Pateikę asmenybės teorijos sątvarologijoje pagrindus, galime pereiti prie pažinimo problemos, kuri filognozijoje viena iš svarbesnių. Kadangi ji yra „pažinimo meilė“, filognozijoje tikrovės aiškinimo teorijų kūrimas – svarbiausias klausimas. Tikrovę aiškinančios teorijos praėjo vystymosi etapus, kurių pagrindiniai yra šios knygos skyrių sudarymo principas. Pagal tai, koks pasiektas etapas, sątvaras atitinka tam tikro lygio kriterijus, kurie lemia sievos kokybę. Sievos gali būti žemo išsivystymo, vidutinio arba labai aukšto, priklausomai nuo to, koks tiesos procentas žinomas, koks yra sievos veiklos mastas tikrovėje ir koks būtinybės apsiriboti supratimas. Sievos yra „tiesiagalvės“ ir „kreivagalvės“ pagal tai, ar renkasi savo veiklos mastą riboti, ar nepripažįsta sau jokių ribų – nei tikrovėje, nei žmoguje. Filognozija sątvarologijoje propaguoja tiesiagalvę sievos teorija, suprantančią etinio apsiribojimo būtinybę, be kurio civilizacija neturi galimybių išvengti technologinės katastrofos.
Sątvaro realinas skirstomas į tris svarbiausius segmentus, kurie apima pagrindines sievos kryptis, išvardintas ankstesniame skyrelyje. Tie segmentai apima priekinę, galinę ir sintezės dalį ir yra, atitinkamai, reiforma, arba fizinis, daiktiškasis pasaulis, esantis objektyviojoje kryptyje, mūsų vadinamojoje D stieliu; psichoforma, arba vidinis, psichinis pasaulis, esantis subjektyviojoje kryptyje, valdomas A-B, A-C, A-D stieliais; ir ligvoforma, kuri įsišaknijusi subjektyviojoje dalyje, bet pagal savo turinį esanti ir psichinėje, ir daiktinėje kryptyje, užgrobiamoje su F stieliumi. Lingvoforma susijusi su B struktūra, vadinama kognityviumu ir yra pagrindinė minčių forma, naudojama gnostiniuose implantuose. Kalba sątvare įdomi tuo, kad ji judri, dinamiška, atsiskirianti nuo savo pagrindinio substrato ir laisvai judanti po visą suvokimo erdvę tiek vidinėje, tiek išorinėje kryptyje. Maža to, kalba ne tik apima visą šviesos arką, bet gali išeiti už jos ribų, į išorę ir įsibrauti į kito žmogaus vidinę erdvę. Todėl lingvoforma yra tas tiltas, kuris sieja protus intersubjektyviu ryšiu, kuria vietinėje teritorijoje ta pačia kalba kalbančių sąmonių bendruomenę.
Kalba iš esmės buvo primoji technologija, kurios pagalba buvo formuojamos šviesos arkos, įvedamas tam tikras mąstymo režimas civilizacijoje, lėmęs gyvenimo lygį ir išsivystymą. Jos technologijos apima visas pradines stadijas, pradedant magija ir baigiant filosofija. Ši technologija yra psichologinė, todėl ji yra politinis įrankis, reikalingas kurti ir organizuoti socialines formas. Tačiau norint valdyti reiformą, reikia į šią terpę įvesti papildomą komponentą, kuris yra tiesa – ne tik paviršiaus, bet ir gelmės. Pradėjus suvokti kokia yra tikrovės gelmės sandara, atsirado mokslinė civilizacija, kuriai pradžią davė filosofų pastangos suvokti realybės visumos paslaptį. Gelmė buvo atverta magijoje, mitologijoje ir religijoje, tačiau jos logos buvo atsilikęs gnostinis implantas, neatitinkantis hipostratinės realybės tikros formos. Tam, kad išmoktų savo šviesos arkoje šią gelminę sritį mąstyti nauja forma, filosofai turėjo peržengti kalbos technologijos galimybes į pažangesnį jos variantą, kuris pažangesnis ne tiek poveikiu emocijoms ir jausmams, kiek savo efektyvumu.
Norint suprasti kaip ši nauja sritis atsirado, reikia prisiminti „burės“ brėžinį ir išskirti jame objektyviąją ir subjektyviąją dalį. Priekinė dalis yra objektyvioji, o galinė – subjektyvioji. Pagrindiniai objektyviosios dalies rodančiosios substancijos dėmenys yra erdvė ir laikas, kurie subjektyviojoje dalyje turi veidrodinius atspindžius, vadinamus tentyvu ir tenkme. Pagrindinei šio skyrelio minčiai suprasti svarbiausia suvokti, kas yra žymima naujadaru „tentyvas“. Jis priklauso tokiai sinonimų grupei kaip kontinuumas, tęsmas ir yra tam tikra sritis prote, kuri yra modeliavimo sugebėjimas, turintis savo objektu lankstomą, minkomą kontinuumą, dar kitaip apibūdinamą kaip laksatas. Šis proto objektas, kaip geometrinė minties forma, vadinama tentyvu, kuris yra teorinė erdvės abstrakcija, paimta iš priekinės sąmonės arba susieta su ja. Tentyvas yra pagrindinis teorinio pažinimo įrankis, kuris naudojamas visuose šiuolaikiniuose gnostiniuose implantuose ir yra daug toliau pažengęs už įprastinę natūralią kalbą. Tentyvas yra toks darinys, kuris prote turi sumavimo ir antisumavimo sugebėjimus ir sugeba su šiuo dariniu susieti ženklų sistemą, tradiciškai vadinamą matematika. Žinoma šis sugebėjimas – kurti tikrovės modelius – naudingas ne vien moksle. Jis svarbus kūryboje, mene, pažinime.
Sujungus tentyvo valdymo galimybes su tikrovės struktūrų atspindėjimu, kuriame, istorijos eigoje, tiesos procentas darėsi vis didesnis, plėtėsi veiklos mastas, tobulėjo technologijos – žmogus darėsi vis galingesnis, o tuo pačiu ir pavojingesnis aplinkai bei sau. Sakiau, kad baltojo drakono civilizacija didžiausia dalimi priklauso nuo transcendencijos pažinimo laipsnio, kuris matosi iš gnostinių implantų į kauzalinį sumato darinį efektyvumo. Atrodytų, kad dėl šios priežasties naujos tentyvo „technologijos“ prote – svarbiausia sievos teorijos kryptis. Tačiau reikia suprasti, kad šis klausimas yra pragmatinis klausimas, kuris apsiriboja tiesos-veiklos masto perspektyva. O civilizacijai tai tik bazinis principas, kuris didina galimybes, bet neturi pagrindinės formuojančiosios galios, įpavidalinančios sąmonę, išsivysčiusią iki dieviškos pakopos. Sievų teorija daug platesnė ir neapsiriboja instrumentinėmis dalimis prote – apima visas kūrybos ir meno formas, kurios taip pat yra „kokybės“ požymis.
Į šį klausimą pasižiūrėjus iš istorinės perspektyvos turime tokius sievos vystymosi etapus: a) ikikalbinis, arba gyvūninis; b) kalbinis, arba kultūrinis; ir c) matematinis, arba mokslinis. Šiuo metu visi šie etapai egzistuoja vienoje sąmonėje, kurie žymi tris galimas sievos formas žmogaus vidinėje erdvėje. Žinoma veiksmingiausias yra vidurinis variantas, o aukštesnis tėra profesinio išsilavinimo požymis. Ugdymo programose užsiimama charakterio, civilizuoto bendravimo ir kritinio mokslinio proto formavimu, kurie privalomi išgyvenimui III kategorijos civilizacijoje, kuri pasiekusi „aukštųjų“ technologijų lygį, privalomą kiekvienam.
Tentyvinė civilizacija formuojasi B-D-F stielyje, kuris hipostratų aprašymui naudoja formules, kaip šiuolaikinį logos variantą ir savo dėmenų rinkinyje nepripažįsta jokių subjektyvistinių ir personalistinių šios realybės galimybių. Tai griauna ankstesnių išsivystymo pakopų įsivaizdavimus, ir mitologiją bei religiją daro atgyvena. Šiek tiek kitaip yra su magija, kurios teorijos artimesnės mokslui, nes turi savybių susijusių su struktūrinimu, schemtizavimu ir maginių formulių naudojimu. Maginį ritualą galima laikyti technologijos provaizdžiu, kuris yra tam tikros procedūros ar veiksmų schemos naudojimas, norimam rezultatui gauti. Magijos formulė yra sigilas, kaip geometrinio simetrono, atitinkančio hipostratos struktūrą, atmaina.
Akivaizdu, kad baltojo drakono civilizacijai – toks principas nebus pakankamas, tačiau tai būtinas etapas, kurį reikės išvystyti iki maksimumo. Šioje vietoje išryškėja pasirinkimo būtinybė – ant kurio centro turi būti statoma žmogaus teorija. Prieš tai rodytame principe tuo centru buvo asmenybės centras ir pagrindinis šio centro formavimosi modelis. Šiame skyrelyje pateikiau išcentruotą variantą, kuris statomas ant B stielio, kuriuo yra kognityvinis žmogaus sugebėjimas. Jeigu civilizacija statoma ant šio centro – tai yra B-civilizacija, arba mokslinė civilizacija, paremta B-centru. Ankstesniame skyrelyje pateikiau A-civilizacijos variantą, kur visuomenė yra A-centruota. Yra ir kiti variantai, kurių čia neaptariau, kaip E-civilizacija, paremta kūno sureikšminimu, hedonizmu; D-civilizacija – kaip daiktiškojo pasaulio išaukštinimas, gamtos grožio ir natūralios tvarkos propagavimas ir t.t. Norėtųsi turėti civilizaciją, kuri apimtų viską, tačiau bet kokiu atveju dominuoja koks nors vienas principas, kuris laikomas svarbiausiu ir reikšmingiausiu, suteikiančiu didžiausią galią.
Savo filognozijos variante pasirinkau teoriją grįsti objektyviąja kryptimi, kuri apibūdinama kaip gyvybinis procesas, REH-SI. Tą darė ir A. Šliogeris, raginęs sugrįžti prie pačių daiktų, kuriuos jis įvardijo kaip Esmo stichiją. Tačiau atsisakant radikalizmo ir integruojant į bazinį modelį, visas kitas galimybes, laikant kad visi sievos stieliai, jeigu tinkami įpavidalinti ir suformuoti, turi perspektyvos teisę. Biosferos degradavimas, žinoma, sukeltas dėl proto, mokslo ir technologijų, bet tik todėl, kad jie nėra tinkamai suformuoti, nėra pakankamas moralinės sąmonės išsivystymas. Tačiau šiuos klausimus ištaisius, problemas galima išspręsti be proto amputavimo, kaip siūlė A. Šliogeris.
Filognozijos pradinė mokykla 