Pirmojo „Filognozijos pradmenų“ tomo moralės koncepcijoje išskyriau kas-centrinę ir kuo-centrinę perspektyvas, kuriose renkamasi ar subjektai atskirtini neperžengiamomis ribomis ir jeigu peržengiama – koks pagrindimas bei kokie apribojimai. Kas-centras yra vardininkinis sumatas, atskleidžiantis objektą, suteikiantis jam vardą arba pavadinimą, jį įsubjektinantis; kuo-centras yra įnagininkinis sumatas, kuris įdarbina objektą, paverčia jį įrankiu arba instrumentu, arba priemone pasiekti tikslui. Subjektinis susisaistymas reikalauja laikytis commune ir egalite principų, laikant subjektus lygiaverčiais savo vardine, egzistencine dalimi, stengiantis neįgauti kitokių sąveikos formų, atitinkančių kitus linksnius. Įnaginkinis susaistymas įviršina vieną subjektą, sąveiką padarydamas nelygiaverte, nes viena pusė yra pagrindinė bei dominuojanti, o kita nusmukdyta, apatinė. Be šių svarbių perspektyvų dar galima išskirti įtikslinimą, prijungimą, įvietinimą ir t.t., Tačiau moralės klausime „kas“ ir „kuo“, svarbiausios žiūros formos.

Šį principą sątvarologijoje įdiegiame per koordinačių sistemos taškus, kurie rikiuojami vienoje eilutėje, joje atskiriant kas-centrines ir kuo-centrines dalis. Struktūra tokia: affectus ([kas]ego; [kuo]protas, emocijos, kūno veiksmas; [kas]aš-sumatas, [kas]tai-sumatas). Pagal šią schemą išskiriamas Šliogeriškas „komunikavimas“ pagal commune principą ir viršavimas pagal Nietzsches valdančiosios valios viršenybės afektą. Šios dvi perspektyvos yra skiriamasis taškas, atskiriantis moralinę ir imoralinę perspektyvą, nes viršavimas yra ribos akivaizdus peržengimas, pažeidžiant subjekto suverenumo reikalavimą, paverčiant jį priemone savo tikslams. Tai laikoma nemoraliu, išskyrus tuos atvejus, kai viršavimas yra protinis, teisingai dalinamasi nauda, naudojantis laikomasi pagarbos reikalavimų. Todėl galima išskirti kraštutinius ir vidurio atvejus. Kraštutinis kas-centrizmas, kai atsisakoma naudotis, peržengi ribą, siekiama absoliutaus moralumo, su kuriuo neįmanoma išgyventi; kraštutinis kuo-centrizmas, kai įnagis paverčiamas tuščia vieta, nuliniu subjektu, visišku vergu; ir kompromisinis variantas, kai kuo-centrizmas protinis, gerbiantis laisvą valią ir žmogaus teises, nepaverčiantis vergu, už pasinaudojimą sumokantis teisingą kompensaciją. Šis variantas yra šiuolaikinės vakarų civilizacijos pagrindinis principas, privalomas ekonominėje veikloje.

Filognozijoje be kuo-centrizmo apsieti neįmanoma, nes ji yra viršavimas visų sumatų atžvilgiu, peržengiant juos prote pažinimo tikslu. Vien kas-centrinės dalys pažinimo affekto struktūroje neduoda jokio žinojimo. Tačiau filognozijos kuo-centrizmas šiuolaikinis, skirtas ne pavergti, bet atskleisti visą sumato esmę. Maža to, šis kuo-centrizmas yra perspektyvinis, pradinėje stadijoje naudojantis nedidelį informacinio ploto procentą, todėl žengiant žengiama iš mažesnio procentų kiekio į didesnį. Pažiūrėjus iš baltojo drakono sątvarologijos perspektyvos, toks filognozijos kuo-centrizmas iš tikro yra kas-centrizmas tik pradiniame variante. Galutinėje formoje žmogus bus suvokiamas kaip holoplastinis kas-centras, sujungiant visas jo nematomas, paslėptas dalis į vieną visumą, kurias visumoje peržengti draudžiama, o viršavimas leidžiamas tik moralinis, sąžiningai mainantis ir dalinantis. Vergovinio kuo-centrinio viršavimo legalizavimas rodo civilizacijos kokybės smukimą, todėl filognozijoje privalomuoju būdu atmetamas, įrodant kokios tokios sistemos problemos sątvarologijos formulių metodais.

Neturint pilno žmogaus vaizdo, kas-centras yra plokštaininis sumatas, kurį galima peržengti su intervenciją į nematomą substratą ir užgrobti nepaliekant įrodymų paviršiuje. Jeigu toks principas legalus, tai rodo, kad subjekto teisės ginamos tik apsimestiniu gynimu, nes žmogus turi būti saugomas tiek paviršinėje, tiek giluminėje dalyje. Deja, šiuo metu ginamos tik plokštainio teisės, ir jeigu organizacijos sugeba savo intervenciją įvykdyti anapus plokštainio, tai laikoma neįrodomu ir nebaustinu nusikaltimu. Kaip tik todėl psichotronika šiuo metu kelia tiek daug problemų, nes žmogus neturi priemonių apginti savo slaptų, hipostratinių dalių. Viršavimas tokiu principu ypač žiaurus, nes pagrįstas veidmainiavimu ir apsimetinėjimu, kad gerbiamos žmogaus teisės, kai tiesa yra atvirkštinė. Norint šioje vietoje suprasti tikrą vaizdą, reikia žinoti kiek žmonių žino psichotronikos paslaptį ir kodėl vaidinamas spektaklis vietoj to, kad būtų įvesta atvira vergovė. Taip gali būti dėl to, kad scenarijai su nežinančiais žmonėmis įdomesni, galima vykdyti pseudo laisvos valios tyrimus.

Žmogaus pasaulyje viršavimo afektas – neišvengiamas pačiame fundamente, nes gyvybė turi turėti pagrindą, kuriuo naudojasi kaip įrankiu tokiu, kaip kosminėje erdvėje skriejanti planeta, planetos resursai. Po to, protingai gyvybei privalomas pažinimo afektas, kuris leidžia ištirti aplinką ir efektyviai ją naudoti savo veiklos mastų išplėtimui. Tam, kad viso to būtų galima išvengti, gyvybė turėtų būti pati sau pagrindas, kas tikrovėje neįmanoma, todėl viršavimas neišvengiamas. Tačiau net jeigu ir sutikome, kad toks principas imoralus, čia turime reikalą su natūralia tvarka, kuri privaloma ir būtina pagal pradinį kūrimo planą. Kita vertus, žmonių viršavimas vienas kito atžvilgiu nėra būtinoji tvarka, ir jis ateina iš įpročio naudojantis materialia gyvybine aplinka. Žmogus neatskiriamas nuo aplinkos, neišskiriamas, neprilyginamas sau, nepakeliamas iki subjekto statuso. Viršavimo beprotinė isterija rodo žemą sątvaro išsivystymą, nesupratimą kodėl šalia commune privalomas egalite principas, kodėl iš sątvaro struktūros turi būti išimamos kuo-centrinės dalys, tarnaujančios valios primetimo afektui. Toks atsisėdimas ant sprando Nietzsches filosofijoje kildinamas iš natūralaus pranašumo, kurio pagrindu pervažiuojama per galvas. Tačiau jeigu tas pranašumas ne protinis, bet jėgos – turime žemo išsivystymo ir žemos kokybės civilizaciją, kurioje žmogaus samprata nepakyla virš žmogaus kaip išnaudojamo resurso supratimo.

Tol, kol gyvensime juodojo drakono epochoje, kurioje turimas nenušvitęs sątvaras, viršavimas prievartinėmis priemonėmis – neišvengiama problema, kurią išspręsti įmanoma tik šviesinant sąmonę, į šviesos arką įvedant žinojimą. Tam, kad būtų išvengta pusiausvyros pažeidimų, kaip buvo aprašyta kalbant apie psichotroniką – privaloma paskleisti žinojimą vienodai visomis kryptimis, kad neatsirastų pagrindas neteisingam viršininkų luomo suformavimui bendruomenėje, kurių intervencija pažeidžia pagrindinius santvarkos principus, tarp kurių svarbiausias yra laisvos valios principas. Baltasis drakonas savo galutiniame variante, kuriame atskleista holoplastinė tiesa ir žinomas holoplastinis žmogus, įvedama absoliutaus kas-centrizmo principas, kuris yra baltojo drakono moralės esmė – visomis kryptimis paskleistas žinojimas turi užkirsti kelią subjektų įviršinimui vienas kito atžvilgiu, vien todėl, kad jokiomis priemonėmis bus neįmanoma pagrįsti pranašumo ir nebus įmanomos jokios vienkrypčio gėrio logikos. Viršavimas turės būti pakeistas lygiaverčiu bendravimu, kuriant bendruomenėje pusiausviro, neiškreivinto psichovektoriaus psichinę struktūrą. Tokioje civilizacijoje neišvengiamas pilnas psichologinės isterijos išnykimas, kuris būdingas nepusiausviram psichovektoriui.

Sujungę šią teoriją su zonų ant planetos paviršiaus sistema, kur yra zonos nuo A iki J, gauname pilną šiuo metu naudojamą viršavimo struktūrą valstybėje. Aukščiausia viršavimo vieta yra zona A, kuri yra prezidentas su savo santvarkos priežiūros bei kontrolės sistema, užsiimančia teisėsauga. Kol santvarka bendruomenėse yra pagrįsta kas-centriniais principais, tol toks viršavimas nekelia problemų, nes gina žmogų nuo mafijinės savivalės, įtvirtina aukštos kokybės vakarų civilizaciją, pagrįstą žmogaus teisėmis. Tačiau jeigu įstatymais pradedama grįsti neteisinga kuo-centrinė sistema, civilizacija degraduoja ir smunka, įvedama destrukcija į gyvybinį procesą, sukuriamas kančių ir vargo pasaulis, kuris neatitinka filognozijos reikalavimų ir filognozai privalo visomis priemonėmis kovoti prieš tokį nepalankų gyvybei scenarijų planetoje. Holoplastinės tiesos didinimas tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje bus panaudojamas žmogaus išlaisvinimui, neleidžiant susikurti svertų netinkamos kokybės sąmonėje, reikalingų pranašumo įtvirtinimui, su kuriuo realybė ne kuriama, bet naikinama.

Dėl šios priežasties privaloma įvesti kas-centrinę sątvarologiją ir nuosaikią kuo-centrinę pažinimo struktūrą, kad substratologija nevirstų viršavimo, naikinant ir išnaudojant, isterija. Viršavimas mūsų sątvarologijoje pakeičiamas bendravimu. Tai bandė padaryti Šliogeris, tačiau tik paviršininkų metodais, o mes esame gelmininkai, siekiantys baltojo drakono nušvitimo.

• Filognozija