Sugrįžimo prasmė

Ne kartą rašiau, kad Lietuvoje A. Šliogeris yra sątvarologijos pradininkas, kurio kūryba buvo vienas iš filognozijos ir sievos teorijos šaltinių. Šią savo teoriją jis išdėstė pagrindiniame veikale „Niekis ir Esmas“, kuriame atkleidė klepsidros struktūros idėją, filognozijoje vadinamą sątvaru, kuris yra psichovektoriaus, vadinamo sieva, surinkimo vieta. Mano sątvaro teorija yra modifikuotas ir išplėstas A. Šliogerio klepsidros variantas, kuris pateikia šiek tiek kitokią nei propagavo A. Šliogeris žmogaus sampratą. Kadangi klepsidra, sątvaras, yra žmogaus vidinės dalies teorija, ji yra visų žmogaus proto veiklos formų pagrindas, paaiškinantis iš psichologinės perspektyvos, kaip žmogus kuria ir pažįsta tikrovę. A. Šliogerio naudotos sąvokos buvo bandymas apibrėžti metafizinį sątvaro variantą, sudarytą iš dviejų tarpusavyje kovojančių polių, kuriuos jis vadino Niekiu ir Esmu, tarp kurių įsiterpęs semiosensotektūros sluoksnis. Šis terminas ir bus pagrindinė šio skyrelio tema, kurį pamėginsiu paaiškinti iš filognozijos perspektyvos. Šis terminas yra trijų daiktavardžių sandūra semio-senso-tektūra, kurie reiškia „reikšmių-jutimų-audinys“. Ankstesniuose savo tekstuose šį terminą dar esu vadinęs senso-kognityvine sinteze.

Norint suprasti kaip šis darinys, iš kurio formuojamos visos teorijos, visi žinių pasauliai, atsiranda ir iš ko jis sudarytas, reikia suvokti sluoksninę sątvaro sandarą, kurioje pagrindiniai du sluoksniai yra rodančioji ir rodomoji substancija, sudarančios bendrosios gaublės erdvę, šviesos arką, kurioje vyksta žmogaus kūrimo procesas. Šios substancijos yra bozoninės prigimties eteris, kuris tikrovės spektre pasislinkęs į giluminę dalį ir yra per regos organą nematoma tikrovės sritis. Rodomoji substancija pateikia turinį sumatų ir sumantų pavidalu, kurie yra iš išorės gaunamos informacijos apdorojimo rezultatas, kuris pasirodo kaip daiktas arba mintis. Ant šio pagrindo statau tokius semio-senso-tektūros sluoksnius: a) psichoforma – kuri yra psichinis pamatas, sumatų ir sumantų nepadorota terpė; b) lingvoforma – yra semio- sritis, kuri yra kalbinio žmogaus sugebėjimo galvos srityje šaknis; c) reiforma – yra daiktoforma, senso- sritis, arba objektyvioji, daiktiškoji sumavimo realybė; d) kalba – ženklų ir kodų sistema, skirta į išorę perduoti vidinį sumatoriaus turinį. Sluoksniais šie aspektai išsidėlioja tokiu būdu: apačioje, per visą sątvaro spektrą nuo priekio iki galo, yra psichoforma; tada, antras lygis dalinamas į dvi dalis ir priekinė yra reiforma, o galinė – lingvoforma; ir galiausiai, viršutinis sluoksnis yra išvystyta kalba, kurią savo šaknyje slepia visi paminėti sluoksniai, esantys tarsi dirva, iš kurios išauga kalbos jausmas.

Sievos teorijos pagrindas yra psichoformos sumatų pagrindinio rinkinio surinkimas ir jų klasifikacija. Rinkinį patogiausia sudarinėti naudojant sievos-burės struktūrą, kurioje kiekvienas iš penkių taškų turi minėtus sluoksnius. Pateikiant vieną pavyzdį orientacijai, B stielis sudarytas iš sumantų kurie yra psichoforma, lingvoforma ir kalba, kaip aukščiausia vidinės proto dalies išraiška. „Juodajame drakone“ pateikti sumatų klasifikacijos pagrindai, kuriuose pradedama nuo psichoformos ir klasifikuojama laiko, kokybės ir modalumo požiūriu.

Laiko požiūriu sumatai klasifikuojami į

a) pastovius, kaip priekinės sąmonės, asmens komplekso;

b) epizodinius, kaip emocijų, atsiminimų, minčių;

c) ypinius, kaip minčių, judesių;

d) srautinius, kaip kai kurių minčių, kalbėjimo;

e) šuorinius, kaip emocijų, minčių.

Kokybės požiūriu sumatai klasifikuojami į

a) B stielyje – struokiniai, spūriniai, lankstiniai;

b) A stielyje – šlėkiniai, komandiniai, šustriniai;

c) C stielyje – šlėkiniai, spūdiniai, šustriniai;

d) D stielyje – masyviniai, šlėkiniai;

e) E stielyje – spūdiniai, maloniniai, skausminiai, šlėkiniai, rėžiniai;

f) F stielyje – projekciniai;

g) T stielyje – projekciniai.

Modalumo požiūriu turime

a) iliuzinius ir neiliuzinius;

b) triktinius ir netriktinius;

c) kančios ir laimės;

d) betvarkės ir tvarkos ir t.t.

Iš to, kas pasakyta, sievos daugtūrį, sujungiamą į psichovektorių, galima analizuoti modalumo, kokybių ir trukminių formų požiūriu. Dažnai psichologiškai sievos konstrukcijos yra labai sudėtingos, susipynusios ir sunkiai išpainiojamos, nes susiliejusios į vieną jausmą, o apie klasifikacinę terminologiją – nėra net ką kalbėti. Savo modelyje pateikiu tik bazinį variantą, kuris realiai turi būti gerokai išplėstas. Tarkime, kad kalba atspindi beveik visą suvokiamą sątvaro spektrą, nuo galinės iki priekinės dalies ir žodyne daugmaž yra visų kokybių sumatų pavadinimai. Tuomet, išėmus visus sinonimus ir pasikartojančius žodžius, gauname apie 100 000 sumatų rūšių, kurie, sudarinėdami sievoje įvairius junginius, kuria prie konkrečios situacijos prisitaikančius psichovektorius, nukreiptus į išorę. Tokiu atveju klasifikacijose, įskaitant visus pagrindinius variantus, turėtume turėti apie 10 000 sievos psichovektorių rūšių, kurias gali sujungti žmogaus psichinė struktūra, pagal savo smegenų funkcines zonas. Ši struktūra vadinama laisvu apsibrėžimu ir apibrėžimu, kuris parenka žmogaus gyvenime laisvą judėjimo kelią. Šioje vietoje svarbiausios norinės ir valios struktūros C stielyje, protinės ir sugebėjimų strukūros B stielyje ir pan.

Tačiau aukščiausia psichovektorių formuojanti instancija yra civilizacijos logika, kuri paremta „didžiuoju pasakojimu“, pateikiančiu bendruomenėje norimą tikrovės vaizdą, ne tokį koks yra iš tikro. Ši formuojanti dalis yra pasaulį aiškinančių teorijų visuma, kuri gali turėti maginę, mitologinę, religinę, filosofinę, mokslinę, istorinę ir filognozinę formą. Tai gnostinis apskritimas, gyvenimo liniją įstatantis į tam tikrus rėmus, kuriuos suformuluoja lyderiai pagal savo ateities viziją. Filognozijos pagrindinis orientyras, remiantis F. Nietzsche, yra gyvybinis procesas, kuris turi būti įrėmintas prote geriausiu ir palankiausiu būdu žmogui ir bendruomenei, kad būtų įkūnytas gyvenimuose laisvės idealas, pasiektas aukščiausias gerovės taškas. Per kognityvinę dalį kiekvienas žmogus turi galimybę apibrėžti savo esmę tokiu apibrėžimu, koks geriausiai atitinka jo vidinį jausmą, ir kalbinis antstatas, kuri yra aukščiausia ir abstrakčiausia dalis, turi kilti iš psichoforminio substrato, o ne diegti į sievą lingvistines ir protines schemas, prieštaraujančias žmogaus vidiniam jausmui ir gyvybiniam instinktui. Šiame apsibrėžime galimi įvairūs pasirinkimai, kurią sątvaro dalį darysime pamatine. Pavyzdžiui, A. Šliogeris siūlė rinktis reiformą, kaip ji atsiveria regai, kuri yra vienintelis filosofinio mąstymo patikimas šaltinis. F. Nietzsche siūlė rinktis valios-geismo struktūrą, kuri, padedama galios pranašumo, galėtų perženginėti tikrovės ribas ir steigti gyvybiniame procese valdžios instanciją, šokdinančią pagal savo užgaidas visa pasiekiamą aplinką. Vienas iš valdžios kanalų būtų geisminė psichoforma, lingvoforma ir kalba, tekstai, kuriuose įkūnyta viršžmogio valia viešpatauti.

Filognozijoje įdomiausia vieta sievoje yra psichoformos ir reiformos sintezė prote, kuri turi vaizdinį pavidalą, galintį būti paveiksliniu, o galintį būti ir abstrakčia erdve, vadinama tentyvu, kurios paskirtis yra modeliuoti tikrovę, kurti gnostiniam implantui tinkamas struktūras. Ši vieta ypač išvystyta moksle – geometrijoje, algebroje, logikoje, fizikoje ir pan. Filognozijos pažanga priklauso nuo galimybių šioje vietoje, nuo sugebėjimo sukurti naujus tikrovę atvaizduot galinčius dėmenis, kuriuose būtų kuriami tikrovę sudarantys geometriniai simetronai, kurie iš aplinkos pereina į žmogaus sątvarą ir yra gyvybę kuriantis kokonas. Šis mokslas vadinamas hipostratika, kurios dalis yra substartologija, ir jos tikslas – atskleisti silpnąsias eterines terpes, kuriose patalpintos tvirtosios struktūros, esančios fasadine, regima tikrovės dalimi, kuri sumuojama priekinėje sievos kryptyje ir yra komandinių kompleksų, norų, valių objektas. Žinoma, galimas ir nefilognozinis sievos teorijos pritaikymas, ją panaudojant žmogaus pažinimui, supratimui, terapijai. Stengsiuosi, kad būtų įmanomas profesionalus ir neprofesionalus šios teorijos variantas. Neprofesionalus būtų kažkas panašaus į psichologinę teoriją, kuri būtų panaši į psichoanalizę arba Jungo analitinę psichologiją.

Grįžtant prie A. Šliogerio klausimo, jo neometafizikos tikslas buvo apriboti Niekio griaunančiąją galią, su kuria jis įsiveržia į Esmą, savo sievoje įvarant pleištą tarp subjektyviosios ir objektyviosios dalies, ir iki maksimumo apribojant subjektą visais jo pasireiškimais – psichoforminiais, lingvoforminiais mintyje ir kalbiniais. Jo svajonė buvo – sugrįžimas prie pačių daiktų, į pradžią, prie ištakų. Šia prasme filognozija yra keblioje padėtyje, nes turi spręsti klausimą, ar sugrįžus įmanoma pasilikti, maksimaliai apribojant savo galimybes, ar sugrįžtama tam, kad bandytume kelią praeiti dar kartą, bet šį kartą nedarydami klaidų. Tokį klausimą A. Šliogeris iškėlė Lietuvai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s