I. Kanto sątvarologija, aprašyta trijose jo „Kritikose“, yra klasikiniai sątvarologijos veikalai, apibendrinę ankstesnį filosofijos kelią ir pakėlę ją į aukščiausią tašką. Filosofas gyveno ir kūrė 18 a., Karaliaučiuje, kuriame praleido visą savo gyvenimą, kurį atidavė žmogaus tyrinėjimui. I. Kantas padarė milžinišką įtaką vėlesnei filosofijai, kuri tęsiasi iki mūsų dienų. Taipogi I. Kantą galima laikyti filognozijos metodo pirmtaku, kuris Lietuvą pasiekė, per A. Šliogerio filosofiją, kuri irgi buvo I. Kanto metodo variacija, bet šiuo atveju perimta per M. Heideggerį. Tam, kad būtų aiškiau, naudoju schemos metodą, kurio tikslas – paaiškinti filosofinių sąvokų loginį ryšį, išdėlioti jas į loginę visumą. Savo tekstuose, loginį sisteminį principą naudojo jau I. Kantas, kuris yra sątvaro analitinio metodo pradininkas. Formulių jis dar neturėjo, nors jos būdingos logikai, bet tik todėl, kad jos yra praktinio, o ne teorinio taikymo sritis.

Sątvarologiją I. Kantas suvokia kaip „antropologiją“ ir dar nenaudoja sątvaro kaip informacijos sumatoriaus, koncepcijos, tačiau jo žmogaus principinėje analizėje, kuri prasideda nuo proto kritikos, jau galima nujausti visą filognozinės sątvarologijos koncepcinį potencialą. Aiškindamas žmogų, filosofas išskiria tris pagrindines kryptis, kuriose skleidžiasi metafizinės filosofijos tyrinėjimai, apibrėžiamas kaip pasaulis, žmogus ir Kūrėjas. Nuo to, kaip prote suprantamos šios kryptys, priklauso tai, kokia yra pasaulėžiūrinė proto sistema, ir kokiomis logikos aksiomomis ji pagrįsta. Šios kryptys išsiskaido į tris klausimus, kurie yra pagrindiniai filosofijos klausimai, formavę visų epochų mąstytojų tyrinėjimo kelius: Kas yra pasaulis?, Kas yra žmogus? ir Kas yra Kūrėjas? Pasak A. Šliogerio, tai begaliniai klausimai, kurie yra neatsakomi jokiu galutiniu atsakymu ir yra įrašyti į žmogaus protą kaip metaphysica naturalis, kuri neramina protus kiekvienai naujai filosofų kartai.

Šią sistemą galima pavaizduoti taip:

Matome, kad vidinėje tikrovėje atsiveria minėtos trys kryptys, kurios turi pagrindinę sumatoriaus formą, sumatų kokybinių savybių prasme. Vidinė dalis, žmogus, yra psichoformų junginys, kuris kuria mažąją žmogaus struktūrą, į kurią neįeina transcendencija. Šios krypties gylinė, spekuliatyvi, rišančioji sąvoka, susijusi su žmogaus metafizika, yra siela. Išorinė kryptis, vadinama pasauliu, turi daiktoforminius sumatus, kurie yra fonomenologijos objektas ir vadinami objektyviaisiais reiškiniais, arba fenomenais. Tanscendentinė šios krypties koncepcija I. Kanto filosofijoje yra daiktas savaime, kaip nepažįstamas anapusinės tikrovės pagrindas. Ir trečia kryptis yra Kūrėjas, sudarantis pasaulio kuriantįjį pamatą, apibrėžiamas logoforminiais sumatais, nes šio pamato būtis išvedama iš proto logikos, todėl sumuojama kaip loginė būsena, logosas. Rišančioji koncepcija yra Dievas, būdingas religinėms pasaulio teorijoms, kuriose jis suvokiamas kaip Absoliutus Asmuo, iš kurio kyla visa tikrovė. Centre yra rišančioji sumato kokybė, kuri yra vadinama lingvoforma, kaip kalbos pagrindas. Lingvoforma turi reikšminę vidinę dalį, ir juslinę / ženklinę, kuri prisitvirtina prie daiktoformos, psichoformos, logoformos ir jas apibrėžia pavadinimais, įvardijimu. Pažįstant visas šias kryptis, susidėlioja sumatų hierarchija, kuri įpavidalina tos krypties koncepcijas, kaip kalboje išreikštą tikrovės interpretaciją. Tai atrodo taip:

A. Pasaulis: daiktoforma-logoforma-lingvoforma (daiktas savaime).

B. Žmogus: psichoforma-logoforma-lingvoforma (siela).

C. Kūrėjas: logoforma-lingvoforma (Dievas).

Tai vadinamoji noumeno struktūra, kuri įformina fenomenus, arba reiškinius, esančius vidinėje sąmonės pusėje. I. Kanto manymu, transcendentinės realybės pažinimo noumenais galimybės ribotos, todėl reikalinga šio pažinimo kritika, kad protas nepasiklystų melagingose spekuliacijose.

Dabar pasiaiškinkime kokia buvo bazinė filosofo sątvarologinė schema, kurios logika perėjo į visas vėlesnes sątvarologijas. Brėžinys toks:

Matome, kad I. Kantas išskiria dvi pagrindines kryptis, kurios vadinamos transcendencija ir transcendentalumu. Transcendencija yra įprastas išorinis pasaulis, kuris mums pasirodo kaip objektyvūs fenomenai, vadinami daiktais. Sątvarologijoje įrodyta, kad fenomenai ne visa realybė, o tik nedidelio informacijos kiekio sumatai, vadinasi yra gelmė, kuri I. Kanto vadinama daiktais savaime. Transcendentalumas yra priešinga krytis, kuri kyla iš vidaus, iš vidinės transcendencijos, kuri filognozijoje vadinama sumuojančia substancija. Ji apima tiek objektyviąją, tiek subjektyviąją dalį ir apibendrinama sąmonės koncepcija. Sąmonė yra rodančioji substancija, ekranas, o pasaulis – rodomoji substancija, kuri yra informaciniai pavidalai, surinkti iš transcendencijos, kurie paverčiama į fenomenologines kokybes. Šioje vietoje, analogišku būdu išskiriama apriorinė kryptis, ateinanti iš rodančiosios substancijos, ir aposteriorinė – iš surinktos empirinės informacijos išorinėje ir vidinėje sąmonės dalyje. Atskirdamas apriorinį ir aposteriorinį proto turinį, I. Kantas suformuluoja grynojo proto sąvoką, kuri nurodo į tas proto formas, kuriose nėra nieko empiriško, ir viskas ateina iš transcendentalinio a priori. Šis protas, jo manymu, yra pažinimo pagrindas, ir norėdami suprasti, kokios pažinimo galimybės, turime atlikti grynojo proto analitiką. Joje proto sąvoką keičia intelekto sąvoka, kuris sudarytas iš kategorijų lentelės ir sprendinių. Priešinga proto kryptis yra dialektika, arba sąvokų sintezė, kuri apima visas tris minėtas antropologines sritis. Kategorijos yra intelekto antisumavimo kryptis, o sprendiniai – sumavimo. Dialektika, yra lingvistinio sumavimo sritis, kur turime ne logines, bet lingvoformines būsenas, kurios yra žmogaus kalbinės veiklos pamatas.

Belieka paaiškinti, kaip grynasis protas virsta praktiniu – pagrindinė I. Kanto problema moralėje ir kūryboje. Be abejo, iš savo vidinės patirties suvokiame, kad visos teorijos, teorinės idėjos, praktinėmis paverčiamos tikslinėmis būsenomis, vadinamomis valia ir norais, troškimais. Šie vidines transcendentalines būsenas suobjektyvina, perkelia jas iš galinės į priekinę sąmonę, tampa praktinio elgesio pamatu. Savo moralės teoriją I. Kantas išveda iš grynojo proto teorijos, kur atskiria empirines elgesio taisykles ir apriorines. Jo manymu, empirinės taisyklės yra nepakankamos, nes jos atsitiktinės, neprivalomos ir gali būti klaidingos, priklausančios nuo proto iliuzijų, charakterio patologijų, silpnybių. Tuo tarpu moralė turi būti prilyginta objektyvaus dėsnio statusui, o šis išvedamas tik iš grynojo proto apriorinės dalies, kurioje maksimos ne atsitiktinės, bet privalomos ir būtinos, kaip pasaulio dėsniai, kurie tokie irgi suvokiami dėka grynojo apriorinio proto. Toks dėsnis, taisyklė, maksima, arba moralės įstatymas yra: elkis pagal maksimas, kurių valia galėtų būti visuotinių įstatymų leidimo pagrindas. Šis reikalavimas verčia kurti tik tokias taisykles ir maksimas, kurios tarnauja bendrajam gėriui ir yra ne destruktyvios, bet konstruktyvios jo atžvilgiu. Kitaip sakant, moralinio elgesio maksimos, pagal I. Kantą, turi prilygti protingiems visuotiniams įstatymams. Tai yra, turime remtis ne papročiais, charakterio polinkiais ir įpročiais, ne jausmais ir emocijomis, bet elgtis vadovaudamiesi proto įstatymu. Šį įstatymą praktiniu paverčia moralinė valia, kuri kyla ne iš norų, savivalės, bet iš vidinės moralinės būtinybės, kurio pagrindu yra transcendentalumo formos.

Priešinga logikai yra estetikos sritis, kuri susijusi su fenomenų pasauliu ir atstovauja transcendencijai. Tačiau ir šiuo atveju I. Kantas vykdo tą pačią programą – sąmonę nagrinėti iš transcendentalumo krypties, išskiriant apriorines juslumo formas. Ši analitika vadinama transcendentaline estetika, kurioje išskiriamos dvi apriorinės fenomenų formos, surišančios sąmonėje visus fenomenus į rišlią sistemą: erdvė ir laikas. Šios formos yra grynieji stebiniai, apvalyti nuo visų aposteriorinių apnašų ir fenomenologinių kokybių, ir turi atitikmenis tiek priekinėje sąmonėje, tiek prote. Kitaip sakant, yra priekinės sąmonės estetiniai suvokiniai ir proto koncepcijos, kuriomis šie suvokiniai tematizuojami, išskiriami ir schematizuojami. Pasinaudojant kalbos formomis, sąvokoms ir terminais, galime šiuos stebinius analizuoti, išskirti jų struktūrą, suprasti ir pan. Ši sritis daugiau būdinga empiristams, kurie laiko, kad visas protas ateina iš patirties, o proto asociacijos – tik įpročiai. Fenomenai suvokiami, kaip pagrindinis proto turinys, kuris suformuoja koncepcijas ir yra pažinimo pagrindas. Šias realybes sujungus su kontinuumo mokslu, matematika, gaunamos visos šiuolaikinio mokslo priemonės, susijusios su epistemologine sątvarologija. I. Kantas norėjo apriboti pažinimą, tačiau mokslas peržengė šiuos filosofo priesakus, ir negailestingai įsibrovę į transcendeciją, kuria naują pasaulį ir naują žmogų.

Filognozijoje ši I. Kanto sątvarologija pakeista, ir pakeista ne tik lingvoforminiame sluoksnyje, tai yra, pavadinimuose, bet ir pagrindinės idėjos logikoje. Kita vertus, jis buvo epistemologinės sątvarologijos pirmtakas, kuri buvo kritikuojama psichologinių sątvarologijų tiek filosofijos rėmuose, tiek už jos ribų, pavyzdžiui, psichologijoje. Psichologinės sątvarologijos pradininku galima laikyti F. Nietzsche, kuri buvo perimta į fenomenologiją ir egzistencializmą. Kalbant apie A. Šliogerį, jis daugiau epistemologinės sątvarologijos autorius, tačiau jo epistemologija redukcionistinė, siekianti susinaikinimo. Filognozijos tikslas, sątvarologiją paversti užbaigta, pilna sistema, kuri taptų civilizacijos psichologijų kūrimo priemone, reikalinga organizuoti gyvybės procesą, atsižvelgiant į jo psichologinę ir epistemologinę pusę, nebandant kurti vienpusiškos žmogaus sampratos ir tautos santvarkos teorijos.

• Angelų diena