Dvi tyrimų kryptys
Kokia mokslo paskirtis akivaizdu – praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo – praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.
Mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai – aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.
Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiais išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema – parodyta brėžinyje žemiau. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.
Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.
Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė – į metrus, laikas – į sekundes, judėjimas – į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.
Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama“, surenkami duomenys ir analizuojami – jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.
Pavyzdžiui, pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje – nėra instrumentų.
Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje pirminėje tikrovėje neegzistuoja. T. y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas – įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.
Svarbiausias dalykas, kurį nuolatos kartoju yra tas, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.
Mokslas neprivalo apsiriboti išorine kryptimi; jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos – geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių priemonių.
Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.
Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas“. Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.
Po laksato kokybinėmis „juslinėmis“ formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Tada sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą“. Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.
Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.
Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos – laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno – juda kitas ir atvirkščiai.
Pasenusios metafizinės-religinės schemos
Tokį požiūrį įprasta vadinti materialistiniu ir ateistiniu, nes jis remiasi „nudvasintu“ mokslu. Tokiame interpretavime pagrindinė problema – pasenęs filosofinis sąvokų aparatas. Primityviai skirstyti į materiją ir dvasią, juo labiau vaizduoti, kad tarp jų nesutaikomas konfliktas, yra senų religinių ir metafizinių vaizdinių bei teorijų palikimas. Žodis materija fizikui šiais laikais nieko nesako. Kvantinių laukų teorijoje yra dviejų tipų dalelės fermionai ir bozonai. Ar tikslu sakyti, kad fermionas yra materijos kvantas? Pagal Einšteino lygtį E = mc^2 masė, kuri pagrindinė „kietos empirikos“ savybė, lygi energijai. Kieto objekto masė matuojama kilogramais, o fermiono masė elektronvoltais, kurie yra energijos matavimo vienetas. Kvante masė = energijai. Bozonai, kurie yra jėgos pernašos kvantai, arba iš viso neturi masės, arba jų masė matuojama tais pačiais elektronvoltais. Kvanto vidinė struktūra interpretuojama kaip tikimybiškai aprašomas energijos virpesys. Remiantis šia logika, materialistus būtų galima vadinti energetistais, bet tokios filosofijos krypties nebuvo, ir šio termino nėra tik todėl, kad toks tradicinis skirstymas filosofijoje neegzistuoja, nors jis turi pagrindą. Fizikai tvirtina, kad viskas yra energija, o tradicinis materialumas – tik viena iš energijos būsenų ir formų.
Laikoma, kad senovinis religinis-metafizinis skirstymas materija-dvasia turi tokią pačią prasmę kaip organinė ir neorganinė chemija. Atrodo, kad negyva materija ir gyvi organizmai sudaryti iš visiškai kitokios medžiagos, bet toks įspūdis klaidingas, seniai įrodyta chemijoje, kad ir akmuo ir kūnas sudarytas iš tokių pat atomų, tik jų struktūra negyvoje ir gyvoje materijoje skiriasi. Lygiai taip pat mąstoma, kad skirtumas dvasia-kūnas turi tas pačias fundamentalias statybines dalis, tik jos suorganizuotos kitaip. Tam tikru būdu suorganizavus negyvos materijos atomus, gaunama gyva materija, tam tikru būdu suorganizavus gyvą materiją, gaunama dvasinė materija, arba tiksliau energija. Tokio mokslo sukūrimas susiduria su sunkumais, tačiau jis kuriamas ir kuriamas ne filosofinių sąvokų priešpriešos principu, bet bendro pagrindo radimu, nes tokia taktika daug kartų pasiteisino.
Elektromagnetinės bangos turėtų būti tokia pat materija, bet ji toli gražu ne kieta, taip pat turi daug egzotiškų savybių, kurias ištyrę dabar galime šia energija labai sėkmingai naudotis. Pritaikymo galimybių – begalybė. Kita materijos forma yra elektronų srovės laidininkuose. Pažiūrėkite į žaibo iškrovą arba elektros išlydį ir pamatysite, kad šita materija toli gražu ne kieta empirika, ji ne tik nekieta, bet ir nematoma, nes informaciją apie iškrovą gauname tik todėl, kad ji taip pat skleidžia optinius fotonus, kuriems jautrūs akies receptoriai. Pagal elektromagnetinio ir elektronų lauko analogiją, sukonstruoti visi kiti laukai, ir jie asocijuojami su energija, kuriai būdingos visos kvantų mechanikos aprašomos savybės: tikimybiškumas, neapibrėžtumas, superpozicija, dualumas, sietis, bangos funkcijos kolapsas įvedus detektorių ir pan.
Atrodo, akmeniui toli iki gyvo organizmo, bet jie sudaryti iš tos pačios energijos; atrodo, kad organizmui toli iki dvasios, bet gali būti, kad juos sieja ta pati energija, tik kitaip suorganizuota.
Todėl reikėtų vengti fizikai taikyti pasenusius filosofinius šablonus, ir vietoj to žiūrėti į patį fizikos turinį ir tada spręsti, ar fizikinis metodas pakankamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos bando atsakyti religija, ar ne. Sąvokų opozicijos perkėlimas iš kadaise viešpatavusios ideologijos yra iškraipantis vaizdą metodas, tad norint išvengti painiavos ir nesusipratimų, reikia nustoti vartoti klaidingas sąvokas. O bandyti aiškinti tai, kas nežinoma, tuo, kas jau išaiškinta – yra logiškiausia taktika. Filosofiniai visumos braižymai neturi jokio pranašumo ir netgi vertės, nebent tai yra tušti rėmai, kuriuos dar reikia užpildyti faktais. Filosofas tik nubraižo šabloną. Laikas pasenusias logikas atiduoti į archyvą, ir nustoti braižyti schemas pagal kelių tūkstančių metų senumo modelius. Šiais laikais tie modeliai yra gerokai pažengę į priekį.
Dažnai būna, kad filosofinis tyrimas „neužstringa“ tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.
Kadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai – nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.
Kelias link holoplastinės teorijos
Jeigu pamėgintume nubraižyti tikrovės pažinimo situaciją atvaizduojančią schemą, paveiksliukas turi būti dalinamas į tokias dvi dalis: vienoje dalyje priežasties-padarinio logika negalioja, kitoje galioja, nes materija yra tam tikroje būsenoje, kuri atsiranda dėka entropijos. Priežasties-padarinio logika tinka makroskopiniams reiškiniams, ypač tiriamiems klasikinėmis fizikos disciplinomis. Priežasties-padarinio logika negalioja mikroskopiniame lygyje, ypač kvantinėje mechanikoje, nes čia laikas ir informacija gali judėti bet kokia kryptimi. Tačiau reikia neapsigauti, kad čia aprašomi tik keli kvantai, vadinasi labai smulki realybės dalis, nes viskas tinka ir kvantinei kosmologijai bei apima visą visatą, kuri tiriama kvantiniame lygmenyje.
Atskyrimas apčiuopiama ir neapčiuopiama, proto-kūno, ir vaizdavimas, kad tiriami tik kūniški objektai neteisingas, nes yra sąmonės fizikos mokslas, kuriame naudojama pasiteisinusi kvantinių laukų paradigma. Todėl, kad didesnė tikimybė, jog galioja tie dėsniai ir struktūros, kurios jau atrastos, tereikia juos išplėsti, o ne atradinėti kažką visiškai naujo. Bet čia tik galimybės lygyje.
Todėl schema iš tikro tokia:
Fundamentali realybė grindžia nefundamentalią todėl, kad yra jos vidinė dalis, tai iš ko sudaryti visi didelių mastelių objektai. Joks kitoks pagrindimas kaip faktas – nenustatytas. Yra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė.
Matome, kad tikrovė dalinasi į pažintą ir nepažintą visuose hierarchiniuose lygmenyse. Pirma yra vadinama faktais, o visa tai kas nepažinta – pateikiama tik kaip galimybės ir hipotezės. Šis procesas, artėjimas prie 100 proc. pažintos tikrovės yra pagrindinis istorinis procesas. Tas taškas, kuriame pasiekiamas pagrindinis tikslas vadinamas H-tašku (holoplastinis taškas).
Filognozijos pradinė mokykla 