9. Atvejo analizė

Šis bus paskutinis „Filognozijos pagrindų“ skyrelis, kuriame paanalizuosiu konkretų atvejį, paimtą iš standartinės fizikos. Tai nebus užbaigtas modelis, greičiau tik kelios pradinės idėjos, kurias ateityje dar reikės vystyti. Tačiau prieš tai noriu pasakyti kelis žodžius apie tai, kam apskritai filognozija yra skirta ir kokia šio užsiėmimo auditorija. Filognozija nėra mokslas, ir nėra užbaigta teorija – nėra jokių vadovėlių, kuriuos išmokus galėtum save vadinti filognozininku. Filognozija skirta ne mokytis, bet kurti. Vadinasi ja verta užsiimti tik tiems, kas savo galvoje jaučia pakankamą kūrybinį potencialą. Išmokti tai, kas sukurta gali bet kas, tačiau pačiam kurti ne taip lengva, todėl filognozija ne kiekvieno jėgoms. Filognozijos, panašiai kaip ir filosofijos, yra autorinės. Idealiu atveju kiekvienas filognozininkas turi turėti savo, autorinę, originalią sistemą. Neturint tam pakankamai gebėjimų ir pašaukimo, galima būti tik svetimų teorijų žinovu, tačiau tokie žinovai teatlieka pagalbinį vaidmenį ir nėra tikri filognozininkai. Taigi filognozija nėra vadovėlių mokymasis, taip pat filognozija nėra lėšų įsisavinimas, pirmiausiai dėl to, kad lėšų niekas neskiria ir reikia naudoti savo. Todėl tie, kas turi mintyje parazitavimą filognozijos sąskaita, jiems šis užsiėmimas taip pat nėra skirtas. Taip pat filognozija neturi būti „įdomi“ ar tiesiogiai kam nors naudinga; ji yra orientuota į praktiką, bet tie praktikai daugiau inžinieriai, o ne paprasti vartotojai. Todėl pateikiant principus tokiems vartotojams, siekiama daugiau sudominti tuos, kas ieško savo pašaukimo, o ne pramogos. Tikra auditorija yra investuotojai, kurie norėtų investuoti į idėjas. Tačiau filognozija tik užgimsta ir tų idėjų dar reikės palaukti.

Tas atvejis, apie kurį nusprendžiau pakalbėti pabaigoje yra gravitacijos reiškinys. Dėka gravitacijos žmonija yra prispausta prie žemės paviršiaus, ir norint nuo jo atsiplėšti, kainuoja daug pinigų. Aviacija iš dalies šį klausimą išsprendė, tačiau pilnas pakilimas yra pakilimas į kosminę erdvę, o tai šiuo metu planetoje sugeba tik kelios elitinės organizacijos ir tai labai brangu, todėl įkandama tik turtingiems asmenims ir turtingoms organizacijoms. Visa tai dėl to, kad prie paviršiaus spaudžia gravitacija, o ją galintys įveikti prietaisai labai daug kainuoja. Tačiau jeigu pavyktų sukurti pigią technologiją, kosmosas taptų prieinamas kiekvienam, juo netgi būtų galima naudotis privačiai. Kosmose daug energijos varomajai jėgai sukurti nereikia, pagrindinė dalis išnaudojama pabėgimui nuo žemės traukos. Jeigu būtų rastas antigravitacijos mechanizmas, įvyktų milžiniška technologinė revoliucija, žmonija išsivaduotų iš kalėjimo, kuriame dabar uždaryta. Yra daug sąmokslo teorijų, kurios teigia, kad ši technologija jau sukurta, tačiau slaptinama nenorint atiduoti savo pranašumo. Tačiau tai neesminis klausimas. Jeigu technologija nesidalina, mes ją turėsime sukurti patys, nepriklausomai nuo to ar ji kažkur jau sukurta ir naudojama. Jeigu tie aparatai, vadinami NSO, yra tikri, tai tik įrodymas, kad tai padaryti įmanoma ir kad visos teorijos, bandančios nuo to protus atbaidyti, vadindamos antigravitaciją pseudomokslu, kabina makaronus. Todėl apvyniojame makaronus buratinams aplink nosis ir darome savo filognozininkų darbą.

Šiuo metu turime du aprobuotus mokslininkų gravitacijos modelius: Niutono ir Einšteino. Niutono gravitacinės jėgos formulė yra pirmas „veikiantis“ modelis, nes jis teisingai sugebėjo pagauti pagrindines gravitacijos simetrono proporcijas. Išplėstą modelį pateikė Einšteinas, kuris Niutono teoriją patikslino ir modifikavo. Imant anksčiau paaiškintas kontinuumo dėmenų kategorijas, galima palyginti kuo šie du modeliai skiriasi. Niutonas mąstė vien iš substancijos kategorijos – jo modelyje žemė suvokiama kaip masė, gravituojantis kūnas – kaip masė ir tarp jų įterpiama veikianti materiali jėga. Jo problema, kad nesugebėjo išaiškinti simetrono kvantinių struktūrų ir gravitaciją suvokė grynai mechaniškai, mechaninės jėgos principu. Tuo tarpu Einšteinas šį principą papildė įvesdamas hipotezę, kad jėgą sukelia erdvės geometrija. T. y., veikia ne materiali jėga, be nesubstanciali erdvė, kurioje įvedamas skirtumas, dėl kurio atsiranda gravituojančio kūno poslinkis. Niutonas mąstė taip: žemę ir gravituojantį kūną riša tam tikra nematoma jėga, dėl kurios atsiranda poveikis. Einšteinas šią idėją modifikavo, teigdamas, kad energija veikia erdvę, o erdvė sukuria gravituojančio kūno vektorių žemyn. Daug dedama pastangų sukurti kvantinį gravitacijos modelį, gravitaciją paaiškinant kaip apsikeitimą gravitacinio lauko kvantais, tačiau aprobuoto modelio nėra. Matome, kad iki užbaigtos gravitacijos teorijos labai toli, atskleistos tik pagrindinės mechaninės simetrijos, tačiau iki praktinio, technologinio panaudojimo tolimas kelias.

Manau, kad integruojant šį klausimą į filognozijos sritį svarbu susieti jį su praktinių sprendimų ieškojimu, o būtent – antigravitcinės levitacijos fenomeno sukūrimu. Levitacija nedideliuose aukščiuose yra labai pageidaujama technologija, ir ji gali būti gravitacijos modelio sėkmės vertinimo pagrindiniu kriterijumi. Vien žinoti proporcijas, ir apskaičiuoti tiesioginės ir priešpriešinės jėgos kiekybines vertes neužtenka. Tai galima padaryti su Niutono ir Einšteino modeliais, tačiau šie modeliai nieko neduoda antigravitacijos technologijai. Filognozija turėtų pagilinti šį modelį ir sukurti savo versiją, kuri leistų konstruoti levitacijos mechanizmus.

Pateiksiu suformuluotus gravitacijos teorijos pamatus, kuriuose atskleistas pagrindinis principas, nors nesukurtas galutinis kiekybinis modelis. Ta teorija naudojasi aprašytomis kontinuumų, hipostratų, simetronų, rėizolo idėjomis. Akivaizdu, kad akys nerodo kaip veikia gravitacija, jos rodo tik kad ji veikia. Vadinasi kaip turime atskleisti savo protu. Gravitacija yra rėizolinė jėga, kuri pagrįsta hipostratose paslėptomis simetrijomis. Pirmas žingsnis į gravitacijos supratimą yra jų išaiškinimas. Šį reiškinį aiškinu naudodamas tokius keturis dėmenis: a) gravitacijos šaltinis, b) gravituojantis kūnas, c) stabilizuojantis kontinuumas, d) destabilizuojanti energija. Ką reiškia gravitacijos šaltinis ir gravituojantis kūnas yra aišku – tai energijos/materijos sankaupos. Turbūt daugiau reikia paaiškinti, kas yra stabilizuojantis ir destabilizuojantis kontinuumas. Stabilizuojantis kontinuumas yra terpė, kuri tolygiai pasklidusi erdvėje ir fiksuoja joje kiekvieną masės sankaupą. Fiksavimas vyksta dėl to, kad ši terpė sankaupą vienodai spaudžia iš visų pusių, todėl šios jėgos viena kitą kompensuoja. Poslinkis atsiranda tik tada, kai ši pusiausvyra pažeidžiama, į stabilizuojančią terpę įvedant skirtumą. Skirtumų priežastys gali būti įvairios, todėl ir judėjimo priežastys skiriasi. Viena skirtumo rūšis yra skirtumas atsiradęs aplink masyvius kūnus, kurie spinduliuoja destabilizuojančią energiją, kuri susikaupia aplink masyvų kūną ir išstumia iš jo aplinkos stabilizuojantį kontinuumą, sukuriant tolygumo pažeidimą. Ta energija sukuria aplink masyvaus kūno sferą koncentrinius ratus, kurie kuo arčiau masės, tuo intensyvesni, o tolstant nuo jos tolygiai silpnėja, kaip Niutono formulėje, kur masių sandauga atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui.

Tai schemoje pavaizduota persiklojančių trikampių schema, kur trikampio smailėjimas rodo intensyvumo silpnėjimą.

gravTačiau tokio proporcinio principo neužtenka. Reikalingas sąveikų įvedimas (kas su kuo ir kaip sąveikauja). Yra dvi pagrindinės sąveikos: stabilizacinio kontinuumo ir destabilizuojančios energijos – pirmas turi išstumti arba difuzijos atveju neutralizuoti pastarąją. Stabilizuojantis kontinuumas sąveikauja su mase. Tačiau destabilizuojanti energija, nors ir skleidžiama materijos, turi pereiti per ją kiaurai, tai yra nesąveikauti, antraip ši energija visus nepritvirtintus objektus pakeltų į kosmosą (!). Tokios šiame modelyje yra būtinos sąveikos, tam, kad jis atitiktų stebimą fenomenologiją. Yra dar vienas klausimas – žemės sukimasis, kuris neva turėtų įnešti į lauką rotaciją, vadinasi pasuktų gravitacijos statmeną vektorių. Tačiau šis argumentas atremiamas tuo, kad destabilizacinės energijos jėgos linijos nepririštos prie masės. „Kvantas“ iššaunamas į erdvę ir juda tiesia trajektorija. Trajektorijų kryptys gali būti įvairios, tačiau bendras fonas kompensuoja visas kryptis ir turime tik energijos intensyvumo debesis, kurie panašūs į temperatūros koncentrinius ratus aplink saulę – kuo tolesnis atstumas nuo žvaigždės, tuo temperatūra mažesnė. Nepriklausomai kokia kryptimi matuosime yra vertikalūs temperatūros sluoksniai.  Panašiai turėtų būti ir su destabilizuojančia energija, kuri stabilizaciniame kontinuume aplink masę įveda skirtumą, kuris verčia visus objektus judėti žemyn link masės centro, nes nėra stabdančios, kompensuojančios terpės tarp gravitacijos šaltinio ir gravituojančios masės.

Kaip sukurti gravitaciją yra pagrindinis klausimas. Reikia kažkaip pasiekti, kad stabilizacinio kontinuumo intensyvumo trikampis „nesmailėtų“, vadinasi, kad intensyvume neatsirastų skirtumas arba tas skirtumas kokiu nors būdu būtų kompensuojamas. Vienas iš kompensavimo būdų yra kažkokiu būdu pagauti destabilizuojančią energiją, kuri sklinda nuo planetos, sukuriant kažką panašaus į „burę“. Problema ta, kad įprastinėse būsenos ši energija su materija nesąveikauja ir reikėtų specialių materijos formų su valdomu pralaidumu, kurį keičiant būtų galima gauti valdomą levitaciją. Tam reikia išaiškinti tikslų visų keturių komponentų simetroną, kad būtų matyti, kaip juos sujungiant galima procesus valdyti. Stabilizacinis kontinuumas irgi turėtų būti materija, greičiausiai skaliarinio lauko forma. Tai, kad jis sąveikauja su antigravitacine energija rodo, kad yra materijos formų, kurios šiai energijai nėra skaidrios. Padarius tokį atradimą būtų didelis šuolis civilizacijos evoliucijoje, atsivertų kosminė erdvė, žmonija būtų išvaduota nuo paviršiaus kalėjimo. Galima manyti, kad yra to bijančios jėgos, kurios procesą visaip stabdys. Tačiau tai neturėtų mūsų atbaidyti nuo pažinimo ir tiesos.

Tuo filognozijos pagrindai užbaigiami. Tai nėra standartinis vadovėlis, kurį išmokus gali tapti filognozininku, nes filognozininkas ne tas, kuris zubrina nuvalkiotas „tiesas“, bet tas, kuris kuria pats. Todėl linkiu kiekvienam susikurti savo filognozijos sistemą.

Klausimai:

  1. Kam skirta filognozija?
  2. Kodėl filognozijai svarbi praktika?
  3. Kokie du aprobuoti gravitacijos modeliai?
  4. Ko jiems trūksta?
  5. Koks mano pateiktas gravitacijos principas?
  6. Kuo jis skiriasi nuo mokslinių?
  7. Ar tokiame modelyje yra perspektyvų pasiekti levitacijos reiškinį?
  8. Ką duotų civilizacijai antigravitacinė levitacija?
  9. Ar išmokęs vadovėlius gali tapti filognozininku?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s