Dievo mirties pasekmės

Šis tomas skirtas paaiškinti, kas yra žmogus kaip aplinką suvokianti sistema, pamatyta tiek iš išorinės, tiek iš vidinės perspektyvos. Mano požiūris filosofijoje yra naujas, neturėtas nė vieno filosofo, todėl vertas viešinti knygose, norintiems suprasti. Čia pakartosiu tą dalį, kuri jau viešinta ankstesniuose „Filognozijos pradmenų“ tomuose, o toliau – pamėginsiu išplėsti mintį. Pirmas skyrius skirtas sątvaro sąvokai paaiškinti, kad skaitytojai suprastų jos vietą visumoje. Ji yra pirma sąvoka, žyminti perėjimą iš aplinkos struktūros į žmogaus struktūrą, kuri yra atskirtas nuo aplinkos, autonominis darinys. Pats žodis „sątvaras“ yra vedinys iš žodžio „tverti“, kuris turi dvi reikšmes: viena jų – „kurti“, o kita – „apjuosti tam tikrą plotą“. Tad sątvaras yra tai, kas sukurta apjuosimu, tam tikrą turinį įdedant į aptvarą. Tokia pavyzdžiui yra ląstelė, visas žmogaus organizmas ir pan. Taip, žmogus suvokiamas kaip sątvarų sistema, suformuota į autonominį subjektą.

Yra keli aiškinimai, iš kur tikrovėje atsiranda sątvarai, vienas kurių teologinis, kitas – mokslinis. Teologai tvirtina, kad žmogų kuria dievas, arba tam tikras, tikrovėje esantis fundamentas, kuris yra subjektas, tveriantis gamtą ir gyvybę. Tvėrimas pagal Schellingą yra kelių lygių arba pakopų: pirma – dievas sukuria gamtą, kuri visa yra dieviškoje substancijoje, panteistine prasme, kad dievas yra visur, persmelkia materiją. Toliau gamta, naudodama dievišką galią, kuria gyvybę, viena iš kurios formų yra žmogus. Tam gamta naudoja dievišką materiją, kuri yra miršus, materijos ir dieviškos substancijos kontinuumas. Kūniška dalis yra daugiau gamtinė, palaikoma fundamento, o sielinė dalis – dieviška, kylanti tiesiogiai iš dieviškų substancijos galimybių. Taip, gamta laikoma esančia dieve, o žmogus – gamtoje ir tada dieve. Kas ta dieviška substancija, kaip pirmas fundamentas – dar reikia išsiaiškinti, nes žmogus jo arba iš viso nesumuoja, arba sumuoja tik kaip paviršines apraiškas, kurias sąmonė suprofiliuoja kaip paviršius, slepiančius neišsemiamą gelmę.

Mokslinis principas nepripažįsta pirmo, kuriančio fundamento, laiko kad yra tik nesukurta, amžina gamta, valdoma dėsnių, kurioje evoliucijos būdu vystosi gyvybė, taip pat ir žmogus. Žinomiausia biologijoje žmogaus atsiradimo teorija yra vadinama Darvino evoliucijos teorija, kuri laiko žmogų kūnu, kuris evoliucionuodamas pagal genetikos dėsnius išsišakoja į daugybę gyvūnų rūšių. Laikoma, kad materija yra visa tikrovė, valdoma dėsnių, kurie atsakingi už visą tikrovę. Materija laikoma turinčia geometrinę-simetrinę formą, kuri sukuria taisyklingus procesus, iš kurių ir išsivysto sudėtingą struktūrą turintys sątvarai. Didelė dalis teologijų propaguoja laisvę, kuri yra dievo dovana žmogui, o materializmas yra deterministinis, neigiantis laisvę, nes viskas kas yra, paklūsta dėsnių būtinybei.

Filognozijoje visą šią realybę, materialistinę ir nematerialistinę, skirstome į energetinės gaublės, informacinės gaublės ir kuriančiosios gaublės sistemą, kurios sudaro pirmą fundamentą, dar kitaip vadinamą didžiąja sieva. Energetinė gaublė paklūsta dinamikos dėsniams, kurie yra simetrijų deterministinis judėjimas, aprašomas fizikos ir chemijos mokslų. Ši dalis tikrovės pažinta geriausiai, ir yra didžiausias šiuolaikinės, mokslinės civilizacijos laimėjimas. Tačiau imant standartinį variantą, tai yra protinis sumatų kontinuumo apibendrinimas mąstyme, arba galinėje sąmonėje, kuris sumatus schematizuoja, geometrizuoja ir sumatematina. Taip sukuriama kinematika, dinamika, statika ir kitos schemos, vadinamos mokslu. Kitas metodas yra chemija, pagrįsta elementų transformacijos dėsnių išmanymu, naudojant substancijos, kaip atomų sankaupos modelį. Informacinė gaublė daug mažiau ištyrinėta, turinti bozoninį substratą, kuris sumuoja plotais, kuria reprezentacinius paviršius ir sugeba vykdyti strateginį procesą. Tas strateginis procesas yra aplinkos save pačius apibrėžiančių psichovektorių sistema, kuri valdo sątvaro laisvą judėjimą ant planetos paviršiaus. Apsibrėžimas yra tam tikras sumatų ir sumantų sujungimas, kuris vadinamas psichologiniu komandiniu kompleksu, verčiančiu judėti žmogų savoje aplinkoje strateginiu judėjimu. Psichovektorius gali būti stiprus ir silpnas, nugalintis ir pralaimintis, nuo ko priklauso veiklos mastų hierarchijos sluoksniavimasis. Šis sistema, kaip visuma, kaip žmonija, kuri sugeba laisvai apsibrėžti ir apibrėžti tikrovę, susiformuoja į antrą fundamentą, kuris yra kolektyvinis subjektas, gebantis keisti tikrovę, kurti. Pirmas ir antras fundamentas konkuruoja civilizacijoje vienas su kitu, sprendžiant ant kurio iš jų bus pastatyta istorija – ant žmogaus laisvės ar ant tikrovės būtinybės. Laisvė susijusi su išsigimimu, savęs išdarkymu, o būtinybė propaguoja tikrovės prigimtines formas, kurios geriausios žmogui. Kuriančioji gaublė yra programuoti gebanti sistema, nes gyvybė, bent kaip kevalas, yra ne kas kita, kaip biologinė programa, kuri skirta formuoti sątvarus. Informacinė gaublė informaciją sieja paprastu sumavimu, o kūrime informacijai suteikiama tam tikra programinė struktūra, vykdanti specifinę funkciją.

Tokioje didžiosios sievos struktūroje, sątvarai skirstosi į du pagrindinius tipus: a) gyvūninis sątvaras, vadinamas kevalu; ir b) regintis sątvaras, vadinamas sumatoriumi. Gyvūninis sątvaras pilnai ištyrinėtas anatomijos ir fiziologijos mokslo, todėl jis filognozijoje nenaudojamas. Joje sątvaras pirmiausiai suprantamas kaip sumavimo sistema, kurios pagrindinė dalis yra sąmonė. Taip suprastas sątvaras naudojamas sątvarologijos disciplinoje, kurios dalys yra substancija, sietynas, sumatorius, psichovektorius, madrigalas, realinas ir t.t. Kam sątvaras, pirmapradžio kūno prasme reikalingas – suprasti nesunku. Jis yra žmogaus sampratos pagrindas, kuris reikalingas, norint suprasti kas yra žmogus, kaip jis atsiranda, kas jį formuoja, kaip jis veikia ir kokios yra žmogaus galimybės. Pats žmogus, save suvokia kaip vidinį kompleksą, sukuriamą sumavimo, ir kaip pirmapradį kūną, esantį pirminėje tikrovėje, susietą su pirmu fundamentu, aprašytu visumoje. Sątvarologija tyrinėje abi šias perspektyvas, viena kurių yra metafizinė sątvarologija, sujungianti žmogų su realybės pamatu, ir  fenomenologinė sątvarologija, kuri tyrinėja komandinių psichovektorių kompleksus.

Pirma rimtesnė tema, po įžanginių minčių yra visas žmogaus spektras, kuris apima dvi gamtos dalis, vadinamas fizine ir gnostine brana. Tai reiškia, kad sątvarai kaip substanciniai dariniai apima šiuos du spektro segmentus, kurie, per žmogaus vidinį regėjimą atveria tas tikrovės dalis, kurios išoriniuose sumatuose nematomos. Tai sąmonės bozoninis sluoksnis, kuris rodo, kad tikrovės giluminėje dalyje yra substancijos, kurios šį sluoksnį kuria, yra žmogaus sumatoriaus substratas. Galima manyti, kad jis glaudžiai susijęs su pirmu fundamentu, iš jo išeina ir parodo, kokia šio fundamento prigimtis, tačiau kaip matėme, sumatorius sujungia informaciją kitaip negu kuriančiosios gaublės subtancija, kuri turi genetiškai programuoti organizmą, todėl pirštųsi mintis, kad šie fundamentai – nesujungiami. Naudojantis tokia logika, centre yra statiška, formuojama materija, o iš kraštų – fundamentum I ir fundamentum II, kurie tarpusavyje konkuruoja, kurdami „natūralų“ ir „dirbtinį“ pasaulį, kaip žmonijos gyvybinę aplinką. Civilizacijos istorija, per mokslą pasirinko būti realybės fundamentum II, kuris užima dievo vietą ir tampa tikrovės kūrėju, kuris, paskelbęs, kad „dievas mirė“, išsikėlė tikrovės kodo perrašymo misiją. Šis judėjimas vadinama transhumanizmu, kuris nori perdaryti žmogų ir planetą, sukurti tokį tikrovės variantą, kuris kyla iš žmogaus protinės savivalės, psichologijos, psichopatijų, iliuzijų, svajonių ir kitų menkaverčių psichologinių realybių, bendrai vadinamų realinu. Filognozijos tikslas – atstatyti pusiausvyra tarp tikrovės ir žmonijos, kad tarp jų nusistovėtų lygybe pagrįsti santykiai. Žmogus neturi būti vergas, bet vergas neturi būti ir dievas, priklausantis nuo žmogaus savivalės. Filognozija skelbia, kad privaloma doktrina, kuri saugo pusiausvyrą tarp didžiosios ir mažosios sievos, riboja grobuonišką psichovektorių, laikosi moralės normų, kurios yra simetrinės ir proporcinės.

Nepaisydama šių reikalavimų, technologinė civilizacija neturi išlikimo galimybių.