Remiantis tuo, kas pasakyta pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome apie kūnų sandarą ir racionalizuotą Uroboro schemą, galima apibrėžti pagrindinį bet kokio pažinimo principą, naudojamą visose pažinimo sistemose, tačiau aiškiai ir detaliai pirmą kartą atskleistą tik filognozijoje. Norint jį suprasti, reikia per hipostratas žiūrėti ne horizontaliai, nuo priekinės iki galinės sąmonės, bet vertikaliai, neriant iš tikrovės paviršiaus tiesiai į pačią gelmę. Viršuje turime sumatorių, kurį žymime raide A; po juo turime substratinį gnostinį implantą į nematomą gelmę, žymimą B; ir pačią neapdorotą nematomą tikrovę, žymimą X. Raidės naudingos tuo, kad leidžia glausta forma aprašinėti pagrindinę tikrovės struktūrą, kaip ji atsiveria iš sumatoriaus vidaus.
Tai trys tikrovės formos, įmanomos iš žmogiškos suvokimo perspektyvos, sukuriančios tiesos pasireiškimo būdus. Kiekvieną reiškinį galima laikyti šių trijų parametrų funkcija. Akivaizdu, kad dažniausiai tikrovė atsiveria labai iškraipyta, nepilna forma arba iš viso neatsiveria, todėl norint ją padaryti matoma, reikia atlikti papildomus veiksmus. Tai ir yra kuriamo naujo filognozijos metodo pagrindinis uždavinys. Pažymėję reiškinį simboliu Ω, gauname tokią funkcijos išraišką: Ω (A, B, X).
Šį variantą dar reikia patikslinti, nes tikrovėje yra daugiau dalių negu rodo raidės B ir X. Visi substratai skyla į kuriančiojo prado substratą ir kūrinio substratą, todėl B1 – kuriančiojo prado gnostinis implantas ir B2 – kūrinio gnostinis implantas. Šis atskyrimas būtinas, nes kūrimo ir kūrinio hipostratos tokios skirtingos, kad turi būti dalinamos į atskirus segmentus loginėse struktūrose. Tas pats galioja ir tikrajai realybei, kuri sudaryta iš mažų mažiausiai dviejų dalių X1 ir X2 pagal gnostinių implantų analogiją. Sumatorius yra pagrindinis realybę surenkantis veiksmas, parodantis ją pagal sątvare užkoduotą kūnų sistemą; ir žmogus, naudodamas sumatoriaus surinktą realybę, kuria jos surastus modelius, atskleidžia hipostratų simetronus.
Simetronas atskleistas gali būti dviem būdais: reprezentaciniu ir manipuliaciniu. Reprezentacinis simetronas parodo hipostratą per vaizdą ir formą; manipuliacija – per elgesio savybes. Svarbūs abu variantai, nes duoda galimybę prie tiriamo objekto prieiti skirtingomis prieigomis, atskleidžiant platesnį jo galimybių spektrą. Reprezentacija daugiausiai formuojama naudojant sumatoriaus antisumaciją, kuri jau yra paaiškinta pirmame tome. Šis veiksmas, kaip matosi iš paties žodžio, yra priešingas sumavimui, vadinasi yra skaidymas į sudėtines dalis arba analizė. Šis veiksmas yra viena pagrindinių pažinimo formų ir gnostinio implanto, dedamo į substratus, kūrimo priemonė. Todėl turime jį pakelti į operatoriaus, kuriuo galima veikti objektą, rangą. Šis operatorius dar turi būti išvystytas pagal laksatinių ekranų logikos principus, ieškant naujų šio ekrano dėmenų, tačiau kol kas pateikiu tik tokį abstraktų vaizdinį.
Kadangi antisumatorius dažniausiai analizuoja fenomenologinį sumatoriaus vaizdą, kuriame surinkta nepilna informacija, tai rezultatas irgi būna nepilnas vaizdas, tik apdorotas paviršinis sluoksnis, kurį labai mėgsta Šliogerio gerbėjai. Tačiau yra galimybė pažiūrėti giliau paviršiaus, iškelti į šį paviršių tai, kas paslėpta gelmėje. Tai yra manipuliacija. Kadangi žmogus veikia tikrovėje su pirmapradžiu kūnu, jis sąveikauja su daiktais hipostratoje pilna sąveika, tik sumatorius ne viską parodo, todėl ši sąveika daug gilesnė, užčiuopianti kiekvieno objekto pirmapradę esmę. Tokia hipostratinė manipuliacija padeda į sumatorių iškelti papildomas savybes, kurios leidžia patobulinti daikto reprezentacinį modelį. Todėl manipuliacija irgi yra operatorius, kuris labai svarbus antisumuojant informaciją, maksimalia įmanoma apimtimi.
Ir svarbiausia vieta yra manipuliacijų ir antisumacijų rezultatas, vadinamas gnostiniu implantu į substratą, kuris yra objekto dzeta struktūra, prilipdoma sątvare prie kauzalinio kūno. Gnostinis implantas rodo kiek pažinimas yra pasiekęs tiriant pasaulį, o tai priklauso nuo to, kiek atskleistas simetronas atitinka tikrą, originalų, realybėje X esantį simetroną. Pilną, holoplastinį vaizdą atskleisti labai sunku, tam gali prireikti tūkstančių metų, tačiau to siekdamos civilizacijos, artėja prie dievų civilziacijos lygio. Tame yra ir milžiniška nauda, bet dar didesni pavojai, kurie taip pat turi būti sprendžiami dalykai šalia pažinimo klausimų. Taip pat reikia pabrėžti skirtumą tarp efektyvių ir teisingų modelių. Tai, kad simetrono pagrindu sukurta technologija efektyvi ir veikianti, nereiškia, kad ją pagrindžiantis reprezentacinis simetronas tikslus, nes technologinės manipuliacijos veikiančiomis gali būti net turint neteisinga arba nepilną reprezentacinį vaizdą, aiškinamą su klaidinga logika. Taip yra todėl, kad technologija veikia pirmapradis kūnas į pirmapradį tam tikra fundamentalia sąveika, kuri gali būti atskleista, tačiau tai nebūtinai atitinka mūsų įsivaizduojamą vaizdą ir logiką. Todėl toks argumentas, kad jeigu technologija veikia, vadinasi teorija teisinga – netaikytinas filognozijoje. Nes manipuliacijų operatorius, veikia visai kitu principu negu antisumacijos.
Dabar svarbiausias klausimas yra pasiektos pažangos vertinimas pagal mano 1000 dalių modelį. Dalys susietos su procentas ir viena dalis sudaro 0,1 proc. turimos informacijos. Sumatorius sumuoja ir antisumatorius antisumuoja informaciją, kuri, kaip ne kartą sakyta, nepilna. Vadinasi iš nepilnos informacijos negalima gauti šimtaprocentinio rezultato. Bendrai tariant antisumacijoje galima turėti ne daugiau, negu turima sumatoriuje. Todėl sumatoriaus sumuojamą informacijos plotą bandoma padidinti įvedant manipuliacijos operatorių, kuris turi parodyti daugiau, negu paprastai parodoma.
Taip, pagal dalis arba procentus gaunamos gnostinio implanto versijos, kurios priklauso nuo to, kiek jose yra teisingai antisumuotos informacijos. Jeigu naudojama 0 dalių, fantazijų pasaulis, arba 1 dalis, fenomenologinis antisumatorius, tai gauto gnostinio implanto versija yra 0 arba 1 (0 versija, 1 versija). Maksimali, aišku, yra 1000 versija, tačiau turint tokią versiją tikrovę būtų galima matyti dievišku matymu, tai yra, joje nebūtų jokių paslėptų ar uždengtų dalių. Kaip tai įvertinti yra akivaizdu. Žinant pilną realybės kūrimo simetroną, būtų įmanoma kurti savo realybę, būtų dievo lygio veiklos mastas, kuris matytųsi iš praktinio veiksmingumo. Todėl jeigu kas nors tvirtina, kad žino galutinę tiesą, pakanka paprašyti, kad sukurtų naują visatą ir ten perkeltų jus – ir jeigu sugebės, matysis, kad turimas reikalas su tikru dievu. Jeigu ne – tai akivaizdus šarlatanas ir melagis.
Filognozijos uždavinys – konkuruoti su religija, filosofija, ezoterika ir mokslu. Tos konkurencijos matas yra pasiektų gnostinių implantų versijos. Sakiau, kad kol kas filognozijos gnostiniai implantai yra 1 versijos, klausimas kaip sekasi konkuruojančioms grupėms. Religijos gnostinio implanto versija akivaizdžiai 0, nes paremta fantazija ir kliedesių pasauliu. Tai pasakinis folkloras, kuris pasaulį aiškina remiantis paviršine patirtimi, ir tuo, kas įdedama į gelmę, tačiau įdedama ne atskleidžiant tikrą simetroną, o savo fantaziją, kuriomis verčiama tikėti. Filosofija ir ezoterika kai kuriais atvejais turi 1 arba 2 dalis informacijos ploto. Ypač filosofija, kuri turi gerai išvystytus analitinius metodus. Tačiau tiriant hipostratas pažengusi ne toliau už religiją. Rimčiausias konkurentas, žinoma, yra mokslas, kuris mano vertinimu naudoja 150 gnostinio implanto versiją, nes yra pažinęs 15 proc. realybės. Tai nėra metodiškai tikslus skaičiavimas, tai tik orientacinis skaičius.
Skaičiavau taip: tikrovė skirstoma į priekinę ir galinę dalį po 50 proc. ir tris aukštus po 33 proc. Mokslo didžiausias pasiekimas yra Mendelejevo atomų lentelė ir atomo-molekulės gnostinis implantas į priekinės sąmonės materijos vaizdą. Chemijos lygmenyje šis modelis labai efektyvus, leidžia atlikti efektyvias manipuliacijas substancijomis ir tai įrodoma realiu veiklos mastu. Prie to dar pridedame aksitoninį eterį, ir turime viešo mokslo branduolį. Tačiau lendant į atomo modelio gelmę, prie fundamentalių kvantų, šių modelis jau daug mažiau veiksmingas ir iš tikro labai žemo lygio, nes vaizduoja dalelę kaip paprastą, geometrinį energijos virpesį, kuris turi labai mažai realiai valdomų naudingų savybių. Todėl akivaizdu, kad šis implantas nepilnas. Sujungę sumatoriaus ir pirmapradžio kūno sluoksnį į vieną elementą, gauname ketvirtadalį arba 25 proc. materijos segmentui, esančiam priekinėje pirmapradžio kūno dalyje. Kitas 25 proc. priklauso kuriančiajai substancijai. Jeigu tarsime kad iš šių 25 proc. atskleistas tik koks 15 proc. atomo paslapties, nes gelminės jo dalys nesuprantamos arba suprantamos neteisingai, tai mokslas visame pirmapradžio kūno spektre turės 150 dalių. Lyginant su 1 filognozijos, filosofijos, ezoterikos dalimi, atsiliekame 150 kartų.
Tai, žinoma, tik filognozijos pradžia, nes siekiama sukurti naujus metodus, kuriuos mokslo mafija naudoti draudžia, ir padaryti proveržius šiose srityse. Ypač svarbu pažymėti, kad filognozija daugiau domisi galinės sąmonės teorija, kuri mokslui dėl dogmatiško mąstymo sunkiai pasiekiama, todėl jos orientacija visai kitokia negu mokslo, kuris nuėjo lengviausiu materializmo keliu. Rodančiosios substancijos substratologinis gnostinis implantas – svarbiausias klausimas, turėsiantis paaiškinti, kas yra sąmonė. Pilnu paaiškinimu tai padaryti labai sunku, nes tai turėtų būti 1000 versijos substratologija, kuriai įrankių šiuo metu nėra nei manipuliacijų nei antisumavimo logikoje. Kelias prasidės nuo 1, 2, 3, 4 versijos gnostinių implantų ir t.t. Kokybė turės vis gerėti ir argumentai bus vis arčiau tiesos, nes žinosime kas esame, ir nebus jokių kliedesių šiuo klausimų – nei religinių, nei ezoterinių, nei mokslinių, nei filosofinių.
Šio klausimo paaiškinimą noriu užbaigti konkrečiu pavyzdžiu, paimdamas konkretų objektą. Sumatoriuje turime objektą „medis“. Jį žymime taip: Μ (A, B1, B2, X1, X2). M (A) pasirodo priekinėje sąmonėje kaip medžio išvaizda, kuri yra gryna neįreikšminta juslinė forma. Šią formą galime tyrinėti su savo protu ir kurti įvairius supratimus kas tai yra. Galima pavyzdžiui, nuspręsti, kad medis turi medžio „dvasią“, turinčia specialių galių daryti poveikį arba nuspėti ateitį, kad su ta dvasia galima susisiekti, gauti iš jos informacijos. Įsivaizduoti, kad miškas pilnas tokių dvasių pasaulis. Su projekcijos operatoriumi tokias fantazijas kaip gnostinį implantą M (B2) suprojektuojame į kauzalinį medžio kūną M (X2), kuris yra anapus medžio vaizdo, jo gelmėje. Toks implantas bus 0 versijos, nes jis paimtas iš fantazijų pasaulio, o ne realiai tiriant, atskleidžiant realų simetroną. Toks mąstymas yra folklorinis, mitologizuojantis.
Tačiau atsiranda mokslas ir medį pradeda tirti realiai – jį nupjauna, pakiša po mikroskopu, atranda visas anatomines ir fiziologines funkcijas. Pasiekia ląsteles, atranda molekulinę-atominę ląstelės teoriją, atranda molekulinę genetiką ir pradeda suprasti kuriančiojo prado elementus. Kaip jau sakiau toks gnostinis implantas yra maždaug 150 versijos, vadinasi 150 kartų pranašesnis, „teisingesnis“ už mitologinį, žinoma, tik veiklos masto požiūriu. Tokie veiksmingi ir teisingi tiek reprezentacine, tiek manipuliacine prasme modeliai leidžia formuluoti stiprius argumentus, ir net jeigu jie ne galutiniai, jie tikrai yra svaresni už kliedesinius, nes akivaizdu, kad vadovautis objektyvia logika daug saugiau, negu folklorine. Tačiau tai, kas moksle yra gerai, filognozijoje turi būti dar labiau pagerinta, nes efektyvumas – ne viskas.
Akivaizdu, kad efektyvumo perdėtas sureikšminimas turi ir trūkumų, nes jis traktuoja daiktą tik kaip resursą ir nėra pozityviai jo atžvilgiu nusiteikęs. Žinias moksle mokama pritaikyti tik naikinimui, ko tikrai nebus filognozijoje tada, kai ji pasieks aukšto lygio gnostinius implantus į tikrovės kauzalinius kūnus. Iš dalies substratologija yra metodo dalis, tačiau ji kompensuojama per vertikalią integraciją su sumatoriumi, kuris yra skirtas daiktus surinkinėti tik puoselėjimui, o ne išnaudojimui, nes yra ne 2, bet 3 sąmonės kokybės kriterijai, kurių svarbiausias turi būti trečias, reikalaujantis tikrovei nekenkti.
Antitechnologinis humanizmas gali pirmenybę teikti pasakiniam supratimo variantui, nes jis aiškina neteisingai, nesupranta, todėl negali realiai pakenkti, o tikras žinojimas – pavojingas. Todėl norėtų gelbėtis propaguojant visuomenėje pasakas apie realybę, nes toks supratimas mažiau pavojingas, gali būti pavojingas tik pačiam žmogui. Bet, atskleidę visą medžio spektrą, jo giliąsias gyvybines dalis, galbūt net atrasime, kad jis turi išvystytą augalinę sielą ir yra ne mažiau gyvas už žmogų. Tai galėtų būti kelias, kuriuo galėtume eiti didesnio humanizmo kryptimi. Filognoziją įsivaizduoju kaip humanistinę, tikrovę pažįstančią didesnio gėrio sukūrimui. Kita vertus, akivaizdu, kad reikalingos griežtos saugumo priemonės, nes ne daug kas turi tokio aukšto lygio supratimą. Visi laukiantys gero grobio svajoja pasiimti tik efektyviąsias dalis, visa kita išmetant kaip nereikalingą balastą. To padaryti tikrai neleisime.
Filognozijos pradinė mokykla 