Praeituose skyreliuose aptartas temas galima nagrinėti ir genealoginiu principu, žiūrint kaip sąveikauja jaunesnės ir vyresnės kartos vystantis mokslui, koks daromas spaudimas ir koks yra tikrinimo bei vertinimo filtras. Tokiu principu galima padalinti net visą tūkstančio metų skalę, kurioje viena karta turi 20 metų, o genealoginė dabartis yra 100 metų, arba 5 kartos. Tai dirbtinis principas, nes tikrovėje viskas daug sudėtingiau, tačiau orientacijai tai labai naudingas modelis. Jame paimtas standartinis vidurkis, kuris reiškia, kad žmonės tuokiasi apie 20 metų amžiaus, ir susilaukia vaikų, tai yra jaunesnės kartos, kurie vėl tuokiasi sulaukę 20 metų ir susilaukia trečios kartos vaikų ir t.t. Matuojant tokiu principu, tūkstantį metų sudaro 50 kartų, skaičiuojant nuo seniausios iki jauniausios, tai yra, 50-1. Šiuo metu 2021 metais išaugusi 50 karta, kuri turi susilaukti 49 kartos vaikų. 50 karta aukščiausiame Dabarties taške bus 2080 metais, o 2100 metais Dabartis persislinks į naujos pakopos dabartį, kurioje  jau nebus nė vieno gyvo 50 kartos žmogaus, o tai reiškia, kad pasikeis žinių sistemos perspektyva, nebus toks didelis seniausios kartos spaudimas jaunesnei kartai.

Ateitį valdo praeitis, ir keičiantis kartoms visos naujovės praeina patikrinimą iš senesnės kartos perspektyvos, nes jaunesnės kartos atžvilgiu senesnė turi valdžios pranašumą. Jaunesnė karta naujoves priima lengvai, o senesnė – daug sunkiau, dėl ko atsiranda kartų konfliktas, naujovės laikomos jaunimo prasimanymu, žaislais, nes proveržius pritaikydami jaunesnei kartai, ir taikydamiesi prie jų amžiaus, jie renkasi tokią rinkodaros taktiką, produktus sužaislina. Tai kryptis iš apačios į viršų, kurioje jaunesnė karta senėja, ir savo jaunystės užsiėmimus perima į vyresnį amžių, patirdami spaudimą tol, kol hierarchijoje atsiduria aukščiausioje vietoje ir savo gyvenimo stilių praleidžia pilnu praleidimu. Žinoma, per tą laiką mados dar kartą pasikeičia, ir jaunoji karta vėl turi savo pasaulį, kuris dėl technologijų pažangos gerokai skiriasi nuo vyriausios kartos gyvenimo stiliaus, kuri vyresniame amžiuje pasidaro taip pat mažiau imli naujovėms. Tokiu principu senesnė karta šiuo metu sunkiau naudojasi kompiuteriais, telefonu, internetu, virtualia realybe ir pan. Tuo tarpu jaunosios kartos įgūdžiai – stulbinantys.

Tai svarbu todėl, kad filognozijoje siūlomas naujas požiūris, kuris griauna seną, todėl atsiduria tokio kartų ir ideologinių grupuočių spaudimo aplinkoje, kur naujovė nepraleidžiama, prieš ją kovojama, nes senas principas turi statusą valdžios institucijose, kuriose valdžią užima senesnės kartos ir senesnės ideologijos žmonės. Daug kur Vakaruose tai, ką rašau yra įprasta, tačiau iki Lietuvos tokios mąstymo, filosofijos formos dar neatėjo ir naudojamas „klasikinis“ filosofijos stilius, kurioje nagrinėjama praėjusiais šimtmečiais keltos problemos, kurios buvo aktualios iki mokslų suklestėjimo. Šis klasikinis stilius jaunesnei kartai profesionalų yra mažai aktualus, bet jis bus išstumtas pilnu išstūmimu tik įvykus aprašytai kartų slinkčiai. Tai, ką rašau, gali pasirodyti apvilkta į senamadišką stilių, bet šis stilius – tik išorinis fasadas, o visa esmė – naujo pasaulio tikros prigimties atskleidimas, kuriame neišvengiamai gyvensime, todėl tam turime paruošti savo sąmonę. Tai ypač turi daryti jaunesnė karta, kad jie būtų ne naivūs, bet sumanūs naujų galimybių vartotojai ir civilizaciją galvose formuotų aukšto lygio.

Praėjusiame skyrelyje aptariau kaip vystėsi technologijos praėjusiame šimtmetyje, pereidamos lūžio momentą iš viduramžinės ikitechnologinės civilizacijos prie technologinės naujosios. Pagrindinis proveržis, kaip sakiau, buvo elektronikos atsiradimas ir pilnas įsisavinimas; po to, 21 a. eis psichotronikos, dirbtinio intelekto, robotikos įsisavinimas ir t.t. Tuo tarpu ikitechnologinė „technologija“, kuri yra pirmos gnostinės sintezės, vadinama kultūra, kuria psichologines formas, kurios sąmonėje įtvirtinamos per kultūrinių gnostinių kūnų implantavimą, kurie neturi kauzalinio kūno ir yra skirti tik formuot psichiką, civilizacijai sukurti stilių, universalių archetipų sistemą, įdėti mąstymą į universalias schemas, kurios paprastą žmogų moko kaip gyventi, atsako į pagrindinius gyvenimo klausimus, už jį išsprendžia problemines konfliktines situacijas. Tokias formas turi visos valdžios, ir ši sistema visuomenės valdymui – labai svarbi. Bet vystantis visuomenei, tos formos pasidaro pasenusiomis, archaiškomis, gnostiniai, kūnai, archetipai, universalūs šablonai neatitinka realaus gyvenimo ir jaunesnė karta pradeda iš jų vaduotis, tačiau vyresnė karta tam priešinasi ir šiame konflikte „kova“ gali įgyti net pačias chamiškiausias formas, tyčiojantis iš naujovių, kurios pagal kartų slinkti bet kokiu atveju įsitvirtins. Vyresnė karta, deja, dažnai elgiasi egoistiškai ir nesupranta, kad ateitis yra ne jų nuosavybė, bet būsimų kartų, todėl jos turi teisę pačios save apibrėžti. Pirmos pakopos gnostinės sintezės sukurta kultūrinė technologija tampa iš biudžeto finansuojamu užsiėmimu, kurių niekur nėra tikrovėje, nes socialinės formos pasikeitusios, bet jos demonstruojamos renginiuose, festivaliuose, ceremonijose ir t.t. Tai yra, turimas tradicinis folklorinis mokslas ir dirbtinai suorganizuota forma, kad mokslas turėtų objektą ir eksperimentinę laboratoriją.

Dabartinė 50 karta valdys po 80 metų, kuri jau bus pilnai technologinė, naujo stiliaus senatvė, kurios prote technologinės galimybės bus įprastinis dalykas, kurio aplinkoje žmogus pragyveno visą gyvenimą ir jo kitokio neįsivaizduoja. Todėl jie bus daug palankesni naujovėms, nekonfliktuos tokiu konfliktavimu, nežemins ir nesityčios. Nemažai konservatyvių filosofų apie šį pasaulį galvoja su baime, jiems atrodo, kad žmogaus intelektas nepajėgus tinkamai susitvarkyti su iššūkiais, todėl gyvensime distopiniame pasaulyje, kuris bus žmogaus laidotuvės. Kad taip neatsitiktų, reikia tyrinėti, ką siūlo elitas ir neleisti jam pasisavinti mūsų ateitį, kurią turime suformuoti tokią, kokia geriausia žmogui, neatsisakant pažangių technologijų. Tai neprieštarauja, tam, ką sakiau kituose tomuose, nes mano tikslas į procesą įvesti apsaugos mechanizmą, kad sprendimų priėmėjai nenueitų klystkeliais, bet aš tikrai nepropaguoju konservatyvios ideologijos, kuri siekia gyventi tik kultūrinėje pirmos pakopos „technologijoje“, atsisakant pažangos.

Žinant folklorinių gnostinių kūnų psichotechnologiją, kaip ji kuriama, platinama, prižiūrima, kontroliuojama, jos poveikis ne toks įspūdingas. Principo esmė tokia, kad jaunajai kartai šis principas būna įslaptintas, ir jie yra formuojamų psichikų statuse, ir tik pasiekus 3 kartos amžių, jie sužino paslaptis tam, kad galėtų užsiimti jaunesnės kartos mokymu. Vyresnėje kartoje proto ir patirties yra daugiau, bet ji yra senesnė už jaunosios kartos, todėl atsiradęs skirtumas tarp seno ir naujo, sukuria konflikto būseną. Filognozijoje ši problema yra gerai apmąstyta ir į klausimą žiūrima objektyviai, be jokių emocijų ir iliuzijų. Naujovių ir pažangos patikrinimas ir įvertinimas – reikalingas, tačiau jis neturi nužudyti naujovės vien dėl to, kad ji įveikia seno pasaulio principus, kuriuose gyvena senesnė karta. Teisingai vertinant ir išmintingai mokant jaunąją kartą, kiekviena Dabarties dalis padaro savo darbą geriausiai, taip kaip reikia baltojo drakono civilizacijos sukūrimui po 50 kartų. Šis procesas, kuris truks tūkstantį metų, praeis per 10 tokių radikalių poslinkių, kai naujovės bus praleidžiamos pilnu praleidimu, kiekviename pereinamame etape.

Koks gyvybės likimas, parodys ateitis. Linkime jai geriausio scenarijaus, žmogaus išaukštinimo ir jo priartėjimo prie begalinio žmogaus galimybių, pažinus nematomą tikrovės dalį ir įgijus holoplastinę sąmonę. Praeitis tam priešinasi, nes nori, kad liktume pirmoje kultūrinėje pakopoje, tačiau tokia ateitis mūsų nežavi ir norime turėti daug tobulesnį pasaulį. Teks įveikti daug kliūčių ir pavojų, tačiau tikime, kad žmogaus protas ir išmintis pajėgus tai padaryti.

• šviesos arka