Seksualinės tapatybės modelis

Tęsdami „Priede“ nagrinėjamas temas, turime išaiškinti seksualumo principą sievoje, kuris suprantamas iš vyro perspektyvos, o moterys pagal analogiją savo principą gali susidėlioti pačios. Seksualumo sieva nagrinėjama naudojant „burės“ koordinačių sistemą, kurioje dėliojasi pagrindiniai seksualinio psichovektoriaus dėmenys, esantys kiekvieno žmogaus sumatoriuje. Centras yra A, žymintis asmenybę, o aplinkui yra keturi segmentai, dalinantys sumatorių į pagrindines sumantų ir sumatų grupes, sudarančias žmogų valdantį daugtūrį. Šie segmentai yra vertikaliai – nous ir hedone grupės bei horizontaliai – subjekto ir objekto grupės. Nous graikiškai yra protas, visa racionalioji vidinės dalies struktūra, kuri čia suvokiama plačiąja prasme. Hedone dėmuo susijęs su kūnu, kūniškais sumatais, yra malunumo arba skausmo vieta. Subjektas yra žmogiškoji sumatoriaus dalis, o objektas yra tikrovė, pasaulis, kuriame jis gyvena ir veikia. Šie keturi segmentai sunumeruoti į dalis 1-4, kurie rodo perspektyvos kryptį ir kokybę, pavyzdžiui, 2 segmentas yra subjektas + hedone, kuris yra žemoji asmenybės dalis, arba protas, kiek jis susijęs su kūniškumo samprata, teorijomis, preferencijomis, pasirinkimais ir pan. Diametraliai priešingas fragmentas, įstrižai į viršų yra 3, kuris yra nous + objektas, suprantamas iš viršutinės, psichologinės perspektyvos.

Pereinant tiesiogiai prie seksualumo klausimo, ši sistema susijusi su jausmų pasauliu, kuris žymimas C raide, bei kūnų pasauliu, žymimu E raide. Jis susijęs su norine sistema, kuri skirstoma į viršutinius, psichologinius norus arba troškimus ir kūniškus norus, susijusius su lytine sistema, lytiniais organais. Šis noras vadinama geismu, o stipresnis – aistra. Psichologiniai jausmai kylantys iš „protinės“ dalies, žymimos nous, o fiziniai jausmai – iš kūniškos dalies, kurie yra hedone principo. Akivaizdu, kad be apatinių, E, ir viršutinių, C, norų yra norų objektas, D, kuris skatina geismą, aistrą, arba psichologinį troškimą. Sievos teorijoje ši sistema priimama tokia, kokia ji yra pagal žmogaus prigimtį ir nelaikoma, kad fiziniai norai ir aistros yra kažkas žema, ką reikia riboti ar niekinti. Toks savo prigimties prievartavimas, nelaikomas protingu, o ideologijos – tinkamos pagrįsti žmogaus sampratai ir santvarkai, organizuoti bendruomenes. Tačiau turi būti pilnas savo principo supratimas, tiek vyrų, tiek moterų, ir teisingas instinkto valdymas dvasininko arba genetiko gyvenime. Pavyzdžiui, vyro fizinis noras, kylantis iš E sumatų sistemos yra kaupiamasis poreikis, kuriam reikia pastovaus dėmesio, ir 0 seksualinio elgesio tipas yra visiškas bažnyčioje reikalaujamas absurdas.

Tačiau, žinoma, norinė dalis – ne viskas, nes yra meilės struktūra, kuri daug platesnė už norą, ir ji ne fiziologinis ar psichologinis poreikio tenkinimas, kaip noruose, troškimuose, bet turi socialinę, psichologinę ir lytinę dimensiją. Meilė yra psichologinis jausmas, kuriame dominuoja psichologinė/socialinė sąveika, nebūtinai susijusi su „žemaisiais“, kūniškais troškimais. Tai rodo, faktas, kad meilė gali turėti daug formų, kuriose lytiškumas nedalyvauja ir yra įgimto prieraišumo jausmo socialinė ir psichologinė išraiška. Kadangi ji yra nesusijusi su biologine lytimi, ji gali būti tarp vyro ir moters, tarp moterų ir tarp vyrų. Žinoma, įmanomas ir lytinis variantas, kuriame meilė susijusi su seksualinės aistros apraiškomis ir labiausiai būdinga tarp vyro ir moters. Tėvų ir vaikų, draugų santykiuose šis elementas nedalyvauja.

Kadangi seksualumas yra intersubjektyvus, jame dalyvauja daugiau negu vienas žmogus, o tai reiškia, kad svarbus ir priešingos pusės principas, kokia kitos pusės santykio forma. Tarp žmonių seksualumas gali reikštis, remiantis parodyta koordinačių sistema, aukštesniojoje, psichologinėje dalyje ir žemesniojoje, fizinėje. Pavyzdžiui, jeigu moters sistemoje daugiau dalyvauja ne psichologiniai jausmai, asmenybė, bei geismai, geiduliai ir aistros, ji seksualinio partnerio ieško tik jiems patenkinti ir vadovaujasi išorinėmis savybėmis, kurios yra jos aistros objektas. Jeigu moters noras daugiau psichologinis ir socialinis, ją domina psichologiniai jausmai, kurie gali būti erotizuoti, o gali būti ir tikra meilė, kurioje siekiamas ryšys tarp asmenybių, arba dvasinis ryšys. Atitinkamai ir vyrai arba partnerės ieško savo aistros patenkinimui, arba nori ilgalaikės psichologinės sąjungos susijusios su giminės strategija.

Remiantis raidiniais žymėjimais gauname tokius ryšius: A-C-D-C-A, kuris yra psichologinio jausmo; A-E-D-E-A, kuris yra fizinio geismo. Ir tarpiniai variantai: A-E-C-D-C-E-A stielių struktūra, kai savo tikslo bandoma pasiekti per psichologinę dalį, nes subjektas yra sprendimus priimanti vieta, kuri turi būti „nusiteikusi draugiškai“, kad nebūtų prievartos akto atvejo. Akivaizdu, kad Vakaruose, kur daugelyje valstybių yra legalizuota pornografija ir prostitucija yra propaguojamas fizinis lytiškumas, kuriame tenkinami geismai ir aistros, nėra patvarių socialumo formų, tik pramogaujama ir linksminamasi, turint tik playbojinį gyvenimo būdą. Toks principas neturi būti propaguojamas, nes jis neatitinka tikrovės būtinosios tvarkos, tačiau laisvės nuo jos sfera taip išpūsta todėl, kad čia sukasi dideli pinigai ir norintys uždirbti verslai galvoja tik apie savo pelną, o ne apie grožiu pagrįstą santvarką. Sunku pasakyti, kiek gyvenime turi būti seksualinio pramogavimo – vieniems atrodo, kad jo neturi būti iš viso ir visi žmonės turi gyventi šeimoje, su 1 arba 2 tipo seksualumu, o liberalesnių pažiūrų ideologai mano, kad sau turi būti leidžiama daug daugiau. Radikaliai puritoniškų pažiūrų aš nesu, mane galima būtų laikyti nuosaikiu liberalu, kuris nepripažįsta didelio išsigimimo, turint omenyje, kad išsigimimo sąvoka suprantama pakankamai liberaliai. Pavyzdžiui, nelaikau, kad bet koks fizinis jausmas ir jo patenkinimas yra išsigimimas, ir kad visi žmonės turi gyventi griežtoje puritoniškoje disciplinoje, kur leidžiamas tik apvaisinimui skirtas seksas.

Tačiau čia riba labai lengvai peržengiama, seksualumas fetišizuojamas, nutolinamas nuo subjekto, kas neturi būti propaguojama, nors masinė prostitucija ir pornografija daro kaip tik tokį poveikį psichikai. Fetišizmas, mano apibrėžimu, yra seksualumo išsubjektinimas, orientuojant jį į kokį nors objektą, kuris vertinamas pagal jo nutolimo nuo subjekto laipsnį. Pirmas nutolimo nuo subjekto laipsnis yra žmogaus kūnas, kurio dalys fetišizuojamos, tampa aistros objektu. Tai gali būti plaukai, rankos, pėdos, lytiniai organai, sužadinantys ypatingą geismą, kuris užfiksuotas žmogaus psichologijoje. Antras nutolimo laipsnis yra objektai ir daiktai, kurie priklauso kūnui, tiesiogiai su juo susiję, tokie kaip rūbai. Trečias nutolimo laipsnis yra objektai, kurie priklauso ne kūnui bet žmogui, įvairūs asmeniniai daiktai, kurie naudojami buityje ir asociacijoje su tuo žmogumi sukelia lytinį geismą. Ketvirtas nutolimo laipsnis yra objektai, kurie nepriklauso žmogui ir neturi su juo jokios asociacijos ir yra nežmogiškos fetišizmo formos, kurios yra didžiausios objektizacijos, kuriame nedalyvauja žmogus, žmogaus seksualumas. Tai, žinoma, galima vadinti seksualinės orientacijos dideliu sutrikimu, nes seksualumo įprastas objektas yra kitas žmogus, tačiau jeigu lytinė aistra psichologiškai nukreipta ne į žmogų, tai yra, pagrindinio lytinio instinkto tikslo pažeidimas.

Vienas iš aukštuomenėje labai paplitusių fetišizmo variantų yra pedofilija, kuri tiksliai aprašyta V. Nabokovo „Lolitoje“, kurioje lytinę aistrą kelia nesubrendęs kūnas, kuris pagal mano klasifikaciją yra pirmo laipsnio lytinės aistros fetišizacija. Humberto išpažinties forma, V. Nabokovas, bando sukurti pedofilijos teoriją, kurioje paaiškinama koks tokios „meilės“ psichologinis mechanizmas, ir keliamas klausimas iki kokio laipsnio tai gali būti toleruojama. Vienas iš pedofilo argumentų yra istorinis, įrodinėjant gausius atvejus istorijoje, ir tai, kad senovėje tai buvo įprasta ir nebuvo baudžiama, nors pedofilija daugiausiai mėgavosi aukštuomenė. Kitas argumentas yra pedofilo teisė į savo seksualinę tapatybę, kurios kriminalizavimas ir žudymas yra prievarta jo atžvilgiu, kuri nėra teisinga. Ir trečias argumentas, pačios mergaitės/berniukai, kurių seksualumas prabunda labai anksti ir jų poreikiai neturi būti slopinami, žeminamas, niekinamas ir deformuojamas, taip pat, kad į dalį šio seksualumo teisę turi ir suaugę, net jeigu retais bei išimtiniais atvejais. Tačiau kaip rodo sievos modelis, šie Nabokovo argumentavimai yra ganėtinai silpni ir sunkiai pagrindžiami iš centrinės gyvenimo strategijos ir trajektorijos perspektyvos. Yra du seksualumo tipai: skirtas gyvybės pratęsimui ir pramogai, ir toks pedofilinis atvejis turi pramoginę, socialinę-psichologinę funkciją ir jau vien dėl to patenka į antrarūšę kategoriją. Kitas argumentas, kad jeigu nėra tikros meilės, o tik fetišistinis sievos nukrypimas, tokiame ryšyje nėra jokio grožio, taurumo, ir pedofilo motyvacija tik savo fizinės aistros patenkinimas, nekuriant jokio tvirtesnio socialinio ir psichologinio projekto. Iš vaiko pusės – psichologinis pažeminimas, kurio nekompensuoja net tai, kad jo principas gali būti panašus, neturintis jokio psichologinio lygmens, ypač jeigu žemas socialinis statusas, intelektas, neišsivysčiusi asmenybė, akivaizdus prasčiokiškumas ir vulgarumas. Ir jeigu gyvenime atsiranda tokia įtaka, ji šią psichologinę raidą sutrikdo dar labiau, formuoja sutrikusią seksualinę tapatybę, kuri tinkama realizuotis tik pornopramonėje ir prostitucijos versle.

Kadangi filognozijoje siekiama tiesos sąmonės, tikrovė turi būti rodoma tokia, kokia ji yra, siekiant sukurti geriausią organizavimosi formą. Ši forma filognozijoje nėra religinė, nes ji buvo įveikta filosofijoje ir moksle. Filognozijoje bandoma peržengti abi šias formas, pasitelkiant į pagalbą naują tikrovės ir žmogaus modelį, kuriame yra dvi pagrindinės perspektyvos: gyvenimo perspektyva, kuri naudojama genetikų ir pažinimo perspektyva, kuri naudojama gnostikų. Seksualumo teorija reikalinga gyvenimo perspektyvai, kuri gyvybinio proceso varomoji jėga. Dirbtinės tikrovės įsibrovimas į šią sritį trikdo prigimtinę tvarką ir šios invazijos pasekmės turi būti labai atidžiai analizuojamos, ypač išvešėjęs pornografijos ir prostitucijos vėžinis auglys, taip pat fetišizacija sievos seksualiniame psichovektoriuje. Kovai prie šią procesą galima pasiūlyti atstatomąjį įsubjektinimą, grįžtant prie tarpusavio bendravimo asmenybių lygmenyje, atkuriant psichologinį/socialinį principą ir susigrąžinant tikros meilės galimybę rimtuose gyvenimo projektuose, vietoj hedonistinio pramogavimo isterijos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s