Pagrindinėje metafizikos skalėje, su kuria siekiame išsemti visą tikrovę, svarbiausia opozicija yra tarp žinojimo ir tikėjimo. Žinojimas žymi metafizinėje skalėje įveiktą kelią, o tikėjimas – neįveiktą, todėl šios sąmonės būsenos turi būti suprantamos ne kaip alternatyva, bet kaip vienas kitą papildantys dydžiai. Filognoziškai suprantama metafizika yra gyvybės metafizika, kurią filosofai ir mokslininkai dažnai mąsto iš vienašališkos perspektyvos, neturėdami jokios anapusinio gyvenimo sampratos ir juo nesidomėdami. Religijoje šis klausimas yra pagrindinis, tačiau aiškinamas pasenusiomis ir atsilikusiomis priemonėmis ir neteisėtai sąvinamasis iš aukštesnių pažinimo formų. Religija pagrįsta išskirtinai tikėjimo naratyvu, tačiau civilizacija seniai pasiekusi lygį, kai jis gali būti pakeistas žinojimu, o šis yra filosofijos ir mokslo teritorija. Orientacija metafizikoje tautai reikalinga todėl, kad tik žinant pagrindines metafizikos simetrijas, galima neišklysti iš teisingo tikrovės valdymo kelio, suprantant filosofijos teorijų siūlomus pasirinkimus, ir kur siūloma drakono akies forma veda gyvybę.
Gyvybę valdantys gnostiniai apskritimai yra dviejų rūšių: siaurasis, su išimta tikėjimo dalimi, kurioje turime tik psyopines žinojimo formas; ir platusis, kuriame žinojimas sujungtas su tikėjimu, taip gaunant holoplastinį gyvybės metafizikos vaizdą. Šie gnostiniai apskritimai atspindi šiuo metu turimą žinojimo lygį, kuris nepilnas, neturintis tikro hipostratų supratimą, jį rodant realistišką, tokį koks jis yra. Šios strategijos bėda ta, kad ji linksta prie užsidarymo iliuzijose pasiektame lygyje ir nenore į formules įrašyti, kad čia ne visas transcendencijos informacinis plotas. Tačiau religijos problema nė kiek ne mažesnė, nes ji rodo sąžinės neturėjimą, ir bandymą sau priskirti nuopelnus, kurie neužsitarnauti, tik norimi. Sujungus šiuos du apskritimus, gauname judėjimo vektorių nuo turimo žinojimo prie norimo, kuris yra judėjimas gyvybės metafizikos skalėje nuo Juodojo drakono civilizacijos prie Baltojo drakono civilizacijos.
Šioje problemoje kritiniai taškai yra G ir M, kaip pavaizduota schemoje. G yra gimimas, o M – mirtis. Mokslo gnostiniame apskritime ši riba neperžengta tikru peržengimu, kuriame ir šiapusinis, ir anapusinis pasaulis yra žinojimas. Peržengti į transhumanizmo teritoriją bando religija, tačiau šis peržengimas yra tikėjimo formos, kur anapusinės tikrovės vaizdas yra įsivaizduojamybės produktas prote. Iš Juodojo drakono civilizacijos į Baltojo drakono civilizaciją pereinama tada, kai metafizinis kelias yra įveikiamas pilnu įveikimu, jį visą paverčiant žinojimo be tikėjimo teritorija. Tačiau šį proveržį gali padaryti tik mokslas ir filognozija, kurie neturi religijos ir filosofijos ribotumų ir tiria tikrovė tikru tyrimu. Taip gauname du transhumanizmo variantus: pirmas variantas, istoriškai atsiradęs anksčiau, yra mokslinis transhumanizmas, ir antras variantas, atsiradęs iš pirmojo, yra filognozinis transhumanizmas. Šis proveržis įvyksta tada, kai į hipostratą peržengiami kertiniai taškai G ir M, žymintys šiapusinio gyvenimo ribą, rėminamą gimimo ir mirties. Tai reiškia, kad turi būti siekiama žinojimo atsakymo į klausimą, „kas aš esu iki gimimo?“ ir klausimą, „kas aš esu po mirties?“. Negana to, siekiama suprasti, ar įmanoma sujungti hipostratinę būseną su stratine, išsiaiškinant kaip susijusi gnostinė ir fizinė brana. Galima manyti, kad yra du paprasti variantai, pagal kuriuos turime arba tam tikrą bendrąją būseną, kuri įsikūnijusi tampa individu, įgyja asmenines savybes, arba turime individualias ikiegzistencinęs esybes, kurios susijungia su fizine dalimi ir sukuria asmeninę egzistenciją, kuri apsiriboja materialiu tikrovės segmentu savo sumavimo procese, išimant visas nematerialias dalis. Taip gautume neribotą, holoplastinę būseną vs ribotą materialią būseną.
„Gyvybės magijoje“ jau paaiškinau, kad mažasis pažinimo apskritimas turi Lim sandarą sievoje, o didysis – Inf gyvybės pilno vaizdo atžvilgiu. Šis skirtumas sukuria stokos supratimo būseną prote, kuri verčia siekti, ieškoti pilnatvės, trūkstamą dalį užpildant atkakliu pažinimo darbu. Ši pastanga akivaizdi nuo trečios kategorijos civilizacijos, kuri yra religijos, ypač krikščioniškas gnosticizmas, kuris prasidėjo nuo holoplastinės gyvybės metafizikos principų tyrinėjimo, paveldėto judaizme ir kabaloje. Tai rodo akivaizdžią bažnyčios svajonę turėti savo organizacijoje baltojo drakono civilizaciją, kuri būtų tamsiojoje ir šviesiojoje dalyje ne tikėjimas-žinojimas, bet žinojimas-žinojimas. Fasade šis klausimas vis dar vaizduojamas senu, pradiniu variantu, tačiau ezoterinė krikščionybė seniai savo pradinį mokymą pakeitė į transhumanistinę krikščionybę, kuri ieško būdų sujungti šiapusinę ir anapusinę tikrovę, gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenes, ir įvesti „dievo karalystę“ civilizacijoje, kurioje jie būtų tikri dievo vietininkai, archontinė epsilon kasta. Tai žinoma, iš dalies yra nesąžininga, nes taip jie apvagia mokslo organizacijas, kurios svajoja apie tą patį, tik apeinant senąsias religines institucijas. Ar jie tikri tyrinėtojai, ar tik svetimo rezultato pasisavintojai, kuris niekaip neišvedamas iš pradinių religinių mokymų, matosi patyrinėjus krikščionišką ezoteriką, arba šiuolaikinį, mokslinį gnosticizmą.
Netolimoje ateityje numatomas didelis transhumanistinių technologijų proveržis, kuris bus tikra kovos arena dėl tos epsilon organizacjos išaiškėjimo, kuri bus gnostinio apskritimo formuotojai gyvybiniame procese tikrovėje, ne vien knygose ir svajonėse. Nesinori, kad nugalėtų netinkama frakcija planetoje, todėl reikalinga švietėjiška veikla, gyvybės metafizikos principų atskleidinėjimas, kad gerų ketinimų turintys lyderiai, tačiau turintys nepakankamą supratimą metafizikoje, nepadarytų klaidingų pasirinkimų ir nepralaimėtų nepriimtinam konkurentui. Šį klausimą pirmiausiai sprendžiame patys savo valstybėje ir turime susivokti, koks netinkamas archaiškas bažnyčios variantas, kurioje siekiama baltojo drakono nušvitimo elitui, o paprastus žmones ruošiamasi laikyti nežinojimo būklėje, sukuriant fanatinio tikėjimo psichovekorių, kuris netinkama hipostratos supratimo forma, kai žinomas visas, pilnas gyvybės principas, kuris turi būti ne gnostinis, bet fizinis. Filognozijoje siekiama, kad Baltojo drakono epsilon kasta būtų daug demokratiškesnė, neuždaranti žinojimo žemesniuose socialiniuose sluoksniuose ir rodanti, kas yra tikras žmogus bei kaip galima išaukštinti žmogų, pakeliamą iki archontinio lygio. Vėlesniuose „Filognozijos pradmenų“ tomuose sieksime šio tikslo, bandydami slaptą doktriną priartinti prie žmonių, įdiegiant į sąmones teisingą tikrovės supratimą, kuris yra pilnas orientavimasis naujausiose galingų istorinių ir dinastinių organizacijų strategijose, ruošiamose žmonijai.
Nubraižytoje schemoje rodoma, kad net archontinis gnostinis apskritimas nekontroliuoja viso gyvybės proceso, ir įėjimo bei išėjimo linijos rodo, kad galima išeiti ir iš Lim kontrolinės sistemos, kuri sukurta žemosios pilies valdovų ir iš Inf kontrolės, kurią vykdo archontiniai tikrovės dievai, žinoti jau ankstyvosiose, istorinėse gnosticizmo versijose. Iš šiapusinės realybės krypties pilnai kontroliuoti hipostratų neįmanoma, o visi gnostiniai gyvybinio proceso kontrolės apskritimai yra kilę iš jos. Esant apribotos sąmonės būsenos, ši išsilaisvinimo galimybė yra tikėjimo srityje, tačiau esant labiau pažengusiu žmogumi, matančiu anapusinės tikrovės paslaptis, tai ne tik tikėjimas, bet ir tikrų metodų bei galimybių žinojimas. Tačiau jį pamatyti įmanoma tik perėjus per slenkstį, į tikrą hipostratos pasaulį ir nusimetus visas Lim būsenos iliuzijas. Šios paslaptys neviešinamas pirmiausia todėl, kad šio pasaulio blogis taip pat yra begalinis ir nori su savo keršto ranka pasiekti visas įmanomas realybes, todėl jo uždarymas, įkalinimas yra viena iš priežasčių, kodėl paslaptys neatskleidinėjamos kiekvienam atsitiktiniam žmogui, bet parodomos tik išrinktiesiems. Tik išvalius planetą nuo išsigimėlių bus įmanomas nevaržomas žinių viešinimas, kuris ribotą sąmonę pavers pilnatvinę sąmone, sugebančia žinias naudoti tinkamai, neatiduodantis jų tokioms jėgoms, kurių tikslas yra žmonijos sunaikinimas, vergovė.
Čia ir dabar sąmonė yra propaguojama melagingos ideologijos, kuri sukuria žmogui būties pilnatvės iliuziją ir padaro lengvu taikiniu žmonijos priešams. Baltojo drakono sąmonė yra principo visur ir visada, kuris yra absoliutaus žinojimo, absoliučioje dvasioje sinonimas. Tai bus įmanoma tada, kai hipostratos bendroji būsena bus sujungta su sumatoriumi, sukuriant dieviško lygio „gnozį“.
Filognozijos pradinė mokykla 