonų metų. O po to, sukūrus galingesnius informacijos apdorojimo sugebėjimus, šios programos visiškai atsikratyti. Jeigu yra aukštesnės egzistencijos formos, kam šita primityvi organika reikalinga. Lieka tik dvi galimybės – konservatyvi ir libertarinė.

Šitaip žmogus gali formuoti save arba užsiimti kitų žmonių „biologinės medžiagos“ inžinerija. 1) Informacijos sujungimo sąmonėje inžinerija, 2) organizmo genetinė inžinerija. Paprastai tokius dievų žaidimus žaidžia įvairūs sisteminiai elitai, kurių tikslas užvaldyti visas nišas ir suabsoliutinti savo asmeninę valdžią. Atseit, žmogaus prigimtį lemia ne gamta, ne pats žmogus, bet planetos valdžia. Iš tiesų taip buvo visada, nors atrodo, kad dabar vyksta kažkoks keistas perversmas.

• Transhumanizmas