Tam, kad galėtume pradėti kurti naujus suvokimo ekranus, reikia gerai suprasti standartinį ekraną, kuriuo buvo pagrįsti visi ligšioliniai tikrovės pažinimo modeliai. Šis standartinis ekranas įdėtas į juslumo sandarą, taip pat perkeltas į kalbos gramatinę sistemą. Koks jis yra labai gerai matosi lietuvių kalbos daiktavardžio linksnių sistemoje. Joje išsiskiria trinarė struktūra, paremta kas-centriniu, kuo-centriniu ir ką-centriniu suvokimu. „Kas?“ yra priežastis, veiksmo autorius, kaltininkas; „kuo?“ yra įrankis, priemonė, substratas, terpė, per kurį vyksta veiksmas; „ką?“ yra veiksmo tikslas, taikinys, rezultatas ir pabaiga. Šioje vietoje matome subjektinę-objektinę sistemą, tarp kurių įsiterpia veiksmo priemonė arba terpė, sujungianti pradžią ir pabaigą. Kitos, šalutinės dalys yra vietos apibrėžimas ir kreipinys, kuris veikia panašiai kaip veiksmas arba įrankis – tarp subjekto ir objekto.

Visa schema atrodo taip:

Filognozijos pagrinduose nemažai rašiau apie tai, kaip turi būti kuriami nauji ekranai, išrandant nežinomus dėmenis, kurių pagrindu būtų įmanoma konstruoti naujovišką linksnių sistemą ir gramatiką. Tačiau prieš pradedant šį intelektualiai sudėtingą darbą, turime gerai suprasti ką turime, koks yra mūsų intelektualinės pastangos atspirties taškas. Visi pagrindiniai linksniai iš esmės yra substancijos kategorijoje, parodantys joje kokią nors svarbią perspektyvą. Ši substancija sujungiama su judėjimo, įvykio, proceso kategorija, kuri įsiterpia į šią perspektyvų sistemą. Erdvė yra išskirtinė kategorija, kurią galima tapatinti su substancija arba iškelti anapus jos. Iš esmės ją iš viso galima būtų pašalinti iš dėmenų rinkinio, paliekant tik substanciją ir veiksmą.

Substancijai veikiant substanciją, atsiranda veiksmo priežastis ir veiksmo tikslas, todėl šį susidvejinimą galima žymėti kaip U formą, kurios viduje vyksta sąveika. Išėmus veiksmą, U forma išsitiesina ir turime beveiksmę, sustingusią substanciją; jeigu išimsime subjektą ir objektą, turėsime gryną procesą, kuriame neišsiskyrę galutiniai proceso taškai, pradžia ir pabaiga. Tokie variantai eksperimentuojant su ekranais daug neduoda, nes jie nepilni ir neleidžia detaliai aprašinėti tikrovės. Šiuo metu modeliavimui naudojame kas-centrinę sistemą, kuri prasideda nuo veiksmo pradžios, autoriaus, kaltininko, tokių veiksmo kaltininkų identifikavimo. Galima bandyti pakeisti į kuo-centrinę sistemą, kaip darė Nietzsche, kurioje turime procesą ir substratą, kuriame gerai neišskirti galiniai proceso taškai: pradžia – subjektas ir pabaiga – objektas. Kuo-centrinė Nietzsches sistema buvo tranzityvi, subjektus ir objektus peržengianti perspektyva, kurioje svarbiausia buvo „tapsmo nekaltybė“, neieškant kaltininkų ar aukų (subjektų ir objektų).

Tačiau mūsų tikslas yra ne filosofijos kūrimas, bet filognozija. O šiai reikalingas holoplastinis tikrovės modelis. Holoplastinis reiškia – sujungiantis visas nematomas ir matomas tikrovės dalis į vieną visumą. Mažinimai ir išiminėjimai – ne tas kelias, kuriuo turime eiti. Akcentų perdėliojimai – taip pat nepakankamai revoliuciniai. Mūsų šūkis „anapus vaizdo ir veiksmo“ bando rodyti kelią toliau šių galimybių, tačiau tam reikia iš pagrindų pertvarkyti savo sąmonę ir suvokimą. Didžiausia kliūtis yra įprastinė sąmonė ir skyrio į ją įdėjimas, kuris perskiria ją į dvi dalis – veikiančią ir veikiamą. Skyrį įdeda veiksmas.

Skyrio svarbiausia vieta visumoje yra tarp kūrėjo ir kūrinio, kuris nagrinėjamas religijoje ir teologijoje. Taip pat skyris įdedamas tarp suvokimo ir objekto kūrinyje. Tarp subjekto ir objekto veiksmas yra dviejų tipų – atveriantis ir užveriantis. Kūrimas – atveria, naikinimas – uždaro. Šis procesas, jeigu imsime žmogų, sukasi ratu, nes žmoguje sąmonė suformuoja objekto vaizdą, tada tas vaizdas tampa fizinio poveikio objektu. Kuriant naujo tipo sąmonę, eksperimentuojama ir šia kryptimi, o būtent – skyrio įdėjimu ir išėmimu. Vaizduojama, kad tai dvasinių meditacijų tikslas, kurio siekiama tam, kad sąmonė susilietų su aukštesnio lygmens substancija. Tai vadinama dvasiniu augimu. Akivaizdu – su aukštesniu susilieti norima, o su žemesniu – ne, nes tai būtų nuopuolis. Tai rodo, kad religiniuose pasaulio modeliuose galioja ta pati kas-centrinė sistema, kurioje identifikuojamas aukščiausias Kas ir siekiama santykyje su juo išimti susidvejinimą įvedantį skyrį, nes skyris yra egoizmo šaltinis iš abiejų pusių, o egoizmas sukuria karo situaciją. Turime tokias pagrindines kryptis pagal mūsų trikampio sistemą: forėja – žmogus, forėja – pasaulis, žmogus – pasaulis.

Tokia kas-centrinė sistema galiotų tiek rėizolinei, tiek eiolinei substancijai. Žmoguje, kuris sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, rėizolas turėtų būti informacinis ir energetinis. Informacinis rėizolas transformuojasi į eiolą, kuris yra žmogaus laisvo veikimo pagrindas. Tiriant šias substancijas, tokiame modelyje svarbiausia yra identifikuoti fundamentalius kas-centrus ir sukurti S-O dėsnių sistemą. Tie kas-centrai yra pirminių elementų rinkiniai, kaip fundamentalieji kvantai arba atomai, tarp kurių įsiterpia reakcijos, sąveikos. Tačiau pereinant prie informacinio rėizolo, dėl tokio modelio veiksmingumo gali kilti abejonių, nes rodymas turėtų būti pagrįstas kažkuo fundamentaliai kitu. Kas-rinkinių metodas veiksmingas tik kalbant apie energetinį rėizolą, iš kurio sudaryti fiziniai objektai.

Kas-centrai, kaip autoriai, priežastys, kaltininkai, gali būti ne tik matomoje realybėje, bet ir nematomoje. Ši nematoma realybė vadinama hipostratomis, kurios yra „po vaizdu“ arba anapus vaizdo. Šį anapus turi tiek žmogus, tiek pasaulis. Negana to, žmogaus ir pasaulio „anapus“ sąveikauja tarpusavyje mums nematomais ir nesuvokiamais būdais. Kiekvieno veiksmo, įvykio, reakcijos hipostratoje šaltinis yra skirtumas substancijos simetronuose, dėl kurio įvyksta distancinis substancijos persirikiavimas tiek pasaulio objektuose, tiek žmogaus sielinėje arba fizinėje sandaroje. Šie persirikiavimai vyksta tarp taškų, kurie vadinami subjektu ir objektu (S-O). Jie gali būti tranzityviniai apimantys daugelį kas-centrų arba riboti, įterpti į konkrečia S-O sistemą. Šitaip mąstant vyksta įprastinis mums aplinkos suvokimas, kurį aš bandau pakeisti. Tačiau pakeisti turi būti ne tik identifikatoriai ir pavadinimai, bet ir pati esmė, t. y., nubraižytos schemos struktūra.

Reformos filognozijos rėmuose siekiama tam, kad būtų galima atverti kitas, lig šiol nematytas galimybes, žmogų pakelti į aukštesnį lygmenį, padarant anapusinę tikrovę jam labiau prieinamą. Dabartinės sistemos atraminiai taškai yra struktūrinis skirtumas ir dinaminis skirtumas, kuris paremtas skirtumu kontinuume. Be skirtumo žmogaus sąmonėje apsieiti labai sunku, tačiau būtų galima pamėginti jį modifikuoti naujoviška aksiomų sistema, naujovišku modeliu. Įprastai skirtumas įstatomas į statišką tapatybinį kontinuumą, paverčiant jį liniuote, tačiau liniuotinis pažinimas per daug žemo lygio, kad mus tenkintų ir tikrai nėra paskutinis žodis tikrovės pažinimo metodikose. Tai ypač pasakytina apie filognoziją.

Tai yra įžanga į šią temą, kurioje naujo principo pasiūlyti dar negaliu. Norėjau tik besidominčius laksatinių ekranų tematika supažindinti su situacija, kurioje pažinimas yra dabar. Pateiktas modelis labai giliai įsišaknijęs į sąmonę ir daug kam atrodo vienintelis įmanomas. Numanau ir galimą pasipriešinimą dėl sąmonės struktūrų ardymo siekiant „nežinia kokių tikslų“. Žmonės gali nesuprasti to, ko čia siekiama naudos. Ši abejonė ir įtarumas suprantamas ir pateisinamas, nes naujų suvokimo formų įvedinėjimas turi būti gerai apmąstytas, turi būti pasverta, kas iš sąmonės dings ir kas joje atsiras ir kokios bus to pasekmės. Ši struktūra taip pat yra resursas, kurio logika yra tam tikrų socialinių sluoksnių pragyvenimo šaltinis. Pašalinus logiką, dings resursas ir tam sluoksniui reikės ieškoti prisiglausti kur nors kitur. Tai kels didelį priešiškumą, bus susipriešinimo priežastis, prieš mus kovos, mėtys purvus ir t.t. Tai neišvengiama.

Privaloma laikytis tam tikrų principų, kurių svarbiausias – kad sistema būtų ne pabloginimas, o pagerinimas. Sąmonės kokybė turi ne smukti, bet kilti – bet pagal filognozijos pagrinduose aprašytus kriterijus. Prieš žengiant kitą žingsnį, privaloma gerai suvokti šią situaciją, pamatyti ir apmąstyti visas galimybes.

• Filognozija