Laiko valdymo technologijos

Kuriant prielaidas laksatiniam ekranui (kuris modeliuojamas prote), išsikristalizavo idėja paaiškinanti kai kuriuos kvantinės mechanikos reiškinius, susijusius su atbuliniu priežastingumu, t. y. iš ateities į praeitį. Tai vienas iš kvantinės mechanikos eksperimentuose nustatytų paradoksų, kad priežastingumas laike neturi fiksuotos krypties ir gali veikti tiek į iš ateities į praeitį, tiek iš praeities į ateitį. Tai yra labai keista, nes visi prisirišę prie sąmonės perspektyvos, kuri yra srautinė ir procesinė, panardinta į nuolatinį tapsmą, turintį tik vieną kryptį – iš ateities per dabartį į praeitį. Tai klasikinio mokslo pagrindinė aksioma. Mano filognozijose jau buvo parodyta, kad sąmonė ne pati tikrovė, bet vieta, kur surenkama ir sujungiama informacija apie ją. Vadinasi tai kas atrodo sąmonei – nebūtinai tiesa. Kadangi mus domina pati tikrovė, turime šias suvokimo iliuzijas pašalinti. Tai galime bent iš dalies padaryti kurdami laksatinį dėmenų ekraną.

Į visą logiką čia nesigilinsiu, nors savo juodraščiuose turiu pilną variantą; čia pateiksiu tik rezultatus. Proto-ekrano pradžia yra dvi sąvokos, tokios kaip a) kontinuumo pradmuo, kuris yra neišreikštas, į geometrinį tašką sutrauktas kontinuumas, ir b) skirtumas, kuris prideda geometriniam taškui matavimus. Skirtumus išskirdami į atskirus tipus, pridedame į kontinuumo pradmenį ekrano dėmenis. Klasikinėje lentelėje yra tokie trys skirtumo tipai: struktūrinis skirtumas (substancija), statinis skirtumas (erdvė) ir dinaminis skirtumas (judėjimas, kismas). Į kiekvieną skirtumo tipą įdedame dar vieną parametrą, kuris rodo judėjimą nuo paprasto, prie sudėtingo. Judant link paprasto – skirtumo mažėja, judant link sudėtingo – skirtumo daugėja. Visi šie dėmenys susiję, ir formuoja ekraną, kuriame modeliuojama informacija, o tai pasiekiama į kontinuumą įdedant matematiką.

Toks filognozinis modeliavimas gali atrodyti neįdomus, jis reikalingas tik tiems, kas siekia pažinti tikrovę naudojant griežtą metodą, pritaikytą specialistui ir ekspertui. Tai puikiai suprantu ir nesitikiu didelio populiarumo, ypač tarp tų, kurie ieško informacinės pramogos, o ne siekia supratimo. Tačiau nesiekiu informaciją ir per daug sutechninti. Siūlau gana populiarų variantą, skirtą paaiškinti kai kuriuos laiko paradoksus, įsidėti į sąmonę išplėstą laiko sampratą. Taip pat tai papildymas prie serijos straipsnių, kurie susiję su „filognozijos pagrindais“, t. y., jeigu tarp skaitančių yra tokių, kurie susidomėjo „moksline ezoterika“. Visų šių techninių samprotavimų idėjinis antstatas yra ezoterikoje plačiai išplatinta Mandelos efekto koncepcija. Tai nėra grynas, iš internetinių šaltinių nukopijuotas variantas, bet tai mano improvizacijos ta tema.

Kas nežino šio reiškinio esmės trumpai galiu paaiškinti taip: Mandelos efektas yra jausmas sąmonėje, kad įvykdyta intervencija į normalią laiko tėkmė ir pakeista istorija, kai visuomenės atmintyje yra viena įvykių interpretacija, o tikrovėje visai kita. Tai galima paaiškinti ir kitais metodais, tokiais kaip propaganda, istorijos klastojimas, bet čia yra gilesnis klodas, kuris yra analogiškas dejavu reiškiniui ir pan.

Grįžkime prie dėmenų. Klasikinis ekranas išsidėlioja taip: struktūrinis skirtumas (sudėtingas) įdedamas į statinį skirtumą (paprastas), tai – substancija erdvėje. Tada į šią sistemą įdedame paprastą dinaminį skirtumą, kuris yra linijinis judėjimas ir sudėtingą dinaminį skirtumą, kuris yra reakcija, kismas, t. y., struktūrinė dinamika. Toks pirminės tikrovės modelis ekrane, prie kurio trūksta pridėti linijinio laiko dėmenį, kuris sukuriamas į sąmonės paprastą kontinuumą įdedant linijinį ciklinį paprastą judėjimą, skaičiuojantį ciklų kiekį. Į tai svarbu atkreipti dėmesį, nes tai būdas, kuriuo gimsta netikro, žmogaus laiko sąvoka, neatitinkanti pirminės tikrovės.

Prie to būtina pridėti priežastingumo sąvoką, kuri atitinka išvardintus tris dėmenis: struktūrinis priežastingumas – koreliacija tarp struktūros ir būsenos substancijoje, erdvinis priežastingumas – skirtumo sukėlėjo atsiradimas prieš skirtumą, bet ne laike, ir dinaminis priežastingumas – sekos linijiniame judėjime principas, kur sekoje AB, B negali eiti anksčiau už A. Tai svarbu todėl, kad pirmos dvi priežastingumo rūšys – pritaikomos pirminei tikrovei, o trečia priežastingumo rūšis yra sątvaro, t. y, suvokimo iliuzija, kuri atsiranda iš aprašyto žmogaus laiko mechanizmo, kai į paprastą suvokimo kontinuumą įdedamas paprastas ciklinis, linijinis judėjimas ir kaupiamuoju būdu skaičiuojami ciklai.

Pagrindinė oficialaus mokslo klaida ta, kad jo ekrane naudojami paprasto linijinio laiko ir paprastos statiškos erdvės šablonai reiškinių matavimui, taip primetant jiems aksiomas, kurios išvestos iš sąmonės iliuzijų. Iš tikro tikrovės sudėtingumo-paprastumo koordinačių ašyje, visi dėmenys turi būti pasislinkę į „sudėtinga“ pusę, kitais žodžiais tariant, tikrovėje nėra paprastų kontinuumų, tikrovėje visi kontinuumai sudėtingi, t. y. į juos įdėtas maksimalus, kompleksinis skirtumas, kuriame „tas pats“, kaip paprastame kontinuume, nesikartoja. Kiek imame tokį „laiką“ ir tokią „erdvę“, su jų aksiomomis, tiek iškraipome tiesą. Todėl turime abu šiuos „neteisingus“ dėmenis išimti ir palikti dvi koncepcijas: struktūra (struktūrinis priežastingumas) ir erdvinė dinamika (struktūrinė transformacija).

Struktūra yra geometrinis simetronas, kurio viduje gali vykti reakcija, arba elementų perstatymas, būsenų pakeitimas, perduodant struktūrinį poveikį erdvėje. Vienas taškas šioje erdvėje surištas su kitu tašku erdvėje ir pokytis viename taške akimirksniu perduodamas į kitą tašką. Tačiau būtina neužmiršti, kad šis perdavimas yra ne linijinis kaupiamasis, kai pokytis nuo pradžios laipsniškai surenkamas ir perduodamas ir galintis vykti tik viena kryptimi, bet šuolinis rezultatinis, kai nelokaliai surišti visi šuolio taškai. Kitaip sakant, jeigu rezultatinėje dalyje padaromas pakeitimas, „būsenos kolapsas“, jis pertvarko atbuline eiga visą simetroną, vadinasi gali anuliuoti ir ištrinti sukauptus tarpinius ir pradinius rezultatus atbuline tvarka. Tai paaiškinama tuo, kad čia procesas vyksta tam tikras simetrijas turinčioje struktūroje, kur visos dalys surištos, ir pakeitus vieną, persitvarko visas simetronas, visomis kryptimis.

Dabar pereikime prie įdomiausios dalies. Iš to, kas čia parašyta, savo modeliavimui galime panaudoti naują koordinačių sistemą, sudarytą iš dviejų dalių: sąmonės iliuzijos ir pirminės tikrovės prinicpų. Vertikali ašis yra struktūrinis erdvinis geometrinis simetronas, kuriame vyksta globalinės nelokalios reakcijos ir horizontali ašis – sąmonės linijinis kaupiamasis laikas, judantis iš praeities, per dabartį, į ateitį. Svarbiausia vieta, kurioje susiduria abi ašys, yra dabartis, sąmonės prezentinis centras, kur susijungia tikrovė ir sąmonė per informacijos srauto momentines aktualizacijas. Šis prezentinis centras padalina laiko ašį į dvi dalis, praeitį ir ateitį, ir primeta jas pirminei tikrovei. Ateitį pažymime pliusu (+), praeitį minusu (-), ir uždedama šiuos segmentus ant pirminės tikrovės, šitaip į dvi dalis perskeldami visas reakcijas globaliniuose geometriniuose simetronuose.

Kadangi šios sistemos turi skirtingą sandarą, tikrovė ir sąmonė, tai informaciją transformuojant iš vienos ašies į kitą, gauname aksiomas pažeidžiančius paradoksus. Tačiau jų išaiškinimo esminis postulatas tas, kad pirminėje tikrovėje prezentiniai centrai neegzistuoja, ir juos dirbtinai į tikrovę įdeda žmogaus suvokimas. Kai linijinio laiko aksiomas projektuojame į erdvinį plotinį judėjimą, neturintį fiksuotos krypties, gauname prieštaravimus, griaunančius aksiomų sistemą, kurios tampa ne tokios „akivaizdžios“. Kaip šią sistemą sątvaras-tikrovė galėtume pavaizduoti supaprastintu vaizdiniu? Manau geriausias būdas yra tikrovę vaizduoti kaip tam tikrą plotą užimantį ežerą, o sąmonę kaip viename taške kylančią fontano čiurkšlę, kuri pasiekia maksimumą ir krinta žemyn. Šis srauto maksimumas yra prezentinis centras. Srovėje vyksta linijinio laiko judėjimas, einantis prieš srovės kryptį, padalintą į priekinę, pliusinę ir galinę, minusinę dalį. Visa tikrovė visi procesai vyksta ežero plote, kur tarp simetronų kyla įvairios kvantinės reakcijos, galinčios judėti bet kokia kryptimi. Tačiau sąmonės fontane, kur yra praeities-ateities iliuzija, atrodo, kad judėjimas vyksta laiko ašyje prieš natūralią laiko kryptį, kas pagal iliuzines laiko sekų ir krypčių aksiomas – neįmanoma.

Tai galima pavaizduoti ir taip: viršuje turime plotinį procesą, apačioje tiesinį-taškinį, kuris viršuje esantį plotą dalina į dvi dalis. Tikrovėje šių dalių nėra, bet ji suvokiama taip, tarsi jos būtų. Plote vykstant reakcijoms, vertikalioje prezentinio centro tiesėje atrodo, kad vyksta laiko osciliacijos tarp praeities ir ateities, kai būsenų pokyčiai persiduoda iš ateities taško į praeities tašką ir atvirkščiai. Šias osciliacijas galima laikyti viršlaikinio simetrono erdvinėmis osciliacijomis, kuriose, padarius projekciją į linijinį laiką, atrodo, kad ateitis gali keisti praeitį, o praeitis – ateitį. Nes virš sąmonės esančioje tikrovėje šie segmentai sudaro vieną simetroną.

Prieš pabaigą noriu sugriauti laiko gelmės iliuziją, kuri atsiranda kaupiamuoju būdu sukant ciklus, ir didėjančiu skaičiumi didinant laiko dimensijos „gylį“. Iš tikro tokios dimensijos tikrovėje nėra, nėra jokių milijardinių, trilijoninių ar kitokių gylių laike. Visas laikas yra čia pat, aplink mus, t. y., visa praeitis ir galima ateitis. Gylis priklauso tik nuo simetronų struktūros, nuo to kaip jie geba keistis ir transformuotis. Kiekvieną dabartį galima pakeisti iš „praeities“ arba „ateities“, nes jos abi sudaro vieną, surištą sistemą, per viršlaikinę dimensiją.

Paskutinis klausimas yra galimybė tai valdyti – natūraliai arba technologiškai. Tai sudėtinga, nes šie reiškiniai daugiau stebimi kvantiniame lygmenyje, o makrosopiniame neįrodyti. Tačiau tarus, kad visa tikrovė, taip pat ir makroskopinė, sudaryta iš globaliai surištų simetronų, kurių viduje įmanomos makroskopinės reakcijos, yra tikimybė kad galima tikrovę, „praeitį“ ir „ateitį“, redaguoti makrokopiniu masteliu. Tai būtų tikrovės struktūroje įvykio įdėjimas arba išėmimas, ateities ir praeities segmentuose, kurie susiprojektuoja į dabarties vertikalią ašį. Taip Mandelos efektas gali ateiti sąmonėje tiek iš priekinės, pliusinės dalies, tiek iš galinės, minusinės dalies. Jeigu atminties sankaupos būna nepasikeitusios, kyla neatitikimas tarp to, kas yra ir to, kas „atsimenama“. O tai yra ezoterikoje labai populiarus Mandelos efektas. Mandelos efektas reiškia, kad žmonių atmintyse ir tikrovėje yra kelios skirtingos istorijos versijos. Jeigu tai tiesa, tai rodo, kad yra technologijos, kuriomis įmanoma „redaguoti“ realybės struktūrą. Mandelos efektas para-psichologijoje turi tokį patį statusą kaip ir dejavu. Tai, žinoma, galima pasiekti ir psichologinių-informacijų manipuliacijų keliu, bet vien į tai visko suvesti negalima.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s