Laisvė eina pirmiau egzistencijos

Supratus pagrindinį civilizacijos istorijos principą, kurios esmė yra konkurencija tarp pirmo ir antro fundamento, galima žengti tolesnius žingsnius. Fundamentum I yra natūralus tikrovės centras, kuriantis materiją ir gyvybę, materijos ir gyvybės „fabrike“, esančiame artimiausioje kosminėje erdvėje. Fundamentum II yra žmonija, kuri į šį natūralų pasaulį įneša dirbtinę realybę, vadinamą mūsų civilizacija. Dirbtinis ir natūralus pasaulis maišosi, įsismelkdamas vienas į kitą, perkurdamas tai, kas tikra į tai, kas netikra. Šią galimybę sukūrė pati gamta, kuri sątvarą suformavo kaip antitezę, kurioje gimsta gnozis, kuriantis sintetinę realybę, bendrai vadinamą „technika“. Natūralaus pasaulio darosi vis mažiau, ypač kai padaromas proveržis į gylį, kuris paskui konvertuojamas į mastelius, arba veiklos mastus. Taip vystosi mūsų civilizacija, kuri iš pradžių įveda objekto mirtį, vadinamą „dievo mirtimi“, o paskui – subjekto mirtį, vadinamą „žmogaus mirtimi“ posthumanizme. Šie du procesai reikalingi tam, kad žmonija išplėstų savo veiklos mastą, tapdama kosmine civilizacija.

Norint sukurti kosmose karaliaujančią žmoniją, reikia įveikti dvi kliūtis, arba įsigylinti dviejose vietose: pirma yra gravitacijos tikros teorijos sukūrimas, kuri reikalinga perėjimui iš paviršiaus civilizacijos į saulės sistemos civilizaciją ir antrą – „vakuumo“ teoriją kosmose pakeisti tikra hipostratos struktūra, kuri reikalinga greitaeigio judėjimo kosminėje erdvėje sukūrimui. Tai įmanoma tik gylinant skalės informacinį plotą, vis geriau atskleidžiant anapus sumatų esančios erdvės geometriją. Tik taip atsiras galimybės išplėsti veiklos mastą iki kosminio, padaryti technologinį proveržį civilizacijoje, leisiantį kolonizuoti žvaigždes. Tai, žinoma, susiję su dideliais iššūkiais, nes žmogaus gyvybė tobulai kuriama tik sąveikoje su pirmu fundamentu, o antras fundamentas kuria tik bandymų ir klaidų keliu, netobulus kūrinius, neprilygstančius pirmo fundamento galimybėms. Priežastis ta, kad tikrovė pradeda nuo mikropasaulio ir konstruoja link makro, o žmogus pradeda nuo makro lygmens technologijose ir tik palaipsniui įsisavina mikro technologijų galimybes.

Dievas pirmiausiai yra mikropasaulio dalis, kuris sugeba manipuliuoti mikroskopine realybe, tuo tarpu žmogus, kaip makroskopinis subjektas, manipuliuoja tik dideliais dydžiais. Tai pagrindinis skirtumas, dėl kurio žmogus nesugeba įveikti iššūkio sulieti natūralią tikrovę su dirbtine neatskiriamu suliejimu. Tai galioja ir gyvybės pasaulyje ir materijoje. Antro fundamento makro-mikro kryptis daro technologinę sintezę grubia, gremėzdiška, negrabia, kuri toli gražu neprilygsta natūraliam kūriniui. Todėl tikra pažanga bus įmanoma tik tada, kai šis principas bus apverstas ir žmogus išmoks gnostinę sintezę daryti smulkiuose skopiniuose lygmenyse. Technologijai pasiekus ląstelės lygį, koks dabar įmanomas su nanoimplantais, kuriais moduliuoja gyvybinius procesus, įvyks natūralaus subjekto mirtis, ir gyvybė pavirs į dirbtinę, programuojamą gyvybę, kuri bus pritaikoma gyventi aukštos pakopos sintezės civilizacijose. Po to seks toks pats įsigylinimas į materiją, kurią taip pat kaip gyvybę bus išmokta pilnai moduliuoti ir valdyti substancijų gylinius procesus. Dirbtinė civilizacija nugalės natūralią, proporcijos nepaliestos ir perdirbtos tikrovės pasikeis technologijų naudai.

Toks posthumanizmo įsigalėjimas propaguojamas mokslinės civilizacijos, kuri prieš pradėdama šį projektą, pirmiausiai pakeitė sątvaro pusiausvyrų sistemą, išbalansuodama subjekto-objekto pusiausvyrą, kuri pasislinko į subjekto pusę ir patraukė visas kliūtis subjekto kelyje. Pagrindinė kliūtis buvo aukšto rango realybė priešais subjektą, kuri buvo magijos, mitologijos, religijos, kaip tikrovės, aukštesnės už žmogų, kurioms jis turėjo paklusti ir tarnauti. Filosofijoje subjektas sustiprėjo tiek, kad nusprendė, jog gali nuo jos atsiskirti, pasiskelbti nepriklausomu mąstytoju, o vėliau valdovu ir užkariautoju. Šį procesą vainikavo šūkis „Dievas mirė!“, objektyvus tikrovės pagrindas prarado saistančią galią, tapo niekuo neįpareigojančiu. Ekspansijos pradžiai tai atrodė, privaloma, tam, kad būtų sustiprinta žmonių motyvacija, tačiau dabar manome kitaip: turi būti išsaugota dvilypė sistema, o žmoniją turime suprasti tik kaip metančią iššūkį, ir rizikuojančią savo egzistencija. Jeigu sugebės išvengti pralaimėjimo, bus tikras stebuklas ir bus įrodytas žmonijos begalinis sumanumas, galintis konkuruoti su objektyviuoju realybės pagrindu. Tačiau matant pradines stadijas – akivaizdu, kad pavojus didelis ir iki šio lygio – trūksta labai daug, ypač todėl, kad proveržiai koncentruojami karo pramonėje, kuri skirta griauti ir naikinti, o tai rodo, kokia yra valdžių psichologija.

Dievo mirtis buvo paskelbta 19 a., žmogaus mirtis bus paskelbta 21 a. naujo Nietzsches, kuris pradės tikrą posthumanizmo erą, kuri jau prasidėjusi su nanotechnologijų įvedimu į biologiją. Neturint tinkamo psichovektoriaus – tai labai pavojingas žaidimas, ypač todėl, kad iškyla pavojus laisvei civilizacijos istorijoje, kur žmogus taps mašinos vergu, neturinčiu natūralaus proceso, dėl to kenčiančio dideles kančias. Procesas jau prasidėjo, ir jį sustabdyti bus labai sunku. Tai ypač akivaizdu lytinės tapatybės srityje, kur po tapatybių revoliucijos priedanga, kuriami naujieji žmonės su neapibrėžta lytine tapatybe. Ilgainiui neapibrėžiama senomis sąvokomis taps viskas, ir taip prasidės posthumanizmo era, kurios esmė „Žmogus mirė!“, prigimtis nieko nereiškia, o mes esame tai, kuo norime būti, nes „laisvė eina pirmiau už egzistenciją“.

Tai vystosi tokia seka: a) paskelbiama pirmo pagrindo mirtis ir iškeliamas antras pagrindas, kaip pagrindinis veikiantis pradas; b) įvyksta objekto mirtis, sukuriant dirbtinę realybę objektyvioje kryptyje; tada c) įvyksta subjekto mirtis subjektyvioje kryptyje; ir galiausiai d) gnostinių sintezių dėka progresiškai išsiplečia veiklos mastas, žmonija tampa kosmine civilizacija ir pradeda tikrovę naikinti kosminiu masteliu, tampa kosminių biosferų parazitais. Galimas labai radikalus variantas, iki visiško moralinio degradavimo, o galimas nuosakius variantas, kuris propaguojamas filognozijoje. Kosmosas – labiausiai geidžiamas tikslas, kuris neišvengiamas etapas civilizacijos istorijoje. Veiklos mastui pasiekus tokį lygmenį, visa žmonijos ekonomika, visa veikla, visi resursai bus mesti šiam tikslui, mes dirbsime tam, kad aptarnautume kosminę civilizaciją. Toks kelias daug geresnis už tą, kurį siūlo virtualių holograminių realybių įsigalėjimas, kur mes savo sąmones performuosime tik savo vidiniame vaizduoklyje, bet tikrovėje ekspansija atsiliks daug kartų, o žmonija sapnuos patalpinta į iliuzijų matricą. Pasirinkus investuoti į iliuziją ir psichotroniką, darbą iškeisime į pramogas ir pasuksime vystymąsi malonumų ir degradavimo kryptimi. Tuo tarpu filognozija siūlo darbo civilizaciją, kurios kryptis – veiklos masto išplėtimas, kuris gylinasi į tikrovę tikru gylinimusi, ir ją valdo tikru valdymu, o ne hologramose. Erdvinei ekspansijai reikalinga transporto revoliucija, kuri naudoja naujus propulsijos metodus, antigravitacijos ir kosminio potencialų skirtumo pagrindu judėjimo srityje.

Iki artimiausios žvaigždės yra 40 000 000 000 000 kilometrų; judant šviesos greičiu, tai yra, 1 000 000 000 km/h greičiu, ją pasiekti įmanoma per 4,5 metus. Dabartinės paprastos raketos greitis yra 40 000 km/h. Tai turi gerokai būti pagreitinta – iki 25 000 kartų. Jeigu šiuolaikinis mokslas yra atskleidęs 50/1000, tai šis rezultatas turi būti pagerintas kelis kartus, bent iki 200/1000, kad būtų galima priartėti prie norimų parametrų ir išpildyti norus bei svajones. „Laisvė eina pirmiau už egzistenciją!“ reiškia, kad žmogus laisvas apsibrėžti pats, kuo nori būti. O jis, be abejonės, nori būti begalinis, peržengti visas savo ribas, trūkumus, nesugebėjimus. Jas galima peržengti tikrovėje ir iliuzijoje, konkuruojant su fundamentum I, kuris yra riboto žmogaus kūrėjas, su begalybės potencialu, kurį turi realizuoti pats, savo pastangomis. Ribotas žmogus ir ribotas pasaulis yra tik bazė, ant kurios statoma dirbtinė realybė, kurios tikslas yra realizuoti begalybę, susikūrus antrą fundamentą, galintį atlikti gnostinę sintezę, kurioje gimsta technologija. Šio likimo žmonija neturi galimybių išvengti ir vystymasis prieš kelis šimtus metu jau pasuko šio tikslo kryptimi. Belieka tik apibrėžti šią dvilypę sistemą, kad fundamentum II savo galimybėmis nenusileistų fundamentum I, ypač protu ir išmintimi.