Sievos teorijos pamatas yra paklotas „Filognozijos pradmenyse“, ypač ketvirtame tome, o ši knyga yra pagilintas ir išplėstas teorijos variantas, reikalingas sėkmingam atskleidimo įsisavinimui. Pagrindinis metodinis įrankis yra „burės“ koordinačių sistema, kurioje modeliuojama sumatoriaus struktūra. „Filognozijos pradmenyse“ pateiktas nepilnas variantas, o „Sievos teorijoje“ bus išdėstyta pilna, užbaigta sistema. Išplėtimas daromas prie 5 pagrindinių sievos krypčių pridedant dar dvi, kurios yra gnostinis implantas ir tulpa. Sieva susideda iš plotinių sumatų ir sumantų, kurie yra A – asmens centras, B – protas, C – jausmai ir būsenos, D pasaulio objektai, E – kūno homunkulo pojūčiai, F – gnostiniai implantai ir T – tulpos. Visos šios kryptys yra sumatų ir sumantų sistema, sudaranti daugtūrį, kurio elementai sujungiami stieliais.

Šio įžanginio skyrelio pagrindinės temos yra laisvos asmenybės koncepcija, kuri yra sątvarologijos ir filognozijos pagrindas. Pradėkime nuo asmens teorijos, kurio sumatų-sumantų visuma žymima A raide ir sudaro suvokimo, supratimo ir egzistencijos centrą, esantį maždaug galvos srityje, už akių. Jis yra sudėtinė sistema, kuri sudaryta iš įvairių tapatybių komplekso, sukuriančio dvinarę konstrukciją, su viena dalimi – išoriniame pasaulyje, o kita – vidiniame. Išoriniame pasaulyje žmogų formuoja vaidmenys, kuriuos jis prisiima tikrovėje ir visuomenėje ir šie įspaudžia, laikui bėgant, tvarias tapatybines struktūras, kurios yra asmenybės pagrindas. Tapatybės struktūros yra ir formuojamos auklėjimu arba gyvenimo, ir užkoduotos genetiškai. Pavyzdžiui, lyties tapatybė daugiau lemiama genetikos, tačiau nemažą įtaką turi ir socialinis įspaudas, priklausantis nuo to, kokios gyvenime socialinių vaidmenų preferencijos.

Vaidmenys arba genai įtaką daro per stielius, kurie turi 6 variantus, kaip parodyta paveikslėlyje

Pirmas stielis, formuojantis asmens kompleksą yra D kryptyje, kurioje yra pasaulis, tikrovė, visuomenė, kurioje asmuo gyvena ir turi vaidinti įvairius vaidmenis, pradedant nuo šeimos, darbo, baigiant politika, visuomenine veikla ir pan. Ši kryptis yra bene svarbiausia ir turi didžiausią įtaką žmogui, nes čia ir profesinė tapatybė, politinė tapatybė, socialinė tapatybė. Antra kryptis yra kūnas, kūno programos, kūniški poreikiai, kurie lemia lytinę tapatybę, „estetinę“ tapatybę ir kt. Kūnas gali būti vyro ir moters, gražus ir negražus, stiprus ir silpnas, sveikas ir ligotas ir visa tai daro svarbų imprintą į žmogaus centrą, kuris suvokiamas kaip savo Aš. Trečia kryptis, arba stielis, yra protas, proto funkcijos, į kurį įeina ir sugebėjimai, įgūdžiai, atmintis, vaizduotė. B projekcija į A svarbi tuo, kad nuo proto įvertinimo priklauso tai, kokius vaidmenis žmogus gauna gyvenime, formuojančius jo pamatines asmens struktūras. Ketvirta kryptis yra emocijos, jausmai ir būsenos, kurios taip pat didele dalimi įgimtos, ir nuo jų priklauso žmogaus charakterio ekspresyvumas, energija, dinamika ir kiti dalykai. Tačiau C neturi didelės įtakos vaidmenims ir daugiau yra psichikos gerovės arba problemų šaltis, jeigu charakteris ūmus, nevaldomas, agresyvus ir apskritai atstumiantis. Penktas stielis ateina iš transcendencijos ir yra žmogaus asmens santykio su anapusiniu pasauliu matas. Penktas stielis glaudžiai susijęs su trečiu, proto, stieliumi, nes santykis su transcendencija formuojamas iš šaltinių, skaitant knygas, grožintis menu ir t.t. Tiesioginė sąveika dažnai neturima, ir žmogus sąveikauja su anapusybe per kūrybinius tarpininkus, suprantamus protu. Pagal šį stielį asmuo gali būti religingas arba skeptikas, nenorintis susaistyti savo asmenybes su jokia transcendencijos versija ir gyvenantis tik sumavimo paviršių kokybinėse estezėse, arba kitaip – fenomenologijoje. Ir paskutinis, šeštas stielis yra tulpų stielis, kuris praktikuojamas „tulpomantų“, susijusių su okultizmo ir magijos subkultūra.

Taigi A yra centras, į kurį suteka visi kiti daugtūrio elementai ir žymimas vardine tapatybe – vardu bei giminės tapatybe – pavarde. Žiūrint iš išorės, į fasadinį kūno sumatą, ši sritis yra maždaug akių lygyje ir galvos tūrio šlėkų sistemose, kur išskleidžiami asmens sumatai ir sumantai. Sątvarologijoje visas modelis statomas ant šio konstrukto, nes visi žmonės laikomi asmenybėmis, kurios susijusios per stielius A1-D12-A2 daugtūryje. Kaip matome D12 yra sąveikos centrinis taškas, kurio galinės ribos yra A1 ir A2 . Baltojo drakono civilizacijoje ši stielio konstrukcija yra pagrindinė ir apibūdinama kaip laisvų asmenybių sąveika. Ne kartą minėjau, kad filognozija kuria libertarinę sątvarologiją, kur kiekviena asmenybė turi pamatines neatimamas teises, kurios yra A – a) gyvybė, b) laisvė, c) nuosavybė, d) orumas, e) laimė. Šioje vietoje kiekvienas A yra lygus ir yra išvardintų fundamentalių teisių subjektai. Priešingas A1-D12-A2 variantas yra vergovė, nelaisvė, kur A1 vienas yra A2 asmens šeimininkas arba ponas, kuris turi žmogaus savininko statusą. Konstitucinėje santvarkoje toks principas uždraustas visose valstybėse, tačiau de facto daug kur yra tikrovės duotybė. Tokios vergovės variantų gali būti ne vienas – teisinė priklausomybė, psichologinė priklausomybė, fizinė priklausomybė, finansinė priklausomybė, ekonominė priklausomybė, ideologinė priklausomybė.

Kadangi filognozijoje kiekvienas asmuo laikomas autonomiška egzistencija, jis turi teisę reikalauti šalinti visas nelaisvės formas ir taikiomis priemonėmis kovoti už savo tikslus. Pagrindinis libertarizmo krypties stielis yra A-D, tai yra, žmogaus sąveika su tikrove, tačiau svarbūs ir kiti stieliai, kurie yra to, kas yra žmogus savo viduje, galvos homunkulo srityje, pagrindas. A-B – idėjų sklaida ir kūryba, laisvas mąstymas, A-E nevaržomas seksualinis gyvenimas, A-C laimės siekimas. Visos politinės ideologijos, kurios nepripažįsta šio filognozijos principo kuria žmogaus sampratą ir pagal ją – santvarką taip, lyg žmogus būtų kokio nors vergvaldžio arba politinės- ekonominės grupuotės nuosavybė. Kita vertus, žmogus, siekiantis dvasinių aukštumų ir norintis dalyvauti filognozijos projekte, turi turėti išvystytą A-F struktūrą ir sugebėti kurti anapusinės ir šiapusinės tikrovės reprezentacines struktūras, arba kitaip – teorijas, kuriomis būtų galima atskleisti tiesą ir plėsti veiklos mastą. Šioje vietoje laisvės-nelaisvės klausimas nekuriamas – ar žmogus laisvas nuo savęs – nes filognozijoje ir sątvarologijoje metafizinis libertarizmas nukeliamas į antrą planą ir grindžiamas situacija intersubjektyviajame stielyje A1-D12-A2. Laisvės principas jame laikomas normalia situacija, o įvairių formų nelaisvė ir asmens teises pažeidžianti priklausomybė rodo socialinį sutrikimą bendruomenėje. Ateityje bus galima paanalizuoti, kaip tokie sutrikimai kyla, kokios santykio pažeidimo ideologijos naudojamos ir t.t. Apie tai šiek tiek kalbėta antrame „Filognozijos pradmenų“ tome, kur buvo pristatyta filognozijos etikos sistema, paremta pusiausvyra tarp asmenų, o šustrinė įžambinė demaskuojama kaip psichikos sutrikimas, šizofrenija, paremta iliuzija savo paties atžvilgiu.

„Baltąjį drakoną“ privaloma suprasti taip, kaip aprašyta – šiame civilizacijos modelyje nėra jokio elitizmo, nepagarbos arba paniekos žmogui, nes šios civilizacijos tikslas yra humanistinis gyvybinio proceso organizavimas, atitinkantis aukštus etinius reikalavimus. Akivaizdu, kad baltasis drakonas pirmiausiai formuojamas stielyje A-F, tačiau nemažiau svarbūs ir kiti, reikalingi išsivysčiusios ir pažangios asmenybės susiformavimui, kuri yra intersubjektyvios sąveikos pagrindas. Pasaulyje įmanomi įvairūs šios pusiausvyros sutrikimai dėl nevienodos žmonių padėties tikrovėje ir visuomenėje, tačiau bazinis principas turi būti visakrypčio gėrio, kuriame nė vienas žmogus nėra laikomas tuščia vieta, neturinčia jokių teisių. Technologinėje civilizacijoje pavojingiausia yra technologinė įžambinė kur A-FDF, aristokratinis subjektas, kitą žmogų, laiko tik beverčiu tikrovės sumatu, kuris įstatomas į technologinių projekcijų F kalėjimą ir pavergiamas pilnu pavergimu. Tokia valdžios ateities projekcija, kurioje didžioji dalis žmonijos suvokiama tokioje technologinėje vergovėje, labai pavojinga ir prieš šį projektą filognozija kovos visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Baltojo drakono civilizacijos sistemoje ši sąveika turėtų atrodyti kaip FA1F-FA2F, kur technologijos naudojamos ne pavergimui, bet galimybių išplėtimui ir pagilintai sąveikai bei komunikacijai, pavyzdžiui, pasitelkiant telepatiją, hipostratinį regėjimą, tačiau žmogaus nežudant, jo neniekinant.

Vardinė asmens tapatybės dalis neturi būti niekinama, nes šiuolaikinė bendruomenė, atitinkanti aukštos kultūros ir civilizacijos reikalavimus, gali būti pastatyta tik tokiu principu. Tai ne B, ne ED ir t.t. Šio centro nepripažįstant, neįmanoma būti aukštuomene.

• Sievos teorija