Meilė J. Ivanauskaitės egzistencijos filosofijoje

Kai kurioms filognozijos idėjoms iliustruoti tinka ne tik filosofijos, bet ir literatūros kūriniai, kuriuose taikliai iliustruojama istorinė ir egzistencinė problematika. Šiam tikslui lietuvių literatūroje, manau, tinkamiausia yra J. Ivanauskaitės kūryba, kuri yra viena ryškiausių per pirmus dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų. Rašytojos kūryba įdomi dar ir tuo, kad ji pateikia moterišką perspektyvą į tikrovę, skirtingai negu A. Šliogeris ir kiti pirmo trisdešimtmečio Lietuvos filosofai. Kuo romanas, kaip filosofinių idėjų sklaidos priemonė, įdomus kai kuriose filosofijos mokyklose – suprasti nesunku: jo objektas yra herojaus gyvenimo istorija, kurioje jis sprendžia sau svarbias problemas pasaulio, psichologijos ir transcendencijos kontekste. Tai jį susieja su istorijos sigilu, kur sankirtoje yra žmogaus gyvenimo kelias, vadinamas mažąja kelione, įkomponuojamas į istorinį procesą planetoje arba susiejamas su religine problematika. Jo apimtis gali būti neperžengianti gyvenimo rėmų, jeigu aprašo įvykį, įsiterpianti tarp herojaus gimimo ir mirties; peržengiantis gyvenimo rėmus, jeigu aprašomas istorinis tikrovės lygmuo, kuriame individualūs gyvenimai yra didesnio proceso dalis; ir peržengiantis gyvenimo rėmus ne į istoriją, bet į transcendenciją, metafizinę realybę, sprendžiant anapusinės gyvenimo prasmės, žmogaus didžiosios kelionės likimo klausimą. Kalbant apie J. Ivanauskaitę, jos romanai daugiau susiję su mažąja kelione, kurioje atsispindi gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo problematika.

Centrinės J. Ivanauskaitės kūrybinio pasaulio koncepcijos yra žmogaus egzistencija, įsiterpianti tarp gimimo ir mirties įvykių, kurioje ji nagrinėja meilės temą iš moteriškos egzistencijos perspektyvos. Ši tema bus atskleista naudojantis romanais „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005) ir „Ragana ir lietus“ (1993), kuriuose klausimas atskleidžiamas gyvenimo ir istoriniame kontekste. „Miegančių drugelių tvirtovė“ aprašo veikėjos gyvenimo nedidelį fragmentą, kuriame ji patiria pagrindinį savo gyvenimo įvykį, kuris pakelia jos dvasinį lygį, išsivaduojant iš gyvenimo rutinos, pilkos kasdienybės ir psichologinės bei materialinės priklausomybės, surandant savo gyvenimo pašaukimą ir misiją. Istorija prasideda nuo tragiško įvykio, prostitutės savižudybės, kurios paskatinta ji pradeda domėtis šia socialine problema ir imasi veiklos – išvaduotų Vakarų Europoje prostitučių socialinės reabilitacijos, kurios metu ji sužino jų istorijas, stengiasi padėti joms atgauti psichologinę pusiausvyrą, socialinius įgūdžius ir tuo pačiu išspręsti savo asmenines problemas. Pagrindinė romano problema perkama ir parduodama meilė, kuri tampa ekonominės visuomenės veiklos dalimi, kuri pažeidžia socialinius santykius tarp vyrų ir moterų, sutrikdo psichiką, socialinius santykius ir iškelia daug moralinių klausimų. Kitas romanas, „Ragana ir lietus“ atveria šioje temoje istorinę dimensiją, kurioje meilės tema susiejama su religijos klausimu, ypač krikščionybės, kuri laikoma meilės religija. Šiame J. Ivanauskaitės romane pasakojamos trys gyvenimo istorijos, kurios apima visą bažnytinės civilizacijos epochą, pradedant nuo evangelinės istorijos, Jėzaus iš Nazareto ir Marijos Magdalietės meilės; viduramžių Lietuvos istorijos, kurios herojė yra M.V., įsimylėjusi vienuolį, apkaltinta inkvizicijos raganavimu, nubaudžiama mirtimi; ir mūsų laikų Lietuvoje pasakojama istorija, kurios centrinė tema Viktorijos meilė kunigui Pauliui, kuri baigiasi žmogžudyste. Matome, kad šiame romane meilės tema nagrinėjama religijos kontekste, kur vaizduojamas pasaulietinės ir dvasinės meilės konfliktas, rodantis krikščionybės nesuderinamumą su gyvenimo ir gyvybės principais.

Norėdami suprasti J. Ivanauskaitės poziciją meilės klausime, kurį ji analizuoja savo kūryboje, turime suvokti žmogaus visumą, kuri geriausiai matoma istorijos sigile ir trijose minėtose orientacijose. Rašytoja renkasi centrinę sigilo struktūrą, kuri rodo dvisluoksnę sąmonės sandarą: metafizinio žmogaus, kuris sudaro bazinę sątavaro dalį ir istorinio žmogaus, kuris yra istorinių institucijų ir ideologijų suformuota persona, reikalinga dalyvauti planetos organizacijų istoriniame procese. J. Ivanauskaitės herojėse matome tapatybes, kurios nepakilusios iki religinio, dvasinio lygmens, ir jos savo ieškojimuose ir atradimuose, pasiekia egzistencinę / filosofinę gyvenimo dimensiją, kurio horizontą sudaro pasaulis, aprašytas A. Šliogerio filosofijoje. Herojės nekelia dalyvavimo istoriniame procese ir tapimo istorinėmis asmenybėmis klausimo, taip pat tik nujaučiamas didžiosios žmogaus kelionės metafizinis projektas; sąmonės centre yra privatus asmeninis gyvenimas, kuris tik kulminaciniuose momentuose pasiekia visuotinį lygmenį. Norint suprasti kontekstą ir J. Ivanauskaitės vaizduojamų herojų dvasinį paveikslą, galima pasitelkti filognozijoje naudojamą žmogaus sampratos modelį, kuriame jis vaizduojamas kaip pirmapradis kūnas (P) ir sumatorius (S), rišami juodosios liepsnos (JL), kuri yra metafizinė, amžinoji žmogaus dalis. Tokiu būdu meilė turi tokius lygmenis: a) biologinė meilė, susijusi su pirmapradžiu kūnu, giminės pratęsimo sugebėjimu; b) psichologinė meilė, susijusi su sumatoriaus jausmine, tapatybine dalimi, kuri reguliuoja socialinį giminės pratęsimo aspektą; c) egzistencinė meilė, tai meilė, kuri pakelta iš socialinio į filosofinį lygį ir tampa pagrindiniu gyvenimo prasmės dėmeniu; d) filosofinė meilė, aukščiausias meilės lygmuo šioje realybėje, kurioje meilė atsiejima nuo žmonių pasaulio, suvisuotinima iki visos tikrovės ir sujungiama su žmogaus sąmonės pagrindu, bendrąja gauble, arba sumatoriumi; e) dvasinė meilė, susijusi su juodosios liepsnos pozicija, kuri yra holoplastinio žmogaus kuriančioji gaublė, kaip metafizinis pirmapradžio kūno ir sąmonės pamatas, grindžiantis kuriančią, surenkančią, susiejančią ir rodančią tikrovę egzistencijos galią.

Įstatant šią teoriją į pagrindinius gyvenimo filosofijos konceptus, kurie yra gyvybės procesas ir jį rėminantis gnostinis apskritimas, dvasinė ir filosofinė meilė daugiau atstovauja gnostiniam apskritimui, o egzistencinė, psichologinė ir biologinė – nurodo į gyvybės procesą. Romane „Ragana ir lietus“ herojės daugiau reprezentuoja meilės sampratą, kuri būdinga gyvybiniam procesui, kuris aiškinamas gyvenimo filosofijos, kurios svarbiausias atstovas F. Nietzsche, teigęs, kad gnostinio apskritimo tikslas – gyvenimo, gyvybės išaukštinimas, sukūrimas tokios civilizacijos, kurioje gyvenimas ir gyvybė klestėtų. Tuo tarpu krikščionybė nusisuka nuo šios meilės koncepcijos, kuri yra moteriškos sievos svarbiausia dalis, bent jau mažojoje gyvenimo kelionėje, ir iškelia dvasinės meilės sąvoką, kuri yra ne psichologinė ir socialinė, skirta gyvybės pratęsimui, bet susijusi su galutine tikrove, kuri yra Dievas ir visi jo kūriniai. Ji meile išbiologina per egzistencinę, filosofinę ir dvasinę pakopas, ir išplečia iki maksimalaus mastelio absoliučioje tikrovėje, kuri yra tiriama religinės ir filosofinės sąmonės. Tokį konceptą padarius gyvybę valdančio gnostinio apskritimo pagrindu, šios dvi realybės, protas ir gyvybė, supriešinami, tarp jų atsiranda prieštaravimai ir konfliktai. Kaip tik tai romane „Ragana ir lietus“ ir aprašoma: konfliktas tarp moters prigimties ir dvasinių aspiracijų, gyvenimo filosofijos principuose gyvenančių herojų meilė dvasinės civilizacijos atstovams: dvasininkams, kunigams, kurie atmeta tokį gyvenimo supratimą, gyvybės ir egzistencijos formuojamą prigimtį, kas porinius meilės santykius daro neįmanomus arba draudžiamus. Bent jau toks yra dvasinis religijos įstatymas, kuris yra arba išpildomas, arba neišpildomas: dvasininkas arba atsispiria, arba neatsispiria pasaulio pagundoms. Pirmos meilės istorijos atveju „Raganoje ir lietuje“ šie principai, biologinis ir dvasinis, pilnai išsiskiria ir gyvenimas „įveikiamas“: Jėzus iš Nazareto miršta ant kryžiaus, o Marija Magdalietė, netekusi mylimojo, pakyla į dvasinės meilės dimensiją. Tuo tarpu kalbant apie vėlesnę krikščionybės ir bažnyčios istoriją, gyvybiniams instinktams, gyvenimui, pasauliui ir jo pagundoms dvasininkai atsispirti nesugeba ir ši dichotomija sužlugdo ir juos, ir priešingam tikrovės pradui atstovaujančias moteris.

Romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ J. Ivanauskaitė atskleidžia kitą meilės temos aspektą, kur ji kalba tik iš pasaulietinės perspektyvos, apie biologinį, psichologinį, egzistencinį ir galiausiai filosofinį meilės aspektą žmogaus sievoje. Prostitucija, biologinio meilės aspekto suprekinimas kapitalistinėje laisvos rinkos ekonomikoje, laikoma pagrindine moters prigimčiai prieštaraujančia Vakarų civilizacijos problema, rodančia jos nuosmukį ir supuvimą. Toks politinis visuomenės, tautos, organizavimo principas, prieštarauja ir religiniai, metafiziniai istorijos proceso organizavimo dimensijai ir filosofinei arba egzistencinei meilės sampratai. To priežastis – mieganti siela, moralinių orientyrų neturėjimas, materializmas, neteisinga auklėjimo ir sąmonės formavimo sistema, dekadentinė kultūra. Galima manyti, kad to priežastis yra laisvė, kurioje išryškėja daugumos žmonių žemas dvasinio išsivystymo lygis, žemas intelektas ir sąmonės kokybė. Meilės subiologinimas, pavertimas ekonominės veiklos dalimi, išlaisvinimas, sukuria žemiausio išsivystymo sąmonę, kuri kuria kančios ir vargo pasaulį, trikdo gyvybinį procesą, gyvenimą ne aukština bet smukdo. „Miegančių drugelių tvirtovės“ pagrindinė heroja, susidūrusi su tokia žiauria gyvenimo realybe, nuo kurios ji iki to gyveno atsiribojusi savo šeimyninės iliuzijos gyvenime, nesuvokdama, koks smukęs ir žiaurus pasaulis yra anapus jo. Ši sąveika priverčia ją permąstyti savo gyvenimo principus, pakilti virš savo asmeninio Ego iliuzijų, savanaudiškumo ir pereiti prie egzistencinio ir filosofinio lygmens, savo meilės lauką išplečiant iki visuotinio lygmens, realiai padedant nukentėjusioms nuo prostitucijos moterims, rodant su jomis solidarumą. Taip sukuriama prasmė ir svarbiausia gyvenimo misija.

Tai rodo, kad gyvenimo vaivorykštėje, kad ir į kurią pusę ji būtų pasvirusi, meilė yra gyvybės pradžios, mirties ir dvasinio tobulėjimo priežastis bei akstinas, kuris sudaro sievos bazinę struktūrą, gali tapti viena iš svarbiausių ir galingiausių gyvenimą valdančių veiksnių. Aukščiausia jos forma, kaip jau buvo minėta, yra dvasinė meilė, susijusi su juodąja liepsna, kuriančia žmogų, persmelkiančia jo visą vidinę savastį; po to, iš transcendencijos perkelta į šį pasaulį, meilė tampa filosofine ir egzistencine veikiančia forma, susijusia su individualumu, kaip pagrindiniu moralės principu, kuris suvoktinas ne pagal išvestinę, bet pirmapradę reikšmę, naudotą A. Šliogerio, kuri yra „nedalumas“, „nedalomumo“, į pasaulio substancijas įvedimas, kaip moralinės laikysenos pasaulio ir žmogaus atžvilgiu pamatas; psichologinė meilė, kuri padeda formuoti socialinius meilės ryšius, reikalingus stabilios socialinės formos, skirtos gyvybės pratęsimui, sukūrimui; ir biologinė meilė, arba seksas, kuris yra porinis aktas, nurodantis į aukštesnę dvasinę realybę, skirtas gyvybės pratęsimui arba pramoginiam malonumui. J. Ivanauskaitė šią temą nagrinėjo įvairiais jos lygmenimis, naudodama moterišką perspektyvą, kuri įtaigiai įsikomponuoja į gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo keliamų klausimų ratą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s