Tobulo kūrinio paslaptis

Iš psichologijos žinoma, kad žmogaus psichika yra jį supančios aplinkos atspindys, sakoma kaip išorėje, taip ir viduje. Šį principą nesunku sumodeliuoti sievos struktūroje, kurioje detalizuoti visi psichovektorių sudarantys vidiniai komponentai. Viena iš įdomesnių šio principo pritaikymo sričių yra kūryba, kurioje atsispindi kūrinių autoriaus pasaulis. Utopinis, idealus gyvenimas skatina ir tokius kūrinius, o distopija gyvenime sukuria deformuotą psichinę formą, kurioje matosi vidinė autoriaus kančia, atsirandanti gyvenant netobulame, neteisingame pasaulyje. Kaip pasaulis apibrėžiamas sievos teorijoje jau ne kartą atskleista ir čia priminimui turi būti pakartota. Struktūros karkasas yra sievos stieliai, kuriuose formuluojamos pasaulio apibrėžtys.

A – gerumas, niekšybė, orumas

B – prasmė, teisingumas, nuosavybė

C – laimė, norai

E – malonumas, gyvybė

D – grožis, teisingumas, laisvė, nuosavybė, gerovė

F – tiesa, tikėjimas

Pažeidinėjant šiuos principus, pasaulyje įsigali distopija – tokia forma, kuri laikytina anti-idealu, kuris gyvenimą paverčia vargo pasauliu. Kai išorės projekcija į vidų būna tokia – pažeidžianti, neištęsinti, nuvilianti, smurtinė – sunaikinamas žmogaus vidinis gerumas, nes šis priklauso nuo teigiamo poveikio visuose stieliuose. Pagrindinis žmogaus vertinimo principas yra ne jo fasadinės savybės, bet A stielyje – gerumas, B – stielyje teisingumas, F stielyje – tiesa, kurie formuoja teigiamą įspūdį, kuria „utopiją“. Kai nėra teisingumo, gerumo ir tiesos – gauname „distopiją“, kurioje sąveika sutrikusi, neigianti, niekinanti ir žlugdanti.

Jeigu kūryba yra aukšto lygio menas, kuriame vaizduojamas idealus pasaulis, į kūrinį autorius įdeda grožį, prasmę, gerumą, laimę, malonumą ir tiesą. Tokie kūriniai žavi savo įspūdingu genialumu vaizduojant tobulą pasaulį su tobulais žmonėmis, kuriame iš išorės į vidų neprojektuojama jokia destruktyvi idėja. Toks pasaulis, vadinamas utopija, kuriniuose vaizduojamas tam, kad kompensuotų defektinę realybę, sukurtų svajonių pasaulio iliuziją ir išgydytų sielos žaizdas. Tai yra siekiamybė, dėl kurios žmogus nori tobulinti ir pats save ir kitus. Ir priešingo tipo kūrinys yra kupinas bjaurumo, beprasmybės, niekšybės, kančios, skausmo ir melo. Tai yra distopija, kurioje gyvename kiekvienas iš mūsų, nes tobulų žmonių ir bendruomenių nėra, ir visi gyvenimo bei psichikos komponentai yra priešingi išvardintiems. Tačiau kaip dažnai mėgstama sakyti, tikrovėje nebūna nei tobulos utopijos, nei tobulos distopijos – gyvenime  yra tam tikra pusiausvyra tarp gerų ir blogų dalykų. Kita vertus, jeigu žmogus atsiduria gyvenimo paraštėse, blogi dalykai nusveria gerus ir žmogaus psichikoje atsiranda distopinio nepasitenkinimo sieva, kuria norisi dalintis, viešinti, rodant pasaulyje tvyrantį melą, neteisingumą, beprasmybę ir žiaurumą.

Paprasčiausia raidinė schema būtų tokia: D-C-A-B-D, kuri išsiskleidžia taip neteisingumas-kančia-pyktis-protestas-aktyvizmas. Tai reiškia, kad jeigu išoriniame pasaulyje distopijos komponentas yra neteisingumas, jis C stielyje sukelia kančios būseną, kuri asmens konstrukte, A, sukuria pykčio proveržį. Tada pykčio būsena pereina į protą B, kurio priemonėmis ir argumentais žmogus protestuoja prieš neteisybę, pasaulyje užsiima aktyvizmu. Kitas distopijos aspektas gali būti nelaisvė, kuri reiškiasi tokioje pat schemoje – nelaisvė-kančia-pyktis-protestas-kova. Pasaulyje turime oligarchų valdomą distopiją, kuri yra nepasitenkinimo priežastis sievoje, nesirengiant susitaikyti su situacija; oligarchai savivaliauja, nepripažįsta žmogaus teisių, kuria gerovę tik sau, riboja autoritarinėje diktatūroje laisvę, kas sukuria labai negatyvią vidinę žmonių būseną; ši būsena suformuoja protesto asmenybę, kuri suspendavusi visą savo gerumą, asmens filtruose praleidžia neigiamas protinės kovos taktikas, kurios yra skirtos žudymui. Ši proto struktūra yra teisėta todėl, kad ji teisingumą ne pažeidžianti, bet atstatanti, o tai galima daryti ir jėgos priemonėmis. Taip tikrovėje, grįžtamojo ryšio principu, gaunama aktyvizmo ir kovos būsena.

Yra ir atvirkštinė kryptis, kurioje žmogus pasaulį veikia su savo norais, kurie linkę D kryptyje savintis ir vartoti, o tai nesukelia problemų tik tuo atveju, jeigu savinimasis atitinka teisingumo principus. Schema tokia: B-C-D, arba poreikis-noras-nuosavybė. Kai santykis būna nusistovėjęs, noras pakeičiamas ryšiumi, kuris yra asmenybės pratęsimo forma, arba A-D. Kitaip sakant, per poreikius, norus žmogus tampa savininku, veikiančiu kaip stabili socialinė forma, kurios ardymas sukuria didelį vidinį pasipriešinimą arba kurios neteisėtas ir neteisingas auginimas sukuria didelę protesto bangą visuomenėje. Neteisybė ir neteisingumas yra netobulos santvarkos požymis, kuri skatina žmones kovoti, siūlyti problemos šalinimo metodus, demonstruoti savo politinį protą, su kuriuo galima pakeisti padėtį visuomenėje.

Jeigu žmogus laimingas, jis distopiją kuria tik dėl pramogos, tam kad gautų aštrių siužetų, bet nepergyvena dėl to, kas kūrinyje skelbiama. Jeigu žmogus nelaimingas, distopija jam reikalinga kaip kovos ir protesto forma, parodant neteisybės loginį principą, jos absurdą, bjaurumą tikintis sukrėsti žmones ir paskatinti pakeisti savo nuostatas, pareikalauti pertvarkos. Šioje vietoje galima paklausti, ar rašytojas, kuriantis vargo pasaulius, tai daro vedamas savo vidinio jausmo ar yra tik žaidėjas jausmais, prekeivis. Atsakyti galima, kad pasitaiko ir tokių, ir tokių, kuriuos galima suskirstyti į kenčiančius, meistrus ir spekuliantus. Klausimas ar meistras be didelės empatijos, gilių vidinių patirčių, gali įtaigiai pavaizduoti distopinius ir utopinius pasaulius, kenčiančiam, tai visada sekasi geriau, nes jis paprasčiausiai kopijuoja save. Meistras, jeigu jis negali pasisemti iš savęs, turi semtis iš kitų, spėlioti, fantazuoti ir prašauti pro šalį. Pavyzdžiui, filognozijoje dažnai aptariami du filosofai, F. Nietzsche ir A. Šliogeris, kurie priklauso kenčiančių kategorijai, rašiusių iš savo gilios, autentiškos patirties, tikrai gyvenę tuo, ką rašo, o ne vien „dirbę“. Nietzschei rūpėjo visuomenės, gyvenimo nuosmukis, suprasčiokiškėjimas, sumasiškėjimas, kultūrinis Europos žlugimas dėl asmenybių susmulkėjimo ir suvidutiniškėjimo. Šliogeriui rūpėjo nepaliesto civilizacijos pasaulio nykimas, naikinimas, autentiško sąlyčio su daiktiškąja realybe praradimas, kuris sąmonę nukreipia klystkeliu, pažeidžiančiu pusiausvyros dėsnius, pakertančiu būtinąjį bendruomenės pamatą iš po kojų. Kiekvienas jų turėjo savo idealą, kuris buvo graži svajonė, kuri šviesino sąmonę distopinėje realybėje, suteikdama vilties, kad gali būti kitaip, kad kada nors bus kitaip. Šie mąstytojai atidavė visas savo jėgas ir gyvenimą, kad taip įvyktų, padovanoję savo kūrinius kaip savo troškimo dokumentą.

Kita vertus, tai tik viena perspektyva, kuri pristatoma neteisingai, jeigu neparodoma priešinga pusė. Tarkime Nietzsche kataliko A-D struktūrai, kuri yra katalikinė asmenybė ir visa katalikinė visuomenė, vertybės bei kultūra, buvo grubi invazija, kuri žlugdė, naikino, griovė nuosavybę, dideliam žmonių skaičiui iki šiol esančią sielos savastimi. Šliogerio ekranolatrų daužymas grubiai važinėjo po teritoriją, kuri buvo svetima nuosavybė, į kurią jo pretenzijos ganėtinai abejotinos. Toks elgesys akivaizdžiai puolamą žmogų daro nelaimingu, sukuria pyktinę asmenybę, o pyktinė asmenybė pradeda atsišaudyti tiek protinėmis, tiek kitomis priemonėmis. Paklausus ar Šliogerio, Nietzsches asmenybė spinduliavo gerumu, atsakymas – akivaizdus ne. Jų gerumas tik pasauliui, kuris buvo kažkur ten, anapus. Kita vertus, ką daryti, kai žmogus gyvena netiesoje, neteisingume, negrožyje, stokoja gerumo, atjautos ir turi būti pamokytas. Klausimas sudėtingas todėl, kad neaišku ar tie, kas iškelia tokias pretenzijas, patys turi tiesą. Jeigu neturi, tai toks puolimas pakliūva į absurdo situaciją, nes rodo tik į psichologines asmenybės problemas, kurios vadinamos „didelės asmenybės“ sindromas. Kentėjimas dėl civilizacijos savo vidiniu jausmu, o ne darbų dirbimas yra nepripažinta lyrika lyderių, kurie save vaizdavo kaip lyrikos antipodus, tikrus vyrus, kurių vidus akivaizdžiai buvo emocinis minkštimas.

Todėl ir galime, skaičiuodami sievos komponentus, matyti, ką įdėjo į savo kūrinius Nietzsche arba Šliogeris: kančią, beprasmybę, celibatą, pyktį, iš kurių šaudė į smuklinę realybę, norėdami išbarti, aprėkti, nubausti, paskui pasiūlyti savo utopiją, kuri dar niekam nėra pavykusi – visi lig šiol gyvenę pasaulio gerintojai pasirodė per menki. Filognozijos kryptis neturi sekti tokiu keliu, nes jis neveiksmingas ir nėra nė vienos sėkmės istorijos. Net užauginus galingą organizaciją, kaip katalikų bažnyčią, pasaulis nė kiek nepagerėjo, tik sukūrė dar viena parazitinę struktūrą, eikvojančią resursus ir nieko neduodančią. Bažnyčia ne „utopija“ todėl, kad jai trūksta žmogaus atžvilgiu gerumo, ypač tose vietose, kurios absurdiškos ir neparemtos teisingumu. Vietoj „nemeluok“ – melas; vietoj „neteisk“ – teisimas ir smerkimas; vietoj „neveidmainiauk“ – apsimetinėjimas ir apgaulė; vietoj „neištvirkauk“ – pasileidimas ir ištvirkimas etc. Sau reikalavimai minimalūs, o kitiems našta tokia, kad neįmanoma nesulūžti.

Akivaizdu, kad kiekvienam po jo asmeninę utopiją nesukursi, nes interesai susikerta, resurso neužtenka. Jeigu norai dideli, jie natūraliai peržengia kitų žmonių norų ribas ir utopija vienam, automatiškai reiškia distopiją kitam. Todėl gerinti reikia su protu ir saiku, ir gerinti ne vien sau, nes tada atkreipsi į save visų dėmesį, kuris bus piktas ir pretenzingas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s