Tautos esmės centras yra erdvinės ir laikinės realybės sankirta, kurių bendras veikimas yra metafizinio proceso pagrindas. Tai reiškia, kad tautą galima suprasti tiek iš vienos, tiek iš kitos perspektyvos, atskleidžiant jos amžiną „gamtinę“ ir istorinę prigimtį. Žinoma, erdvė ir laikas yra ne paprastos, bet metafizinės sąvokos, kurios turi metafizinę dimensiją ir išvedamos iš absoliučios tikrovės. Šiame skyrelyje panagrinėsiu tautos istorinę perspektyvą, tačiau įrėmindamas ją erdvėje, kuri šiuo atveju yra holoplastinė transcendencija, apimanti metafiziką ir empiriką. Šiuolaikinėje sąmonėje laiko vaizdinys yra iškraipytas, nes atitrauktas nuo tikrovės, susietas su matematiniu protu, kuris laiką suvokia ne gamtoje, bet kontinuume. Tokio požiūrio problema ta, kad laikas paverstas į begalinę, monotonišką tiesę, kuri tęsiama cikliniu būdu kartojant apsisukimus, taip jam suteikiant begalybės įspūdį tiek į ateitį, tiek į praeitį, o tai sukuria jame gelmės, gylio iliuziją – kuo daugiau pakartojimų, tuo labiau tikrovė gilesnė ir istorija atrodo ne kaip vietinio holoplastinio transcendencijos klodų telkinio vidinio, erdvinio sąveikų tinklo visuma, bet tęsiasi į begalybę, neturinčią ribos nei “praeityje“, nei “ateityje“. Taip yra todėl, kad tikrovės procesą sąmonė suvokia per prezentinį srautą (dabarties srautą), kuris suvokiamas kaip tiesinis laikas, vietoj to, kad suvoktų jį kaip procesą, kuris sukasi ratu, vieną rato dalį turint sąmonėje, kitą – metafizinėje tikrovėje. Tai reiškia, kad sąmonei atsiveria ne kiekvieną kartą kažkas nauja, bet ta pati tikrovė, kuri išnyra iš transcendencijos ir vėl į ją sugrįžta – į tą pačią vietą, – sukdamasi ratu. Sąmonė – linijinė, tikrovė – erdvinė.

Kadangi istoriją kuria sąmonės linijinis procesas, ji įgauna tokį matematinį pavidalą, kuris atsiejamas nuo tikrovės ir tampa savarankiška realybe, modeliuojama nepriklausomoje nuo tikrovės erdvėje. Toks principas gali teikti praktinę naudą, tačiau jis netikroviškas ir įvaizdinant tautos istoriją, reikia turėti omenyje, kad yra tikras tautos laikas ir istorinis tautos laikas. Filognozijos projekte, į kurio temų akiratį laikas iškelti tautos koncepciją, naudojama tikro laiko istorija, kuri parodo, koks metafizinis istorinio tarpsnio principas, naudojamas tautos gyvybinio proceso įrėminimui geriausiu jai būdu, tai yra, taip, kad ji būtų sustiprina, išvystytos kūrybinės galios, supratimo gelmė ir istorinis sumanumas. Nesunku suprasti, kad tautos kelias priklauso tiek nuo vidinių sugebėjimų, tiek nuo išorinių invazijų, kurios arba sužlugdo tautos sąmonę, arba ją sustiprina, išaugina. Kitaip sakant, ne visos invazijos – blogis, bet savas kūrybiškumas ir jo projekcija į išorę – visada brangesnė. Tautos istorijai apibūdinti iš metafizinės perspektyvos naudoju trijų tūkstančių metų skalę, kur du tūkstančiai metų (ir šiek tiek daugiau) yra praeitis bei tūkstantis metų – ateitis. Šioje skalėje buvo ikitautinis laikotarpis – pirmas tūkstantmetis; tautinis laikotarpis su monarchine santvarka – antras tūkstantmetis, kurio pabaigoje buvo įvesta demokratinė respublika; ir potautinis laikotarpis – trečias tūkstantmetis, kuris vis dar bus demokratinė respublika, bet su vis gilėjančia transhumanizmo ideologija ir asimiliacijos problema. Praeitis yra nepakeičiama, tačiau ateitis – negarantuota, nes nėra jokių istorijos būtinybių ir dėsnių, o tik imperijų valios. Tai reiškia, kad jeigu gamtiniam dėsniui paklūstame neišvengiamai, valiai paklusti – neprivaloma, ypač kai ji priešiška ir jos pagrindas yra ne transcendentinės tvarkos išpildymas, bet anarchinė savivalė, užgaida ar kaprizas. Vadinasi, asimiliacija yra tik tendencija, kažkieno noras, kuriam galima ir nepaklusti, bandant istorinį procesą pasukti tautai palankesne kryptimi.

Kaip rodo pateikta schema, tautos metafizinei struktūrai didžiausią įtaką padarė pagrindiniai civilizaciniai judėjimai, kurių pirmtakai buvo kitos tautos, kurių pasiekimai buvo išplatinti ir virto istorinio lygio globaliniais procesais. Pirmas paminėtinas yra filosofija, atsiradusi senovės Graikijoje maždaug 500 m. prieš mūsų erą. Deja, ilgą laiką filosofija nedarė tiesioginės įtakos baltiškai civilizacijai, kurios pradžioje vyravo senovinė baltiška pasaulėžiūra, su mitologine metafizika ir mitologinio kulto apraiškomis. Filosofija rimtus žingsnius žengti pradėjo tik devynioliktame šimtmetyje, antro tūkstantmečio pabaigoje. Antras judėjimas yra žydų sukurta religija, kurio pradininkas – Jėzus iš Nazareto, pradėjęs krikščioniškos civilizacijos istoriją. Ši linija su baltiška civilizacija susidūrė antro tūkstantmečio pradžioje, pirmiausiai kryžiaus karais, kovojant prieš baltišką kultūrą, kol buvo sukurta krikščioniška monarchija, per lenkišką jos kryptį. Europos monarchijose, kurios buvo krikščionių bažnyčios įtakoje, apie antro tūkstantmečio viduryje atsirado mokslo judėjimas, užgimęs ir išsivystęs universitetuose, ir pradėjo naują etapą Vakarų civilizacijos istorijoje. Mokslas Lietuvai pradėjo daryti rimtą įtaką tik maždaug dvidešimto šimtmečio pradžioje, tai yra, prasidėjus paskutiniam antro tūkstantmečio šimtmečiui. Trečiame tūkstantmetyje, kuris jau prasidėjęs, yra technologinės civilizacijos pirmas įsibėgėjimo etapas, pradedantis transhumanizmo erą, kuriantis technologines imperijas ir asimiliuojantis atsilikusias tautas. Pirmas šio tūkstantmečio šimtmetis bus pirmas kosmoso užkariavimo etapas, kurio metu atsiras pirmos stotys už Žemės ribų, tai yra, Mėnulyje ir Marse. Trečio tūkstantmečio pradžioje, įsibėgėjus baltojo drakono civilizacijai, reikalingas mąstymo pagrindų permąstymas ir jo paruošimas naujai erai, naujam civilizacijos etapui, kurio apmąstymui reikalinga nauja metafizinė paradigma, kurios poreikį Lietuvoje turi išpildyti filognozija.

Tautos pagrindą sudaro socialinės gyvenimo formos, kurios kiekvieną tūkstantmetį turėjo savo pagrindines išraiškas, būdingas savo meto sąmonės ir technikos išsivystymui. Pirmas tūkstantmetis, kuris buvo ikitautinis, turėjo gimininę / klaninę bendruomenę, kurios jungėsi į gentis, o šios į tautą. Tautinio laikotarpio apogėjuje, antrame tūkstantmetyje, buvo bajorų monarchija, kurios viršus buvo karalius, o apačios – baudžiauninkai. Tai buvo agrarinio feodalizmo laikai, kai kitoks principas tautoje buvo sunkiai įsivaizduojamas, ir planetoje buvo visuotinis. Po to, antro tūkstantmečio pabaigoje, atsirado pilietinė respublika, kuri tęsiasi iki šių dienų ir gali trukti maždaug apie šimtą trečio tūkstantmečio metų. Tačiau pagrindinė trečio tūkstantmečio visuomenės forma, kurią įvedinėja transhumanizmą išpažįstantis elitas, yra žmonių internetas, valdomas DI ir administratorių. Kitaip sakant, dvidešimto amžiaus pabaigoje buvo sukurtas kompiuterių internetas, sujungęs visą planetą į kompiuterių tinklą, pavadintą socialiniu. Antras etapas yra daiktų internetas, kuriame visa technika, visi daiktai sujungiami į daiktų internetą, valdomą iš vieno centro, kuris naudojamas invazijai į visuomenes, jų užgrobimui, kontrolei. Ir trečias šio proceso etapas yra žmonių internetas, kur prie tinklo prijungiami ne tik daiktai, bet ir žmonės, įdedant jiems į galvas kontrolės projektorius, sujungiant juos į tinklą ir paverčiant į tinkle savo zonoje gyvenančių biorobotų populiaciją. Iš esmės tai pilietinės respublikos pabaiga, po kurios žlugimo atstatoma monarchija, kurios centre yra dirbtinis intelektas ir monarchas, jo šeimininkas. Tai būtų kažkas panašaus į bajorinės monarchijos sugrąžinimą, kur turtuoliai bus sąlygiškai nepriklausomi, galės turėti autonominius implantus, o visi kiti, pavyzdžiui, versle, bus tokio bajoro baudžiauninkai neturintys teisių, laisvės ir tarnaujantys tik kaip pramoga ir išteklius ponams. Filognozijos tikslas – kad tokia santvarka neįsigalėtų, kad būtų išsaugota laisvė ir teisės, demokratija, teisingumas, moralė ir auganti, o ne naikinama tauta. Įvedus žmonių internetą, bus užblokuotos galimybės priešintis transhumanizmo įvedinėjimui, tautinės sąmonės naikinimui, valstybės žlugdymui. Taip tautos istorijoje prasidėtų dar vienas okupacijos ir naikinimo etapas, kokių jau buvo ne vienas: atlaikyta krikščionybės invazija, dėl Vatikano centralizuotos valdžios silpnumo, atskyrimo nuo valstybės; atlaikėme polonizaciją, unijoje su Lenkijos karalyste; carinės Rusijos gubernijos statusą ir rusifikaciją; komunizmo invaziją, ir okupaciją Sovietų Sąjungos sudėtyje; ir paskutinė invazija yra Amerikietiškas transhumanizmas, anglifikacija ir pavojus pavirsti Europos Sąjungos provincija, dar kartą prarandant valstybę, tampant ištautintu biorobotų internetu.

Šioje situacijoje tautai lieka kovoti už būvį toliau, naudojantis pilietinės demokratinės respublikos politinės santvarkos mechanizmais, renkantis tinkamiausią strategiją tautos išlikimui. Trečias tūkstantmetis neturi būti tautos pabaigos tūkstantmečiu. Kad tai pasiektume, turime ieškoti tautos metafizinių šaknų, tinkamai balansuoti tarp juodojo ir baltojo drakono pasirinkimų, nenaikinti silpnųjų civilizacijos formų, iškeičiant jas į stipriąsias, arba technologines. Technologinė pažanga neveda į nieką, į jokią begalinę ateitį, visada pasiliekame ten pat, toje vietoje, kur buvome, tik tą vietą sutrikdome, sugadiname su dirbtiniais daiktais, įvedame anomaliją į transcendenciją. Ir tai bus įmanoma tol, kol bus pasiektas kritinis taškas, pirmą fundamentą pažeidus negrįžtamai.

• Angelų diena