Rašydamas apie giluminę valstybę, ją vaizdavau kaip blogį, kaip priespaudos sistemą, iš kurios reikia išsilaisvinti, tačiau tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Kodėl taip yra matosi pažiūrėjus į mus visus maitinantį ekonomikos modelį, kurio sugriovimas reikštų visų socialinių sluoksnių griūtį. Todėl siekiant laisvės, reikia galvoti ne vien apie destrukciją, bet pirmiausiai apie seno modelio pakeitimą nauju. Naujas modelis turi būti gerai apmąstytas, sukurtas toks, kad būtų įmanomas, funkcionalus ir kurtų gerovę visiems. Griuvėsiuose gerovės nėra niekam, prieš griaunant seną namą, pirma turi būti pastatytas naujas.
Dabartinis supaprastintas modelis yra toks:
Blokai žymi pagrindines socialines ir ekonomines funkcijas, kurių centre yra darbininkų klasė, vadinama Gardu. Tarp jų nubrėžtos rodyklės rodo pinigų judėjimą tarp kiekvienos grupės biudžetų. Tarkime, kad visą ekonominę veiklą padengia tam tikra baigtinė pinigų masė, kuri gali didėti ir mažėti. Ši masė procentais yra padalinta į kiekvienos socialinės grupės biudžetą. Naudodama savo biudžetą, kiekviena grupė perka iš kitos grupės prekes ir paslaugas, kuriomis tenkina savo būtinuosius poreikius. Tačiau biudžetas iš niekur neatsiranda, jis turi turėti savo šaltinius. Kiekvienas blokas pinigais apsirūpina savais būdais, pagal savo socialinį vaidmenį. Politikai ir tarnautojai renka mokesčius, verslininkai parduoda, bankai skolina, bažnyčios renka aukas ir labdarą, darbininkai dirba ir t.t. Bet esmė ta, kad susitarimo būdu, modelis padalintas taip, kad kiekviena grupė turėtų fiksuotą dalį, kuri leistų jai išgyventi. Labiausiai išnaudojami darbininkai, nes jie duoda didžiausią, materialinę naudą, o gauna mažiausiai. Taip yra todėl, kad jie turi išlaikyti tuos, kurie materialios naudos neduoda ir turi naudotis paslaugomis tų, kurie dirba.
Tačiau tai nereiškia, kad darbininkai gali vaduotis griaudami, nes žlugus ekonomikai žlunga visų gyvenimas. Masinis išvadavimas neįmanomas, galimi tik pavieniai sėkmingo perėjimo į geresnį gyvenimą atvejai. Kokie gali būti variantai dėliojant, o ne griaunant modelio blokus. Reikia suprasti kertinių blokų paskirtį ir jų funkciją: darbininkai tiekia materialines gėrybes, verslininkai organizuoja, politinė valdžia kuria santvarką, tarnautojai prižiūri, švietimo sistema programuoja vaikus gyventi nagrinėjamo modelio pasaulyje, bažnyčia rūpinasi dvasiniais dalykais, garbinimu. Kertinės vietos yra a) santvarka, b) vaikų programavimas, ir c) tiekimas. Daugelį kitų galima išimti arba keisti į skirtingus variantus.
Virš politikų galima pastatyti bažnyčią, tada gauname teokratinę santvarką, kur visa organizacija pritaikyta žmogaus dievopėjimui pagal bažnytinę doktriną. Toks variantas matomas kai kuriose islamo valstybėse – religijos suliejimas su politine/tarnautojų sistema. Galima daryti priešingą variantą – virš politikų statyti mokslą, kuriant mokslokratinę sistemą. Toks variantas pilna forma niekur neegzistuoja, tačiau pilnai įmanomas ir gal kada nors ateityje bus įgyvendintas. Tokiu atveju visa sistema būtų pritaikyta ir tarnautų moksliniam tikrovės tyrinėjimui. Galima politinę ir tarnautojų klasę nuimti nuo piramidės viršaus ir ten atlaisvinti vietą verslui, įvedant anarchokapitalizmą. Akivaizdu, kad tai grėstų ekonominio korporacinio feodalizmo atsiradimu, kuris pakeistų valstybinę santvarką. Galima įvesti valstybinį komunizmą, integruojant verslą į valstybės tarnautojų struktūrą ir uždraudžiant kitoms klasėms užsiimti verslu. Galima į centrą pastatyti nepriklausomus bankininkus, kurie kontroliuoja visus finansinius srautus ir yra ekonomikos centrinis mazgas, nuo kurio priklauso visos įmonės. Bankininkai gali būti atskira aukščiausia valdžia, šokdinanti visą ekonomiką, arba jais gali naudotis politinė sistema tam, kad kontroliuotų verslo klasę. Tai įmanoma iš įmonių į svetimas rankas iškėlus visas finansines operacijas. Galima įsivaizduoti socialistinę darbininkų revoliuciją, kuri perima visą sistemą į savo rankas ir ten administravimui pasiunčia savo delegatus. Tam, kad prižiūrėtų ir laipsniškai reformuotų. Tačiau tai mums žinomu atveju nepavyko, delegatai užėmė vietas ir suaugo su jomis nepakeitę esmės, ir galiausiai virto valstybiniu komunizmu. Komunizmo esmė buvo užvaldyti visą valstybę, pašalinti savivaliaujantį kapitalistą ir parazituojantį bažnytininką, integruoti verslą į valstybę tam, kad darbininkų delegatai galėtų teisingai paskirstyti ekonomines gėrybes. Tačiau jie pavirto uždaru klanu, kuris galų gale žlugo iš vidaus.
Prie to, kas pasakyta, galima pakalbėti apie ateitį, apie tai, kas gresia ekonomikai įsigalėjus robotizacijai ir dirbtiniam intelektui. Darbo darbininkui darosi vis mažiau, daugėja bedarbių ir išlaikytinių, kurie, negaudami pajamų taip pat išimami ir iš vartojimo rato. Darbininkų biudžetas, gaunamas atlyginimais yra 5,8 milijardo, o tai sudaro 13 proc. visų pinigų masės ir ekonominio produkto. Darbininkai gauna atlyginimų 5,8 milijardų ir atiduoda juos verslui kaip jų pajamas. Kuo mažiau galinčių mokėti darbininkų, tuo labiau traukiasi darbininkų klasę aptarnaujantis verslas. Imkime variantą kai pašalinama visa darbininkų klasė šimtu procentų robotizavus ir autoatizavimus. Iš 13,5 milijardų verslo biudžeto dingsta 5,8 milijardai, įvyksta 50 proc. susitraukimas, o tai reiškia: a) bankrotus, b) dar didesnę bedarbystę, c) mokesčių nesurinkimą d) politinės ir tarnautojų klasės susitraukimą e) milijonus žmonių, kurie lieka už šios žlungančios sistemos borto. Jiems reikia valgyti, gyventi, jie tampa pikti, mitinguoja, kelia riaušes ir reikalauja santvarkos reformų. Planetos valdžia tokius žmones tikisi nuraminti įvesdami būtiną pragyvenimo minimumą, kuris mokamas nepriklausomai dirbi ar ne. Tai laikinas ir labai abejotinas problemos sprendimas, nes toks didelis skaičius žmonių su tokiu gyvenimo lygiu vargu ar taikstysis.
Šis vaizdas rodo, kad visa sistema susijusi ir atskirai nuo kitų dalių egzistuoti negali. Jeigu kas nors galvoja, kad darbininkų bedarbystės problemos jų nepalies, mąsto labai neprotingai, tai palies visus iki vieno, nepriklausomai kokiai socialiniai klasei priklauso ir kokius finansinius turtus turi. Gaminti apsimoka tik tada, kai yra kas perka, niekas nepirks, investicijos bus išmestos į balą. O tam, kad žmonės pirktų, jie turi turėti pinigų, vadinasi kažkuo naudingu užsiimti. Šioje sistemoje mažiausiai vertės, pasenusi ir surambėjusio dogmatiško mąstymo yra bažnyčia, kuri atsilieka nuo šios dienos realijų. Bet ji sistemos panaudojama darbininkų klasės programavimui ir dirba ranka rankon su švietimo ir propagandos sistema, nes kai kam politikų klasėje atrodo, kad religinė sąmonė šiais laikais yra vertinga sąmonės forma, tinkama organizuoti žmones ir socialinius sluoksnius. Taip pat visi peikia bankus, dėl jų skolinimo praktikų ir parazitavimo, taip pat kontrolės metodų. Tačiau bankas yra išskirtinis verslas ypač prie šiuolaikinių technologijų. Pirma, bankas išjudina nejudančiu pinigus skolindami juos tiems, kas jų neturi, taip apyvartoje padidėja pinigų masė. Taip pat į bankus persikėlė visos finansinės operacijos ir jos tapo centralizuota sistema, kas kontroliuoja operacijas, turi absoliučią valdžią ekonomikoje, nes gali užšaldyti lėšas ir operacijas ir sužlugdyti bet kokią įmonę ar organizaciją. Tų kas turi šiuos svertus visi labai bijo, nes jie kuria ir žlugdo bet kokių žmonių gyvenimus. Kita problema yra skolų gražinimas, kuris sunkiomis ekonomikos sąlygomis būna sunkiai įmanomas, pvz., kai susitraukia ekonomika ir tokie skolininkai tampa bankų vergais. Jeigu tokių vergų katastrofiškai padaugėja – sužlunga pats bankas, nes jis tampa nemokus klientams.
Yra paprastas ekonomikos dėsnis: pinigų ir gėrybių kiekis ribotas, vadinasi jų kiekio didėjimas vienoje vietoje reiškia mažėjimą kitoje. Kapitalistinė sistema sukuria tokias juodąsias skyles, kurios grasina susiurbti visą kapitalą, kitus žmones padarant savo vergais, gyvenančiais iš kapitalisto mokamos išmaldos, kad būtų bent koks vartojimas, nes be vartojimo kapitalistui irgi gresia žlugimas.
Esame gana sudėtingoje situacijoje, ant didelių permainų slenksčio. Už uždarų durų kuriami nauji modeliai, kurie patiks greičiausiai ne visiems. Yra ir labai žiaurių variantų, vienas iš kurių – masinė depopuliacija, kurios tikslas sumažinti problemos mastą kitų žmonių sąskaita. Niekas nenori atsidurti tų nelaimingųjų vietoje. O šie aišku be kovos nepasiduos. Norint šį pasipriešinimą įveikti per žiniasklaidą vykdomas masinio debilinimo projektas, kuris yra paruošimas idiotų išnaikinimui.
Filognozijos pradinė mokykla 