Natūralus tikrovės techniškumas

Vienas iš filognozijos pirmtakų, gyvenęs 18 a., yra I. Kantas, įvykdęs revoliuciją metafizikoje, atskleisdamas jos pradinio etapo sątvaro sandarą, nuo kurios prasideda tikrovės pažinimo kelias ir modernioji mokslo era. Jis aiškiai parodė kuo skiriasi tikras ir spekuliatyvus pažinimas, nubrėžė ribas protui, naudojančiam įprastines pažinimo priemones. Tos įprastinės priemonės yra minties ir daikto dvistata, kurios metu protas apibrėžia jo pamatinę struktūrą, vadinamą dėsniu. Dėsniai atsiranda sąveikose tarp daiktų, kurias matematikos priemonėmis nustato žmogaus loginis-matematinis protas. Pagrindinis kvantinių laukų paradigminis modelis yra Lagranžo lygtis, o ši yra Niutono mechanikos variacija, aprašanti jėgos sąveikas per kinetinę ir potencinę energiją. Šios laikomos pagrindine kvantine realybe, kuri sudaro daiktiškumo pamatą. Kantas perspėja, kad taip aklai pasitikėti proto galimybėmis apibrėžti daiktų sąveikos dėsningumus – negalima, nes daikto savaime teritorija tiek toli peržengia mūsų proto galimybes pažinti realybę, kad mūsų matematinės loginės priemonės nesugeba jos išreikšti. Matome tik reiškinius, tačiau daiktai sau yra nepasiekiami, o tai, ką savo protu į juos įdedame tėra „noumenai“, arba proto / minčių konstruktai. Paviršių pažinti lengva, bet už šio paviršiaus slepiasi nepasiekiama begalybė. Todėl pažinimo kelias lėtas, veiksmingi atradimai reti, civilizaciniam pokyčiui reikia tūkstančių metų.

„Grynojo proto kritikoje“ Kantas teigė, kad daiktai savaime nepažinūs ir kad filosofijos uždavinys yra ne spekuliatyvinės metafizikos kūrimas, bet proto galimybių kritika ir proto iliuzijų griovimas, kuriose protas bando pavaizduoti, kad rodo tikrą transcendentinę realybę, tačiau iš tikro yra tik spekuliatyvinių chimerų kratinys, kurio tiesos procentas nulinis, žmogų panardina į subjektyvistinę iliuziją, Nietzsches valios viešpatauti pasaulį, kuriame ne atrandamos tiesos, bet kuriamos „vertybės“. Svarbu ne tai, ar atrandama tiesa, bet ar auga galios centro galia ar plečiasi viešpatavimas. Kantas parodė proto ribas, kurias po jo buvo karštligiškai bandoma peržengti, kuriant absoliutistines filosofijas, o jeigu nepavykdavo įrodyti, atmesdavo pačio įrodymo reikalavimą ir grindė principus jų duodama nauda / verte. Iš principo Kantas buvo teisus, parodęs ribas spekuliatyviajam protui, tačiau vėlesni proveržiai moksle įrodė, kad tikrovė visgi pažini ir ji pažini ne proto, bet veiksmo priemonėmis, tai yra, technologijomis. 18 a. technologijos dar nebuvo tiek išsivysčiusios, kad būtų buvę galima numatyti tokį jų proveržį, koks įvyko 20 a.: išsivystė matavimo technologijos, ekranai, išplėtę įprastinių sumavimo priemonių galimybes, kurios davė protui papildomų duomenų apmąstymui ir šitaip sukūrė mokslą, kuris buvo pažengęs giliau negu leidžia reiškinio paviršius, tai yra, daiktų sau kryptimi. Filognozijos metodu, daiktas sau yra 100 proc. informacijos, o jį bandantis pažinti „noumenas“ laipsniškai prie jo artėja, vis labiau didindamas atitikimo procentą. Šio principo Kantas nenumatė, kad prie minties pridėję veiksmą, gausime tikrą gelmės pažinimą, kuris leidžia daryti technologinius proveržius įvairiomis kryptimis.

Pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome kalbėjau apie trialinę substancijos sandarą, kurioje išskiriamos trys žmogaus protui prieinamos kryptys, vadinamos pasauliu, žmogumi ir dievu. Pasaulis pažįstamas per fenomenologiją ir tiriamas fenomenologiniais argumentais; žmogus suvokiamas per egzistenciją ir tiriamas egzistenciniais argumentais; dievas pažįstamas per logiką ir tiriamas loginiais argumentais. Šios trys substancijos rūšys išsemia visą tikrovę ir yra pažinimo pagrindinės orientacijos, kurios turi būti atvertos ir įprastiniais, ir naujoviškais metodais. Kantas parodė įprastinių metodų ribas ir šiuo metu visi sutinka, kad spekuliatyvusis protas nedaug gali pasakyti apie transcendentinę dievo ir egzistencijos realybę ir geriausiai jis supranta fenomenologinį pasaulį, kuriame skleidžiasi žmogaus laisvės ir veiklos arena. Šios trys kryptys sumuojamos skirtingais būdais, turi skirtingas kokybes, todėl jų antisumavimo priemonės nesuvedamos į vieningą sistemą, nes tiriamos skirtingos tikrovės, kurių prigimtis skiriasi. Net galima sakyti, kad jos turi skirtingus realumo laipsnius ir didžiausias yra pasaulio kryptyje, dėl ko jis dažniausiai renkamasis kaip etalonas. Pagrindinė idėja šioje vietoje yra ta, kad viskas, visa realybė yra sudaryta iš substancijos – tiek objektas, tiek subjektas, tiek kuriantysis pradas. Dar kitaip ši substancija vadinama būtimi. Būtis yra egzistencinė, kuriančioji ir fenomenologinė. Kiekviena jų turi savo esminį bruožą, kuriuo išreiškiama jos prigimtis. Vadinasi pažįstant tikrovę, reikia šią struktūrą laikyti fundamentalia, išsprendžiančia įvairovės klausimą. Kai kurios kryptys pažįstamos tik minkštosiomis priemonėmis, kitos – griežtosiomis, matematinėmis. Kad tai netaptų kliūtimi ir problema, būtina ieškoti visas tris substancijas vienijančio pagrindo, kurio mokslas būtų visaapimantis arba holoplastinis. Manoma, kad tikrovę geriau pažinti per fenomenologiją, tačiau tikrovės centras yra egzistencija, per kurios ašį suvokiamos kitos realybės. Tai yra, visos substancijos yra egzistencinėje substancijoje, kuri apibrėžiama kaip rodančioji, visos kitos yra rodomosios substancijos.

Substancija pažįstama proto kategorijomis, kurias Kantas laikė apriorinėmis, skirstomomis į keturias dalis: kiekybines, kokybines, santykių ir modalines. Šios kategorijos yra pagrindinės bet kokio patyrimo modeliavimo priemonės, taikomos tiek prote esančiam kontinuumui, tiek pačiai realybei. Imkime kokybines kategorijas. Jų yra trys: realumas, neigimas ir ribojimas. Pavertus šias kategorijas į filosofines sąvokas gaunama būtis, nebūtis ir tarsi būtis, kuri nėra nei būtis, nei nebūtis, o yra kažkas tarp jų. Realumo kategorija svarbi tuo, kad ja sumatoriuje atskiriama tai, kas tikra ir tai, kas netikra, kas yra pasaulis, o kas yra žmogus. Daiktas yra tikra, o mintis netikra, tik daikto atspindys, arba surinkta apie daiktą informacija ir išreikšta sumavimo semantiniu juslumu, todėl esanti tarsi būtimi. Neigimas yra nebūtis, kuri yra tarsi būties ir būties priešybė. Ši struktūra, Kanto vaizduojama kaip apriorinė proto forma, svarbi Šliogerio filosofijoje, nes jo sumatoriaus spektras buvo aiškinamas kaip tokia konfigūracija: nebūtis-(tarsi)būtis-būtis (niekis-(tarsi)būtis-esmas). Į kokį tik daiktą pažiūrėtume, visur matosi tokios formos – realumas, neigimas ir ribojimas. Iš to kuriamos filosofijos, fundamentalūs konceptai, kurie, pasak Kanto, yra tik proto forma uždedama ant daiktų ir tikrovėje neegzistuojanti.

Gnostinėje ašyje sievoje realumas yra D sumatai, o genetinėje – E sumatai, toliau asmuo (A), protas (B) ir jausmai (C) yra tarsi būtis, už kurio pagal grynojo proto formos logiką turėtų slypėti nebūtis-niekis, kaip pažinimo ir egzistencijos riba, kaip tai, ko iš tikro nėra. Tačiau sumatoriaus vidinio vaizdo paneigimas nebūtinai turi būti nebūtis, sumatoriaus riba tėra vidinės patirties ertmės užsibaigimas, kuris pereina į kitą, nesumuojančią kokybę, tačiau nėra niekas. Visas substancijų spektras, esantis pirminėje tikrovėje laikomas būtimi, tik jos kuria skirtingas tikrovės dalis, turinčias skirtingas savybes, kurios reikalingos konkrečiai funkcijai atlikti. Pavyzdžiui, rodančioji substancija, kuri, pasako Šliogerio, turi būti laikoma kylančia iš niekio, iš tikro yra eteris gebantis sumuoti informaciją plotais ir pateikti sau šią informaciją kaip vaizdus. Žodis „eteris“ neturi būti suprantamas kaip substancinis, tai tik rodyklė pavadinti krypčiai, kuri yra žmogaus vidinės dalies pagrindas, formuojantis žmogiškumo esmę. Ji gali būti įsivaizduojama ir kaip savarankiška substancija ir kaip funkcinė substancija, skirta tikslui, kuris anapus jos. Šis skirstymas yra esminis, nes daiktas pasirodantis fenomenologinėje kryptyje suvokiamas kaip savarankiškas, o egzistenciato substancija žmogaus viduje kaip funkcija, įdarbinta atlikti tam tikrą darbą. Kitais žodžiais tariant, žmogaus vidus technologiškas, nes substancija sujungta su kokia nors funkcija, kuri substancijos sau-būtiškumą nustelbia yra techninis daiktas, technologija. Iš to kyla žmogaus vidaus nerealumo įspūdis, kuris priešpastatomas išorinio daikto realumui, jeigu jis ne įrankis arba funkcija. Sutechninimas realumą mažina, ištechninimas – didina.

2 komentarai “Natūralus tikrovės techniškumas

Komentavimo galimybė išjungta.