Savo knygoje „Apie sielą“ Aristotelis pateikė visa apimančią žmogaus teoriją, kurioje žmogaus žemesniąsias ir aukštesniąsias dalis vadino „sielomis“, psyche. Jo supratimu, kiekvieną gyvūną sudaro augalinė, gyvūninė ir racionalioji siela, tai yra, kūnas, instinktai ir protas. Aukščiausia siela yra racionalioji, būdinga tik žmogui, gyvūninė siela būdinga aukštesniesiems ir žemesniesiems gyvūnams, o augalinė – augalams. Toks gyvybės ir gyvenimo morfologizavimas perėjo į gyvenimo filosofijos doktrinas, kuriose žmogus buvo suprantamas kaip nedaloma visuma, kurioje žemesnės gyvybės dalys grindžia ir sąlygoja aukštesnes: augalinė siela – gyvūninę, o gyvūninė – racionalią. Šis principas ypač ryškus F. Nietzsche‘es filosofijoje, kurioje jis aukščiausią sielos pakopą laikė pačia naujausia ir silpniausia, kuri negalinti būti gyvenimo pagrindu, o žemesnės pakopos, jo manymu, fundamentalios. Ši svarba išreiškiama žemesniųjų dalių sveikatos būkle, ir F. Nietzsche‘es manymu, jeigu žemesnės sielos nesveikos, ligotas, tai atsispindi ir racionaliojoje sieloje, kuri bėga nuo realybės, išranda fantazijų ir pasakų pasaulius, kurių tikslas paslėpti savo gyvybės atrofiją.
Sekdami šiuo principu, pabandykime gyvenimo filosofiją panagrinėti filognozijos metodu. Panagrinėkime pirmą individualios gyvybės teorijos morfologinę versiją, kurioje bandoma įvertinti, iš kokių fundamentalių dalių ji sudaryta. Schema tokia:
FN1 – DS999 – KT – ST [KG – EG – IG]
FN1 – pirmas fundamentas,
DS999 – didžioji sieva,
KT – klodų telkiniai,
ST – sietynas,
KG – kuriančioji gaublė,
EG – energetinė gaublė,
IG – informacinė gaublė.
Gyvybės centrinė struktūra yra ST [ KG – EG – IG], kurioje yra trys pagrindiniai sluoksniai, sujungti sietynu. IG yra racionalioji ir gyvūninė siela, EG – augalinė siela, o KG – amžinoji dalis, kurios teorijos Aristotelio filosofijoje nėra, ir tai daugiau filognozijos rėmuose vystoma koncepcija. Kiekvienas iš šių sluoksnių turi savo filosofijos logiką, kur aukščiausia, sąmonėje esanti koncepcija yra valia viešpatauti, atspindinti pagrindinį vidinį gyvybės „polėkį“; žemesnė dalis yra fizinis kūnas, biologinis ląstelitas, kuris turi ribotos, į saiko rėmus įstatytos gyvybės savybę, prieštaraujančią psichologiniam begalybės jausmui; ir pagrindinė žmogaus dalis yra juodoji liepsna, kuri ateina į žmogaus sandarą iš amžinybės klodo hipostratoje ir susieja gyvūninę dalį su jo logika. Mažoji kelionė susijusi su sąmone ir ląstelitu, o didžioji – su amžinąja žmogaus dalimi, kuri turi tokį likimą, kokia yra šios dalies metafizinės realybės prigimtis. Matome, kad sietynas, ateinantis iš klodų vidinio pasaulio, morfologiškai sieja skirtingas ir nesuderinamas dalis, kur sąmonė – begalinė, ląstelitas – ribotas, dėl ko gyvybė turi konfliktinę struktūrą, iš kurios atsiranda visas gyvenimo tragizmo jausmas. Tačiau šią problema išsprendžia trečia dalis, kuri yra gyvybę kurianti juodoji liepsna, sujungianti begalinio gyvenimo troškimą ir ribotą kūnišką egzistenciją į vieną visumą, vykdydama begalybės ir laikinumo sintezę tol, kol bus pasiekta tobula sąmonės ir kūno forma. Tai reiškia, kad individą peržengiantis gyvybinis procesas punktyriškas todėl, kad rūšis yra tapsmo būklėje, kurio tikslas – aukščiausios formos sukūrimas, kurią pasiekus ji taps amžina juodosios liepsnos buveine, kurios jau nereikės tobulinti. Kol gyvybė yra dauginimosi ir prasitęsimo fazėje, tol visi individai yra tarpinė grandis, tapsmo ir kūrimo procesas, kuris užsibaigia pasiekus galutinę formą. Tokia pagrindinė gyvenimo filosofijos logika, kuri ypač ryški F. Nietzsches filosofijoje, kurioje jis skelbė viršžmogio idėją, kurioje galutinis rezultatas – žmogaus-dievo sukūrimas, kuris užbaigia rūšies tapsmą, rūšį stabilizuoja, pasiekiant amžiną formą. Šią būseną filognozijoje vadinu baltojo drakono stadija, kuri yra ne tik racionaliosios sielos būklė, bet ir gyvūninės bei augalinės.
Vadinasi, gyvybė pagal šią teoriją turi du etapus: punktyrinį tapsmo ir evoliucijos etapą, ir tiesinį begalybės bei amžinybės etapą, kuris yra nelytinis ir nereprodukcinis. Pagal šią teoriją, reprodukcinis ir lytinis etapas yra kūrybinės evoliucijos stadija, kurioje dar nėra tobulos morfologinės gyvūno formos; tu tarpu, pasiekus galutinę fazė, lytinis reprodukcinis etapas užsibaigia ir tikrovę planetoje užima amžinieji, kitaip sakant dievai, kurie yra kiekvienos gyvybę turinčios planetos biosferos pagrindinis tikslas. Prasitęsimas reiškia dalyvavimą tolesnėje tobulos formos kūryboje, nereprodukcija reiškia iškritimą iš dalyvavimo, nes šis gyvybinis procesas yra genealoginis. Bet kokiu atveju, visos tarpinės grandis yra tik punktyrinės fazės dalyviai, kurie išnyksta, nes turi gimstantį ir mirštantį ląstelitą. Tik paskutinis jo variantas bus nemirštantis arba nemirtingas, bet tai bus įmanoma tik laikų pabaigoje.
Žmoguje, juodoji liepsna turi galimybę ląstelitą pritaikyti begalinei sąmonei ne tik natūraliu, bet ir dirbtiniu būdu, kilus transhumanizmo ir posthumanizmo judėjimams, kuriuose norima sąmonę atskirti nuo kūno, pakeisti kūną amžinu protezu ir įvykdyti juodosios liepsnos svajonę sukurti nemirtingą dievą, kūną pakeitus metaliniu protezu. Tai neteisingas, epistemologinis transhumanimzo ir posthumanizmo variantas, kuris juodosios liepsnos kūrybą nori pakeisti ir pagreitinti su racionaliosios sielos kūryba, galvojant kad protas gali lygiuotis su kuriančiuoju tikrovės substratu. Tokiu principu užkonservuojama pakankamo lygio nepasiekusi gyvybės forma, kuri pagal pagrindinį sumanymą neturi būti konservuojama. Tikra kūryba yra natūralus procesas, kuriame dalyvauja visa gyvybė, kurios individualistinis punktyriškumas bus užbaigtas tik stabilizavus rūšį, pasiekus jos galutinę, tobulą formą, kuri bus perprogramuota į nemirtingą, po ko turės išnykti lytiškumas ir reprodukcija. Ši problema susijusi su ląstelito genetiniu substratu, kuris valdo augalinės dalies ciklą, prasidedantį gimimu ir užsibaigiantį mirtimi. Ląstelitui mirus visos amžinosios dalys pereina į savo transcendentinę formą, o laikinosios dalys išnyksta išsiformindamos.
Tol, kol juodoji liepsna gyvena netobuluose kūnuose ir netobulose sąmonėse, tol ši egzistencija – laikina. Tačiau tai pasikeis, kai bus skurtas tobulas psichinis ir fizinis indas, kuris atitinka dievo lygio egzistencijos kriterijus. Kaip konkrečiai tai bus pasiekta, pilnai natūraliu ar dirbtiniu keliu, per holoplastinę drakono akį, tegul lieka neatskleista – tai ateities klausimas. Tuo tarpu turime gyventi tarpinėje fazėje ir vykdyti prote tarpinės fazės projektus, kurie yra techninis tikrovės pažinimas, reikalingas tam, kad būtų ištyrinėti tikrovės žemėlapiai ir rūšies pakylėjimo metu būtų pilnai paruošta visa žinijos sistema. Transhumanistinį psichovektorių sukuria konfliktinė žmogaus prigimtis, kur viename junginyje sudėtos viena kitai prieštaraujančios tendencijos: psichologinė begalybė ir fizinis laikinumas, kuris sukuria noro peržengti ribą psichovektorių, kuris yra realizuojamas naujos gyvybės kūrimu arba tikrovės pažinimu. Reikalingos abi šios tendencijos, nes viena kuria tobulą gyvybę, kita – tobulą žinojimą, kurios pabaigoje susijungia į vieną viršžmogio formoje. Tokia yra šiapusinė juodosios liepsnos logika, kuri valdoma istorinio proceso, pirmiausiai jį kontroliuojančių institucijų. Institucijos skirtos formuoti tarpinių gyvybės formų civilizacijų projektus, ieškant geriausios formos pagrindiniam planetos biosferos tikslui.
Šioje tarpinėje fazėje transcendentinė ir istorinė kryptis – atskirtos, tačiau laikų pabaigoje, baltojo drakono civilizacijoje, kai bus pasiekta tobula forma, bus atviros abi kryptys, bus sąmonėje atidarytas ir istorinis, ir transcendentinis pasaulis viename holoplastiniame vaizde, kuris bus dieviškos egzistencijos pagrindas. Tuo tarpu gyvename tarpiniame pasaulyje, kur neturi galutinės formos nei kūnas, nei sąmonė, todėl prisirišimas prie šių formų – neturi prasmės, geriau orientuotis į savo amžinąją dalį, kurioje nėra laikinų formų ir šmėklinių informacinių suvokinių. Metafizinės teorijos rodo, kaip geriausia ir išmintingiausia pragyventi savo laikiną gyvenimą, kuris yra tik tarpinė grandis, eksperimentas, kūryba, o ne galutinis tikslas. Kai bus pasiektas galutinis tikslas, jis taps nepraeinančiu ir amžinu. Tokia yra didžiosios ir mažosios kelionės pagilinta logika.
Filognozijos pradinė mokykla 