Didžiausias proveržis civilizacijoje pasiekiamas tada, kai atrandamas naujas principas hipostratinėje didžiojoje sievoje, surandant būdą kurti dirbtinę sąveiką, formuoti arba ardyti simetrijas, moduliuoti, švitinti, skenuoti, filmuoti ir pan. Kadangi pats žmogus yra hipostratoje, jis savo kūno dalimis su ja sąveikauja tiesiogiai, gali valdyti įrankius ir prietaisus, kurių pilno vaizdo sumatoriuje nematome ir sąveikos dėsnius tik įsivaizduojame savo proto modeliuose ir reprezentacijose. Tokiu atveju svarbu veiksmas ir efektyvumas, naudingos funkcijos gavimas, net nesumuojant proceso tokio, koks jis iš tikro vyksta anapus smegenų. Veikiame tikrovėje, o sąmonėje matome tik šešėlių sieną, kurioje smegenys mums išima tikrą vaizdą ir rodo tik jo imitaciją. Kadangi tikros tikrovės nematome, nežinome kaip sumegzti klodai, kaip juose kyla gyvybė, kokios jos energetinės dalys, kaip jas veikia aplinkoje sukuriamos technologinės anomalijos. Svarbu, kad nematome ir  nejaučiame, nes juslės mus apgauna ir mums atrodo, kad technika nekelia problemų, ji saugi žmogui ir kitai šalia žmogaus gyvenančiai gyvybei.

Mažojoje sievoje didžiąją sievą jos visumoje pamatyti yra sunku, tačiau galima sudaryti bent minimalų klodų rinkinį, kuris privalomas artimiausios aplinkos paaiškinimui, nes sumatoriuje turimi iškelti į sąmonės šviesą komponentai, kurie turi tikrą, hipostratinį atitikmenį. Tuos būtinuosius klodus skirstau į penkias dalis, kur prie kiekvienos parašyta, kokiu principu ji sumuojama sąmonėje.

Kaip žinia klodą geriausia sumuoti su priekine sąmone, kurioje vaizdą kuria pirmiausiai Aristotelio sistema, vadinama Aristotelio saule, kuri į visas puses skleidžia radiaciją, kuriai jautrios žmogaus akys. Šios surenka nuo aplinkos atspindžius, kurių dėka galima rekonstruoti jų paviršių reprezentaciją. Kita sistema, susijusi su priekine sąmone, yra klausos sistema, papildanti vaizdą, kuri jautri oro virpesiams, surenkamiems ausimis, rekonstruojamiems į garsus. Tada objektams jautri taktilika, kūno masės pojūtis susiję su oda ir raumenimis. Visa kita, kas šiose sistemose nepagaunama turi nematomos tikrovės statusą, kurį priekinėje sąmonėje suprantame tik netiesioginiu būdu, darydami logines išvadas. Kitaip sakant, DS turi tokią sandarą: D/X, kur D yra kaip nors atveriamas sumatas, o X – neatveriamas. Neatveriamus esinius vadinu transcenderiais, kurie, jeigu žinomi, turi nesumuojamą kauzalinį kūną ir to kūno protinę interpretaciją, vadinamą gnostiniu kūnu. Taigi klodų telkiniai yra arba D, arba X, žinomi arba nežinomi protui. Aukščiau pateiktame paveiksle klodai pagal artimumą sumatoriui skirstomi į penkias grupes:

I. Atomai – D/X sumavimas, Mendelejevo lentelė.

II. Eteris – T/X sumavimas, elektrinis ir magnetinis komponentas, bangos.

III. Gravitacija – D/X sumavimas, nežinomas mechanizmas arba substancija, supratimas pagal poveikį.

IV. Sąmonė – X sumavimas, nulinis suvokimas per priekinę sąmonę, žinojimas pagal poveikį ir introspekciją.

V. JL – X sumavimas, žinomas kaip gnostinis kūnas, iš logikos, jokiomis priemonėmis nesumuojamas.

Šiuos klodus galima skirstyti į subjektyviuosius, tarpinius ir objektyviuosius, kur subjektyvieji yra gyvybė ir sąmoninga egzistencija, tarpiniai yra organinis kūnas, o objektyvieji – neorganinė aplinka, eteris ir gravitacija, kuri susieja visą kompleksą į darnią, rišlią kosminę sistemą. Reikia turėti omenyje, kad hipostratoje, gyvybė įmesta į šią aplinką, kurioje ji neturi jokių apsaugų, barjerų, skydų, todėl visi reiškiniai aplinkoje tiesiogiai persiduoda gyvam organizmui visais kanalais: per mendelejevinę materiją, per eterį, per gravitaciją ir t.t. Tad kuriant šiuose kloduose technologines anomalijas tam, kad jose būtų įdiegta naudinga funkcija, jos tiesiogiai sąveikauja su žmogaus pirmapradžiu kūnu ir sąmone, todėl jiems gali būti labai žalingos. Tai ypač gerai matosi branduolinėse reakcijose, kuriose pažeidžiamos vidinės atominės materijos simetrijos, išspinduliuojama organizmą žalojanti energija, ilgam radiacija užteršiama paveikta teritorija. Todėl antigravitaciją sukurti gali būti įmanoma, tačiau tam tinkamas procesas gali būti didelio spindulio anomalinės zonos priežastimi, dėl ko ji nesuderinama su gyvais organizmais. Tas pats galioja bet kokiai technologijai, kurios tikras poveikis, kol nežinoma hipostratinių klodų visuma, neaiškus. Tai, žinoma, matosi pagal tiesioginį poveikį jau pritaikius praktiškai, tačiau ilgalaikės pasekmės gali būti paslėptos anapus sąmonės ir organizmo tiesioginės sveikatos.

Šiuo metu intensyviausiai eksploatuojama atominė materija, kurios pagrindinis mokslas yra chemija ir termodinamika. Eteris tiriamas elektrodinamikos ir naudojamas ryšio bei informacinėse technologijose, šiek tiek energetikoje ir transporte. Gravitacija ir sąmonė tiesiogiai neįvaldyti, tačiau iki to momento liko nedaug laukti. Kai tai įvyks – turėsime efektyvų kosminį transportą ir sąmonės technologijas. Kodėl gravitaciją kaip reiškinį suprasti sunku, paaiškinti gana paprasta: ji nesumuojama priekinėje sąmonėje ir žinoma materija nerodo šiam efektui sukelti reikalingų savybių. Vadinasi, mechanizmas slypi giliau, nesumuojamose nei akimis, nei protu tikrovės dalyse. Norint turėti naują sunkio dinamikos teoriją (SDT), chemija, elektrodinamika ir termodinamika – nepakankami modeliai. Nepavyksta nieko reikšmingo apčiuopti nei kvantinės mechnikos, nei kvantinio lauko teorijos priemonėmis. Manau, fizikoje artimiausias dėsnis, kuris susijęs su galima antigravitacija, yra Archimedo dėsnis, kurio esmė – jėga atsirandanti dėl tankio substancijoje skirtumų. Jeigu tokią jėgą netoli planetos paviršiaus būtų galima sukurti kol kas nežinomame hipostratos klode, ji galėtų valdomu būdu kompensuoti trauką žemyn ir kelti sunkius objektus į viršų, iki kosminės erdvės lygio, nepriklausomai nuo atmosferos dinamikos. Kitaip sakant, jeigu aplink planetą būtų nedujinė „atmosfera“, ją būtų galima naudoti keliamojo dinaminio elemento sukūrimui.

Tačiau ši problema – ne tokia paprasta, nes tam reikia matyti visas hipostratos galimybes, kurios yra anapus atominių reiškinių. Atominė materija kosmose sukoncentruota į sferas ir kitus kūnus, kurie skirstomi į žvaigždes, planetas, mėnulius, asteroidus ir kometas, tuo tarpu tarp jų veikia nematomos jėgos, kurios yra ne „vakuumas“, bet bozoninė substancija – iš žinomų tai gravitacija, elektromagnetinis eteris, galimai sąmonės substratai, esencijos ir pagrindinė kosmosą rišančioji substancija, mano vadinama JL. Šiose minkštosiose struktūrose, turi būti surasta dinamika, kuri būtų naudinga kosmoso transportui, žemės civilizaciją padarysiančiam kosmine. Kadangi kosmose visos šios struktūros, simetrijos, geometrijos ir jėgos nesumuojamos, jos yra didžiojoje sievoje X formos, kur kosmoso protas, matydamas kosmines geometrijas, orbitinį judėjimą, galaktikos spiralines vijas paverčia tai į G/X, arba nesumuojamą juslėmis, bet sumuojamą protu realybę.

Išvardinti segmentai yra penki, kiekvieno kurių pagrindu galima sukurti civilizaciją valdančias technologijas. Šiuo metu tai yra I tipo civilizacija, kuri priekinėje sąmonėje sumuoja kietą, skystą ir dujinę materiją, II tipo civilizacija, kuri pagrįsta elektrodinaminiu eteriu, kurį susiejus su atomine materija, galima kurti elektros technologijas. Pirmas ir antras tipas vienas su kitu labai glaudžiai surišti, todėl jų sąveika nesunkiai pasiekiama ir šios materijos formos gana lengvai tyrinėjamos, nes jos „negilios“, tiesiogiai surištos su atvertąja tikrovės dalimi. Taip pat, atominė materija tiesiogiai surišta su gravitacijos reiškiniu, tačiau šio mechanizmo atrasti nepavyksta, žinomos tiko proporcinės formulės, kurios rodo poveikio formą ir intensyvumą. Dar toliau yra sąmonės lauko substratas, kuris įrodytu smegenyse būdu susijęs su atomine materija, eteriais, tačiau kaip įsikomponuoja į gravitacijos substratą ir JL – nėra žinoma. Su sąmonės laukais asocijuoju hipotetinį esencijų lauką, kuris gali būti psichikos substratu, sukuriančiu psichines kokybines fenomenologijas sąveikoje su JL. Tačiau hipostratoje žmogaus rankai nežinomos substancijų kombinacijos, kurias sujungus ir įvedus veiksmą, dinamiką, būtų galima išgauti efektą, veikiantį psichinį lauką ar juodąją liepsną. Kol kas visa tai turi G/X struktūrą, arba nulinę fenomenologiją ir protines idėjas, kurios galėtų paaiškinti žmogui jo vidinio sąmonės lauko reiškinius.

Išvardintas paslaptis bando atskleisti šiuolaikiniai mokslai, kurie yra vieni iš perspektyviausių šioje srityje. Kaip seksis filognozijai – parodys ateitis. Proveržio tikimasi 2035 metais, kai pasirodys „Baltojo drakono civilizacijos“ I dalis, kuri bus 200/1000 holoplastinio modelio.

• Angelų diena