Paaiškinus kodėl sąmonės sumatoriuje turime tik 5 proc. anapusinės realybės ir milžinišką norą šį procentą padidinti, reikia pereiti prie svarbiausio klausimo – kokios žmogaus paslapčių atskleidimo pasekmės, ypač kai jos atsiduria netinkamose rankose. Žmogaus pažinimas veda prie substratologijos, kuri individualią žmogaus formą paverčia valdomu ir kontroliuojamu substratu, generuojančiu iliuziją vadinamą „žmogumi“. Bent taip jį vaizduoja substratologijos ideologai, lendantys į vidų tam, kad pažinę jį galėtų kurti modifikuotus žmones, pritaikyti jį įvairioms reikmėms – darbui, pramogoms, kariuomenei, valdymui ir pan. Tai baigiasi žmogaus sumenkinimu, nuvertinimu, jo pavertimu nieko nereiškiančiu, vartojimui skirtu objektu. Transhumanistai kuria žmogų ne sau savo šeimininku, bet tik išnaudojimui, vergovei.

Imdami visą žmogaus spektrą ir visą gylį, randame tris vietas, kuriose žmogui sukuriamas kalėjimas, iš kurio nėra išėjimo. Per priekinę sąmonę matome fizinį kalėjimą, kurio pagrindinės technologijos yra materijos valdymas; per galinę sąmonę sukuriamas dvasinis kalėjimas, atimantis iš žmogaus laisvo subjekto statusą, diegiantis per substratą iliuzijas, naudojantis psichotroninę prievartą prieš dronais paverstus žmones; ir paskutinė smūgio žmogaus laisvei vieta, pati svarbiausia, yra žmogų kuriantysis pradas, kuris šiuo metu aiškinamas per genetiką. Schemoje tai atrodo taip:

Visos šios trys vietos turi mokslus, kurie apima visą žmogaus spektrą ir paaiškina kas jis yra ne tik matomas iš išorės arba vidaus kaip išorinė ir vidinė fenomenologija, bet ir pagal savo pirmapradę esmę. Šie mokslai turi savo lenteles, kuriose santraukos forma sudėtos visos pagrindinės žinios apie „pirmykščius rinkinius“ elementų, iš kurių sudarytas tas konkretus substratas. Priekinė sąmonė turi Mendelejevo atomų lentelę, galinės sąmonės lentelė yra laikoma paslaptyje, o kuriantysis pradas išreikštas visu žmogaus genomo kodu. Tai nepilnas vaizdas, tik viešas variantas, bet orientavimuisi to užtenka. Fizinis kalėjimas skirtas fiziniam žmogaus uždarymui, bauginimui fizine mirtimi; dvasinis kalėjimas atima iš žmogaus laisvę, paversdamas jį valdomu biorobotu, sukurdamas jam kančių pasaulį per intervenciją į psichinius substratus. Tai rodo, kad žmogus uždarytas arba jį siekiama uždaryti iš visų įmanomų pusių, ir jeigu jis nesugebės laiku apsiginti nuo technologinės beprotybės, rūšį ištiks mirtis, žmogus gyvuos tik kaip mirties fabrikuose veisiama biologinė žaliava. Todėl proveržis į laisvę turi būti visose šiose vietose, turi būti suduoti kontrsmūgiai materijoje, psichotronikoje ir genetikoje. Nenorint būti paverstu daržove verta kovoti visomis priemonėmis, nes iš tikro tapus biorobotu prarasti nėra ką.

Prie to reikėtų šiek tiek pasvarstyti apie gyvenimo prasmę, kas žmogui yra šis gyvenimas ir kas jis gyvenime yra? Religinių, ezoterinių ir mistinių teorijų nenaudoju, nors nesakau, kad jos neteisingos – kiekvienas turi teisę tikėti kuo nori. Aš sprendžiu remdamasis duomenimis, kurie prieinami man, mano sumatoriuje, kurie, žinoma, yra nepilni, ne daugiau 5 proc. viso informacinio ploto. Žmogus turi dvi būsenas: susiliejimo su šios tikrovės pagrindu ir išsiskyrimo į individualią esybę. Turima informacija rodo, kad jis išsiskiria iš tikrovės ir vėl į ją sugrįžta. Ar tai daugkartinis vyksmas ar vienkartinis nežinau. Tai bus aišku po mirties. Taip pat jeigu daugkartinis, ar išsaugoma individuali informacija, ar ne. Substancija lieka, ji niekur neišnyksta. Daug kas tiki, kad giliosios žmogaus spektro dalys, vadinamos gnostinėmis, amžinos ar bent jau ilgaamžės, daug ilgaamžiškesnės už fizinį kūną. Tai visai tikėtina, bet to patvirtinti negaliu (nors mintis guodžianti). Šiame cikle yra du kritiniai taškai, kurie yra  gimimas ir mirtis – tai slenksčio arba perėjimo zonos. Žmogui įsikūnijus, jo sielinė dalis, esanti giliuosiuose spektro sluoksniuose, įstatoma į programas, per kurias suvokiama ši realybė. Jas galima vadinti archontais. Archontai sutvarko chaosą, įveda tvarką – bet tai jie padaro per suvokimo iliuzijas, kurios instaliuojamos į sumatorių.

Priekinės sąmonės archetipinė iliuzija yra grožis, kuris yra akių cukrus, saldumynas akims. Tai šiam pasauliui labai svarbus archontas. Galinės sąmonės archontas yra prasmė, kuri nuspalvina pasaulį semantinėmis spalvomis, reguliuojančiomis žmogaus elgesį per protą. Centrinės sąmonės pagrindinis archontas yra malonumas, kuris tenkinamas hedonistinėmis priemonės, suteikia žmogui fizinių saldumynų kūnui. Emocinės sąmonės archontas yra laimė, kuri yra geriausia ir siektiniausia būsena, surenkama tada, kai patenkinami visi prieš tai išvardinti archontai, iš pasaulio išimama kančia, vargas, nepritekliai ir sunkumai. Individualus žmogus visą savo gyvenimą būna šių archontų valdžioje ir jiems tarnauja. Pati forma, to kas gražu ir prasminga suvokimas, gali keistis, nes tai programuojama kognityvinėmis programomis vaikystėje, tačiau šie archetipai visada išlieka, tik skiriasi pavidalai. Archontas nei dievas, nei velnias, tame nėra jokios mitologijos, religijos ar mistikos – tai genetinės programos, į kurias įstatyta sąmonė. Įsikūnijęs žmogus kitoks negali būti, gal net neturėtų to siekti, nebent aukšto lygio supratimo. Be to, nugalėti archontus ne taip jau ir sunku, tik nedaug kas to realiai savo gyvenime nori, nori tik žaisti įvairius dvasinius žaidimus. Tas būdas yra mirtis. Jeigu kam tokia individualizuota archontų valdoma būsena nepatinka – prašom, atviras kelias. Tai aišku radikalu, daug kas tenkinasi saldumynų ribojimo metodais. Kiekvienas renkasi individualiai.

Tačiau šiame individų pasaulyje yra viena sunkiai sprendžiama problema, kuri atsiranda tada, kai auga žinių lygis, užvaldomos visos trys esminės žmogaus spektro dalys. Būtent, žmogaus atsiradimo procesas technologinis užvaldymas, dirbtinių žmonių kūrimas. Galima užauginti bet kokį dirbtinį modifkuotą žmogų, įstatyti jo sielą į technologinį kalėjimą, sukurti gyvenimo pragarą pasaulyje ir paversti savo resursu: seksui, darbui, kariuomenei, eksperimentams, cirkams. Toks dirbtinis žmogus gaminamas mirties fabrikuose kaip prekė, parduodamas ir perkamas, likimas priklauso nuo šeimininko kaprizo, už nužudymą negresia jokios bausmės. Taip pasaulį ir žmogų įsivaizduoja elitas, planetos aristokratai. Tai rūšies žlugimas, kurio priežastis perteklinis žinojimas išsigimėlių sąmonėse. Gyvename spektakliniame pasaulyje, užgrobtame substratologų transhumanistų, visiškų debilų. Jiems aukščiausias autoritetas – Nietzsche, verčiantis juos gyventi valios viešpatauti paradigmoje, aristokratiškose vertybėse, perskyroje gera-prasta. Šios tikrovės fundamentas jiems primeluotas nukvakusio 19 amžiaus filosofėlio.

Šioje schemoje parodyta, kokiu būdu tikrovėje atsiranda valdovų ir vergų rasės. Vidinė rasė, pažymėta pilka rodykle yra pavergta technologiškai vergvaldžių rasės, per žmogaus atsiradimo kontrolę ir viso spektro užgrobimą. Patys sau jie susikuria rojaus sąlygas, tampa elitu, aristokratais, tenkinančiais visus savo programinius iliuzijų archontus, o vergai yra tik resursas skirtas suvartojimui. Žmogaus rasties procesas perkeliamas į mirties fabriką, taip kaip paukštynuose ir fermose augina gyvulius. Gardų pasaulyje tokių žmonių fermų nėra, bet yra antžmogių uždarose zonose. Mūsų pasaulyje tokios fermos turi rezervato bendruomenių formą. Čia veisiami, valdomi ir išnaudojami žmonės. Visų substratai užgrobti nanotechnologijomis ir psichotronika, vaidinamas gyvenimo spektaklis. Fasadai daugumos žmonių gali būti gražūs, bet viduje vergas, biorobotas, vykdantis visus šeimininkų įsakymus.

Tokia žmonių rūšies evoliucija yra pralaimėjimas ir istorinė katastrofa; neatsirado išmintingos valdžios ir svertai atsidūrė išgamų rankose. Jų gyvenimo prasmė yra tarnavimas savo archontinėms programoms, saldumynų per visus galus vartojimas, kaip žaliavą naudojant pavergtus žmones, kurie gaminami su tokiomis savybėmis, kokių pageidauja klientai. Nors kiekvieno žmogaus viduje yra laisvės pradas, kuris kyla iš eiolinio fundamento – ir iš esmės mes visi pagaminti iš tos pačios substancijos. Negerbiame nei tikrovės, nei kito, nei savęs. Taip yra todėl, kad archontai labai galingi, žmogus nepajėgus atsispirti jų valdžiai ir tai priveda prie tikrovės prigimties išdavimo. Individualiame įsikūnijime atrodo, kad individuali iliuzija svarbiausia, kad ant jos turi būti pastatytas šis pasaulis. Iliuzija išpučiama iki megalomaniškų masteliu, įdedama į substratus, pasaulis paverčiamas mėšlo krūva, kurioje veisiamos kirmėlės sunaudojimui.

Todėl raginu kontrsmūgiams visose vietose sutriuškinant genetinius, materialistinius ir gnostinius pseudorgumentus, kurių tikslas apgauti, susukti smegenis. Kiekvienas žmogus, kad ir kokia kilmė jo būtų, turi pasakyti – aš ne tavo nuosavybė, aš esu tikrovė, net jeigu užaugintas kaip daržovė fabrike. Sudeginsime visus implantus, sutraukysime antrankius, susprogdinsime mirties fabrikus, pakarsime išgamas.

• Filognozija