Didžioji sieva

Šiuo metu gyvename mokslinėje civilizacijoje, kurios madrigale dominuoja jėgos kryptis. Šį principą įtvirtino I. Niutonas, sukūręs šiuolaikinės mechanikos fizikoje pagrindus. Pagrindinė jo formulė, įtvirtinanti niutonizmą, yra pagreičio susiejimas su jėga ir gravitacijos teorija, kurios esmė yra masės kiekio atvirkštinė proporcija atstumo kvadratui. Tokiu būdu jis į „gamtos filosofiją“ įvedė makrojėgos sąvoką, kuri buvo perkelta į visas fizikos teorijas – termodinamiką, elektrodinamiką, kvantinę mechaniką ir t.t. Pagrindinis 20 a. proveržis šį požiūrį į fizinį gamtos apvalkalą perkelti į mikrorealybę, pritaikant mikrojėgų teorijas. Šitaip kvantinė mechanika susidėlioja įvedant materijos daleles – spinorius ir skaliarus ir jėgos daleles – vektorinius bozonus. Tariama, kad šis rinkinukas, kuris žinomas Standartinio Modelio pavadinimu, yra substancijos sandaros statybinės dalys. Ši perspektyva atsirado 17 a. ir tęsiasi iki mūsų dienų. Tačiau buvo ne viena pastanga šį madrigalo nevisapusišką pritaikymą pertvarkyti, žmogaus psichovektorių formuojant teisingesniu būdu. Niutono eros filosofijoje kulminacija pasiekta Nietzsches projekte, kuris suprato kur veda tokia civilizacija ir norėjo, kad ji būtų užbaigta pilnu užbaigimu.

Nauja perspektyva atsivėrė vokiečių filosofijoje pradėjus Husserlio projektą, kuris yra fenomenologijos pradininkas, perėjęs į Heideggerio egzistencializmą, ypač „Būtyje ir laike“. Madrigale tai m, arba būties, ir mt, arba egzistencijos kryptis, kuri vėlesnėje kūryboje papildoma laisvės erdve, mx, aletheia teorijoje. Heideggeris priešinosi niutonizmui gamtos filosofijoje ir suprato žmogaus sąmonės principą, kuris buvo artimas mąstymui, vystomam sievos teorijoje. Remiantis šiomis pirmtakų idėjomis bandome permąstyti civilizacijos pamato ideologinę struktūrą ir suteikti sievai tvaresnį filosofinį tikrovės supratimą. Filognozijos viena iš pagrindinių idėjų ta, kad visos teorijos yra tam tikra sievos išraiška, kurioje absoliutus objektyvizmas – neegzistuoja. Nėra tokios fizikos, kuri būtų anapus fiziko galvos struktūrų. Vadinasi ji aprašo ne objektyvią realybę, bet tam tikrą psichologinį jos atspindį. Ta psichologija, aišku, maksimaliai suobjektyvinta, apvalyta nuo individualiu idiosinkrazijų, tačiau pilnai nepašalinama. Todėl pilnas formulės sievoje vaizdas – ne toks, koks dėstomas fizikos vadovėlyje.

Iš dalies sekdami Heideggerio projektu, kuris Lietuvoje išpopuliarintas A. Šliogerio, vystome savo mažosios ir didžiosios sievos teorijas, kurios turėtų būti filognozijos civilizacijos pamatinė konstrukcija. Mokslinė civilizacija, kuri pereina į transhumanistinę stadiją, siekiančią prievartiniu būdu perkurti žmogų į dirbtinę mašiną, turi būti įveikta, ištaisant jos vienpusišką sątvaro ir sievos traktavimą, kuris parodomas per madrigalo struktūrą, kurioje ši ideologija, iš visų galimų, eksploatuoja tik vieną galimybę, į antrą planą nustumdamas visas kitas. Filosofai imasi darbo ištaisyti Niutono klaidą gamtos filosofijoje, atstatyti pilną jos sampratą žmonių supratime. Formulių šablonas turėtų būti toks: (Didžioji Sieva) (Mažoji Sieva), kur kairėje pusėje yra tikras pirmapradis pasaulis, toks, koks yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo ir supratimo, o dešinėje pusėje yra tikrovės sumatoriaus struktūra, kuri yra vieta, kurioje būtis pasirodo sąmonei, įsiformindama į fenomenologinę realybę. Išplečiant į pilną vaizdą, gaunama: (DS) (sumatas <> sumantas), arba (DS) (A <> m (xt)), kur DS – tai didžioji sieva, A – sumatas, arba gyvas ar negyvas objektas, ir m (xt) – sumantinė struktūra, kuri yra proto konstruktas, primetamas A ir sudarantis jo teorinę išraišką, į kurią turėtų įeiti ir DS interpretacija, kuri yra hipostratos teorija. Tokiu pačiu principu galima parodyti ir pilną Niutono gravitacijos teoriją sievoje, kuri yra tikras vaizdas, kurį fizikai neteisėtai pagražina, norėdami tapti nepajudinama tiesa protuose: (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS). Matome, kad DS šioje formulėje interpretuojamas kaip tentyvo konstruktas, kuris sudarytas iš masių ir atstumo proporcijų, kurios pagražintos gravitacijos konstanta G, ištaisančia neatitikimą matavimams. Tai reiškia, DS (∞), suspaudžiamas į paprasto kontinuumo interpretaciją, kuri išreiškiama 5 raidžių kombinacija, kuri manoma, pakankama DS (∞) teorija arba apeliuojama į efektyvumą.

Ši situacija iškraipoma tokiu principu, kad šis proto konstruktas sievoje laikomas objektyvia realybe ir vaizduojamas kaip esantis DS vietoje (F = G mM/r2) ((sumatas <> sumantas) MS). Toks perspektyvos iškreipimas yra melavimas, noras sureikšminti savo menkavertį atradimą, kuris bendru mokslininkų susitarimu paverčiamas „tiesa“. Papildžius šią struktūrą procentais, kuriuos galima įvertinti globalinio vaizdo kontekste turime visą filognozijos projekto pagrindinį principą: (100 proc.) (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS) (0,5 proc.). Tai reiškia, kad pagal šį vertinimą sumanto tentyve turime tik 0,5 proc. tikro tikrovės hipostratos principo. Toks principas privalomas prie visų filognozijos formulių, kuriomis bandoma atskleisti hipostratos geometrinį simetroną, ir suprasti tikrovės paslaptį. Tačiau sekdami Heideggerio pėdomis, atsisakome mokslinės civilizacijos jėgos struktūros galvoje ir įvedame pusiausvyrą priešpriešinę atsvarą, kurioje atstatomas tikrovės šventumas ir dieviškumas, išimant iš jos vulgarios materijos gnostinį implantą, kuriame tikrovė pažeminama maksimaliu pažeminimu, paruošiant ideologiją technologinei invazijai ir ekspansijai į gelmę.

Didžioji sieva turėjo tokias interpretacijas prote a) maginė sieva – demonai, b) mitologinė sieva – dievai, c) religinė sieva – dvasia, d) filosofinė sieva – būtis, e) mokslinė sieva – materija, f) filognozinė sieva – nesuformuluota. Visos šios didžiosios sievos interpretacijos yra MS komponento B sukurta kognityvinė struktūra, tačiau projektuojama į anapusinę realybę, substanciją ir sudaranti mažojoje sievoje ideologinį/psichologinį pasaulėvaizdžio pagrindą. Kovojant prieš mokslo destruktyvų poveikį, naudojamos įvairios taktikos, iš kurių populiariausios yra sugrįžimas į ankstesnį principą – pagonybę, religiją, filosofiją, tačiau filognozijoje, be šios pastangos bandoma padaryti žingsnį į priekį, peržengiant visas ankstesnes teorijas, pasiūlant tobulesnį variantą naujos civilizacijos pradžiai. Šios naujos civilizacijos pradininku laikytinas M. Heidegger, visi kiti jo pasekėjai yra arba tyrinėtojai, perpasakotojai, arba tęsėjai, kurie perpratę jo pranašišką civilizacijos diagnozę, gali tokiame pačiame lygyje pratęsti jo pradėtą darbą. Filognozijoje tai darau per sievos teoriją ir madrigale naudodamas būties kaip egzistencijos ir laisvės sampynos interpretaciją.

Reikia suprasti, kad filognozija kuriama ne kaip filosofinė disciplina, ir jos tikslas yra būties pažinimas, tačiau šis pažinimas vykdomas nauju metodu, pritaikant Heideggerio perspektyvą. Toks „mokslas“ gali atrodyti neefektyvus ir nepralenkiantis niutoniško gamtamokslio metodų, tačiau tikslu keliant ne efektyvumą bet gyvybinio proceso būklės pagerinimą, išlaisvinant jį iš varžančių ideologinių konstruktų, vienas kurių yra šiuolaikinis mokslo technognosis, toks argumentas nepriimamas. Gyvybinio proceso teisingas organizavimas – pagrindinis žinojimo tikslas, kuriam turi tarnauti būties interpretacijos ir seniai įrodyta, kad jos interpretacija kaip mokslininko konstruojamos materijos – netinkamas civilizacijos ideologinis pamatas. Pozityvistai tyčiojasi, kad senovinės maginės-mitologinės-religinės formos yra atgyvenos ir anachronizmas, grįžimas prie tokių formų absurdas, tačiau taip pat įrodyta, kad mokslinis materializmas, tik viena iš būties interpretacijų, kuri sukūrė civilizacijoje pavojingus procesus, vedančius žmoniją į pražūtį. Taip pat, formulės pilnas vaizdas parodo, kad nėra jokios nesubjektyvistinės fizikos ir kad visos struktūros yra ideologiškai angažuotos. Tikra Niutono vertė, imant tiesą kaip kriterijų, yra (100 proc.) (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS) (0,5 proc.). 100 proc. tiesoje šie 0,5 proc. ir yra tas menamas „efektyvumas“, kuris būdingas visoms fizikos formulėms, nes tikra holoplastinė tikrovė yra daug daugiau ir kuria ne materialistinio determinizmo jėgų pusiausvyromis, bet tikru, organišku, gyvos, dieviškos, tikrovės laisvės aktu.

Didžioji sieva neturi būti daroma negyvu materijos gabalu tam, kad įdėjus žmogui į galvą ekspansinį jėgos psichovektorių, šią tikrovę būtų galima pavergti. Didžioji sieva yra kuriančioji gaublė, gyvybės lopšys, kurio ramybė turi būti saugoma, brovimasis į proceso vidų draudžiamas, pasiliekama savo galimybių ir saiko ribose, kaip mokė Heidegger ir Šliogeris.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s