Pateikus bendrą filognozijos vaizdą pagrindinėse dvejose schemose, idėja užbaigiama į tikrovę pažiūrėjus iš sąmonės perspektyvos, pagal tai, kiek procentų joje matosi tikro pasaulio. Sąmonę galima vadinti informacijos sumatoriumi, kuris iš tam tikro kiekio signalų sukonstruoja tikrovės atvaizdą. Šie signalai užgriebia tik nedidelę dali tikro aplinkos vaizdo, todėl sumuojamas nepilnas informacinis plotas. Koks yra pilnas plotas ir kokia dalis jame atitenka sumatoriui įvertinti sunku, tačiau tai matosi iš to, kiek mes suprantame tikrovę ir kiek galime ją valdyti. Mano spėjimu fenomenloginis sumatorius sumuoja tik 2,5 proc. viso vaizdo, prie kurio dar pridedami 2,5 proc. intelektinio antisumatoriaus, kuris kuria sensoriumo paaiškinimus kontinuumų metodu. Taip gaunami 5 proc. viso informacinio ploto. Akivaizdu, kad tai labai mažai, ir tai, ką mes matome savo šviesos arkose – labai netikslus ir iškraipytas aplinkos vaizdas. Tačiau jo pagrindu mes turime orientuotis, jo pagrindu kuriame tikrovės pažinimo modelius.

Atrodytų savaime suprantama, kad turime siekti 100 proc. tikrovės formos, kuri yra visa, pilna tiesa, tačiau šis klausimas ne toks paprastas. Vien dėl to, kad tą 100 proc. ne taip lengva įtraukti į proto laksatą, neiškraipant tikrovės formos, nes jo galimybės jai atvaizduoti – minimalios. Tačiau filognozijoje šį ribotumą bandoma spręsti naujų, laksatinių ekranų kūrimo idėja, siekiant sukurti pažangesnius tikrovės atvaizdavimo būdus. Galimybės vis tiek ribotos, bet daugėjant tikrų žinių, galima keisti savo sandaros formą, padarant ją labiau pažengusia. Tai tolima ateitis, ir tai šiuo metu neturėtų būti aktualu.

Kelis žodžius reikia pasakyti apie tai, kas yra sumatorius. Tai būdas, kuriuo sujungiama signalais surenkama aplinkos informacija rodančiojoje substancijoje. Signalai apima tik nedidelį objekto kontaktinį sluoksnį su kuriuo sąveikauja, be to, perduodant signalą per įvairias tarpines stoteles, signalas daug kartų transformuojamas, tad iš tikros ir pradinės informacijos lieka labai nedaug, ir tai, ką mes matome savo sąmonėje yra netikras, neteisingas aplinkos vaizdas. Tačiau gyvybiškai svarbios dažnai būna tik kietos formos medžiagos, nes jos būna pagrindinės kliūtys ir pavojaus šaltinis, todėl priekinės sąmonės fenomenologinis sumatorius privalo mums rodyti šią tikrovės dalį, nes be to išlikimas būtų neįmanomas, tačiau tai minimali dalis, kuri sudaro tik 2,5 proc. bendro informacinio ploto. Yra ir nekietų substancijų arba jų būsenų sumatoriai, iš kurių aktualiausi – temperatūra ir pan. Nematomose hipostratose, kurios yra pusiausvyros, kitų kenksmingų radiacijų nėra, nes nematome žalingo poveikio organizmui ir sąmonei, tačiau pažeidus hipostratų simetrijas ir sukūrus atviras sąveikų grandines, sąveikaujančias su aplinka nenumatytais būdais, daroma reali žala kūno sandarai. Vienas iš žinomiausių pavyzdžių yra radioaktyvios medžiagos.

Įkėlus į sątvarą holoplastinę tikrovės formą, žmogus įgytų dieviškas galimybes, nes jam būtu pavaldžios fundamentalios kuriančiosios jėgos. Abejoju ar į dabartinės formos sąmonę tai padaryti įmanoma, tačiau paaiškinant vis daugiau tikrovės paslapčių, yra galimybė patobulinti savo sandarą, pritaikant geriau ir tiksliau atvaizduoti tikrą hipostratų struktūrą. Tačiau tai didelis pavojus, nes sąmonių yra labai daug, ir į kiekvieną iš jų įdėjus tobulas žinias, į tikrovės fundamentą įvedamas konfliktas, kuris galis susprogdinti šią realybę, nes kiekviena sąmonė trokštų tapti tikrovės šeimininku. Dėl šios priežasties, artėjant prie holoplastinės tiesos iš daugybės vietų tampa neišvengiamas dievų karas, kuris tikrovėje sukurtų chaosą. Dėl šios priežasties, žinant kuo tai gali baigtis, žinių kaupimas stabdomas, tenkinantis tik minimaliomis, nepavojingomis technologijomis. Siekiant vis daugiau ir nesiskaitant su pasekmėmis labai lengva prisižaisti iki katastrofos.

Kita problema yra technologinio pranašumo įvedama vergovė, kai pasiekusiam aukštesnį lygį, žemesnis lygis tampa tik valdomu resursu ir žaliava. Tai substratologijos pasekmė, kuri išardo individą ir laiko jį tik energetinių dalelių mechanine ar informacine sankaupa. Pačiame viršuje, arba pačiame centre, tie, kas pasiekę aukštesnį lygį per didelio susigrūdimo vengia visomis turimomis priemonėmis, nes į fundamentą įvedus konfliktą, gresia tikrovės sunaikinimas. Iš tikro dievas gali būti tik vienas, dievo užgrobimas technologija, netikru dirbtiniu dievu, įveda į tikrovę nepageidautiną anomaliją. Dėl šios priežasties, filognozijoje turėtų būti svarstoma, koks pažinimo tikslas, kokiu žinojimo lygiu turi būti tenkinamasi, ir kada neprotingas kišimasis į tikrovės sandarą turi būt sustabdytas. Įvedus simetrijos pažeidimus, tampa aktyviomis tos tikrovės dalys, kurios gali turėti ardomąją ir griaunamąją galią ir būti pavojingas gyvybei – ypač nematomomis formomis, kurios išaiškėja tik tada, kai būna per vėlu. Todėl manau, technologijos lygis pateisinamas tik tam, kad sukurtų pertekliaus civilizaciją, kurį pasiekus, perdarinėjimas ir persidarinėjimas, lindimas į tikrovės centrą turėtų būti sustabdytas. Iš dalies tai dabar stabdo ribotos sąmonės sumatoriaus ir antisumatoriaus galimybės, nes žmogus nesugeba pažinti – tai ką jis pasiekęs yra tik labai nedidelė dalis to, kas įmanoma. Tačiau padaryti proveržiai gali atidaryti labai pavojingus žmogui kelius. Tai yra simetrijų suardymas, kurios suaktyvina kenksmingas energijas hipostratose, technologinė vergovė ir dievų karas dėl tikrovės, sukeliantis pavojingą chaosą.

Prie to žmogus yra priartėjęs ir net peržengęs slenkstį. Pavyzdžiui, žmoguje sąlytis su kuriančiuoju tikrovės pradu vyksta per genetiką, kuri tyrinėja kažkokiu būdu sukurtą žmogaus genetinę programą. Pilnai pažinus šią pirmapradžio žmogaus dalį, kartu su visomis hipostratomis, atsiranda galimybė kurti dirbtinę gyvybę, padarant ją beverčiu objektu, kuris prilyginamas perkamai, parduodamai, išnaudojamai prekei. Gyvybė praranda vertę, ją nustojama gerbti. Todėl tikras genetikos modelis sumatoriuje ir antisumatoriuje – didelis pavojus. Sunku pasakyti, ar verta žengti tokį žingsnį filognozijoje. Tas pats galioja ir kitiems panašiems atvejams – supratus biologinio sąmonės kompiuterio mechanizmą, galima užgrobti sąmonės vidinio pasaulio substratą – jeigu tai daroma piktybiškai, chuliganiškai ar banditiškai, žmonėms iškyla didelis pavojus. Todėl reikia galvoti apie priemones kaip nuo to gintis, nes su tokia savivale, ypač vykdoma silpnapročių, taikstytis negalima. Todėl filognozijoje ir kėliau sąmonės kokybės klausimą, taip pat reguliavimo būtinybę. Tam reikalingas įstatymas nekenkti ir technologijos turi būti viešos, kad jas būtų galima reguliuoti teisiškai. Šiuo metu visuomenė mulkinama, technologijos banditų rankose.

Fenomenologiniame sumatoriuje ir taip mažai tiesos – tik 2,5 proc. tikros tikrovės formos. Žmogaus valdymas ir užgrobinėjimas vyksta anapus šių procentų, hipostratose, todėl kalėjimas gerai užmaskuotas, žmonės apsigyvenę Šliogerio pasakų pasaulyje, net nesupranta, kad yra toks dalykas kaip hipostratos, nematoma anapusybė. Kai paveikiama sąmonė – nežino nuo ko ir kaip gintis. Todėl privalomas žmogaus sandaros teisingas išaiškinimas, kurio tikslas sugriauti visas priedangas, po kuriomis slepiasi nusikaltėliai, apsiginklavę propagandiniu žodynu, klaidingomis teorijomis ir sąmonių mulkinimo organizuota sistema.

Todėl siekdami išvengti sprogimo, vergovės ir dievų karo, turime pasisemti tik tiek, kiek būtina, o visa kita palikti taip kaip yra, nes natūrali tvarka yra tobuliausia, geriausiai pritaikyta žmogui, dirbtinis jos perdarinėjimas kelia didelį pavojų. Todėl iliuzija iš vienos pusės ir blogai, o iš kitos pusės – ji apsaugo žmogų nuo technologinės beprotybės, kuria gali pavirsti perteklinis žinojimas. Bet tai yra žmogaus gyvenimo problema, kai jis išnaudojamas pažinimui, o kita ciklo pusė – mirties pusė, kurioje žmogus susilieja su tikrove tikėtinai prarasdamas individualumą. Viskuo būti, tikrovės centru galima šioje būsenoje – manau gyvenimas yra skirtas nuo to „pailsėti“, todėl šioje vietoje beprotiška intervencija į tikrovės fundamentą turi būti ribojama, žmonėms reikėtų mažiau dirbti gyvenime ir daugiau ilsėtis, neeikvojant galimybės atsiskyrus nuo Šaltinio, pabūti paprastu žmogumi, su trūkumais, iliuzijomis, silpnybėmis ir t.t.

• Filognozija