Karūninė sąmonė ir filognozija

Bendriausias sumatų kompleksas analizuojant subjektiškumą yra „karūninė sąmonė“, sievos koordinačių sistemoje žymima C. Toliau eina asmenybės sistema, žymima A ir protas, žymimas B. Šiame skyrelyje panagrinėsiu karūninę sąmone, nes ji svarbi filosofijai, net galima sakyti, kad joje yra filosofinės būsenos pamatas ir ištakos. Po to, kai sukuriamas jai pamatas, filosofavimas pakyla į aukštesnį kognityvinį lygį, tai yra, proto, tačiau pati pradžia yra tam tikra būsena, vadinama įsižiūrėjimu, A. Šliogerio žodžiais tariant – teorija. Tad kas yra ta karūninė sąmonė, kokios jos sudėtinės dalys, koks jos pagrindinis principas?

Sievos teorijos požiūriu, sumatorius yra sumantų ir sumatų visuma, kur sumantas yra tai, kas sumuoja, tai yra rodančioji sąmonė, o sumatas – tai kas sumuojama, rodomoji sąmonė. Tarp jų yra skirtumas, kurį M. Heidegger savo filosofijoje vadina skirtumu tarp esinio ir jo būties: esinys yra sumatas, o būtis – rodančioji substancija sątvare, ekranas. Vadinasi karūninėje sąmonėje „jausminiai“ kompleksai išskiriami į rodančią ir rodomą dalį. Rodanti yra stebinti sąmonė, o rodoma – stebimas objektas. Taigi apibendrinkime kokia yra C komplekso struktūra sievos koordinačių sistemoje. Kaip parodyta paveiksle, yra būsenos, nuotaikos, jausmai ir emocijos, kurie sudaro hierarchiją nuo aukščiausio iki žemiausio.

Matome, kad būsenos yra aukščiausias sumatoriaus lygmuo, kurios rodo koks sąmonės buvimo būdas, kaip būva sąmonė. Šioje koncepcijoje sumavimas išsubjektintas, būsenos suvokiamos kaip nekylančios iš asmens, bet kaip esančios jo pamatu. Be abejo, pamatinės būsenos yra būdravimas ir miegas, taip pat, ypatingos sąmonės būsenos, kaip koma arba miego sąmonė, vadinama sapnavimu. Būdraujančios sąmonės būsenos kūno vertikalės kryptimi yra sveikata, jėga, stiprumas, o horizontalia kryptimi, link pasaulio, tai yra, gerovė. Imant kitus konkretesnius variantus būsenos jau susimaišiusios su jausmais, kur galima sakyti laimės būsena ir laimės jausmas arba kančios būsena ir kančios jausmas. Kiekvienu atveju turima galvoje šiek tiek kitokia perspektyva, tačiau galima kaip nors būti, ir tuo pačiu tą buvimo būdą jausti. Toliau eina nuotaikos, kurios yra tam tikra subjektinė būsena, kuri turi savyje energijos, norų, troškimų padidėjimo ir sumažėjimo lygio ženklą. Bloga nuotaika – žemesnis lygis, kuris rodo nenorą, valios arba energijos neturėjimą, o gera nuotaika – aukštesnis lygis, kuris rodo norą, energiją, valią atlikti kokį nors veiksmą ar užsiimti veiklomis. Tokios būsenos neretai yra depresija arba linksmumas. Nuotaika yra įsubjektinta būsena, kuri susijusi su Aš tiesiogine sąsaja ir net gali tapti charakterio forma, kur žmonės skirstomi į visada gerai nusiteikusius arba visada – nenusiteikusius. Jausmai yra tai, ką žmogaus sąmonė jaučia – laimę, pyktį, liūdesį, meilę, nemeilę, pavydą ir pan. Jie visada yra asmeniniai ir paprastai objektiniai, tai yra, susiję su kokia nors objektyvia situacija. Jausmuose nusistovi būsena pagrįsta ryšys su objektu, požiūris į jį, traukimas arba atstūmimas. Ir paskutinis karūninės sąmonės komponentas yra emocijos, kurios turi mažiausią apimtį, didelį ekspresyvumą ir orientaciją į objektą. Emocijos susijusios su situacija, kuri iššaukia reakciją, kaip antai, džiaugsmą, įsiūtį, įžeidinėjimą, tyčiojimąsi, juoką, plūdimąsi, keiksmažodžius ir t.t.

Gyvenimo centre yra miego ir būdravimo būsenos, sveikatos būsena fizinėje sąmonės dalyje, toliau – tiksliniai jausmai, kaip antai valia, norai, troškimai, kurie verčia žmogaus sąmonę judėti, kovoti už būvį, stengtis, dirbti, tyrinėti, mokytis. Pamatinis sumatoriaus tikslingumas susijęs su gyvenimo ir mirties klausimu, kur sprendžiama ar asmuo nori šios būsenos ar ji per daug sunki ir nenorima. Kita pamatinė sistema – tai dauginimosi instinktas, kuris verčia žmogų ieškoti poros ir susilaukti palikuonių. Tai libido sistema, kurios sudėtinė dalis yra geismas, aistra, meilė, malonumas. Dauginimasis pagrindžiamas racionaliu principu, tai yra, biologijos žiniomis, supratimu, kuris įkūnytas kultūroje ir suviliojimu: pradžioje per didelę aistrą, norą lytinių santykių, po to per malonumą. Kiekvienoje visuomenėje tai socialinių santykių pagrindas, kuris rodo požiūrį į save, kitą, tikrovę, biologinį įstatymą.

Tačiau ši sumatoriaus dalis – tai gyvūninis žmogus, kuriam aukštesnį lygį gali sukurti filosofinė būsena, kurios pagrindas jau buvo paaiškintas: tai skirtis tarp rodančios ir rodomos substancijos, kur kiekvienas sumavimo kompleksas turi dvilypę struktūrą: sąmonę ir turinį. Turinys būdraujančioje sąmonėje visada duotas, o turinio suvokimas turi dvi būsenas: bendrąjį sumavimą, kuris yra neregintis, nes rodančioji sąmonė aptraukta rūku, neišvystyta, neįsižiūrinti, neįžiūrinti, ne stebinti, bet tik dėbsanti; ir filosofinį regėjimą, kuris sugeba sumante atverti antrą akį ir pamatyti objektą aiškiai, įsižiūrint. Kai sąmonėje atsiranda toks sugebėjimas, žmogus pradeda stebėti, pastebėti, suprasti: įsižiūri, pamato, apibendrina, sistemina ir gauna išvadas, sukuria kokią nors teoriją. Neregintis žmogus yra paskendęs kasdienybėje, neklausiantis, neieškantis, manantis, kad viską žino ir supranta. Regintis suvokia, kad nieko nežino, kad pasaulis yra apgaulingas, kad paviršius nerodo tiesos, nuomonės ir įsitikinimai, nėra absoliuti tiesa. Iš tokios būsenos kilo posakis „žinau, kad nieko nežinau“, priskiriamas Sokratui ir yra filosofinės būsenos esmė. Priešingos būsenos išsamiausia analizė tyrinėta M. Heideggerio filosofijoje, kur jis nereginčią, kasdienę, nefilosofinę būseną jis vadino anonimiška das Man, stichija.

Norint išsivaduoti iš šios būsenos ir tapti filosofu paprasta, fundamentalia prasme, reikia sumante įjungti „antrą pavarą“, antrą regėjimą, kuris yra nušvitęs sumantas, sugebantis įsižiūrėti, suprasti, bet tikru, švariu būdu, ne dėbsant, nekišant savo įsitikinimų, nuomonių, jausmų, kaip panieka, neapykanta, perdėtas žavėjimasis, žeminimas arba aukštinimas. Bazinę informaciją suteikia sumatas, tai yra ta juslinė forma, kuriai sąmonė suteikia išraišką, bet pamatymui bazinio, neišvystyto sumanto nepakanka, reikia, kad rodančioji substancija, kuri yra sumanto pagrindas, tiek išorėje, tiek viduje pakiltų į aukštesnę būseną. Kai ši aukštesnė būsena apima visą sumatoriaus plotą, turime filosofinę sąmonę, kuri pasiruošusi suprasti, įsižiūrėti, įsistebėti, įsimąstyti ir teoretizuoti. Ant šio pagrindo kuriami aukštosios kultūros kūriniai, vystoma civilizacija, pradedami judėjimai, steigiamos mokyklos.

Norint, kad karūninė sąmonė taptų filosofijos pamatu, reikia apvalyti ją nuo siaurų, nereginčių, uždarančių, uždengiančių jausminių ir emocinių būsenų, kurios neskaidrios, tamsios, trukdo pamatyti daiktą kaip tai, kas jis pasirodo savo pirmykšte forma sumatoriuje. Šią būklę pasiekti – ne taip paprasta, todėl ji išrinktųjų likimas: būti šviesuliais, rodyti neregiams kelią, išvesti iš tikrovės labirinto. Tai nereiškia, kad filosofijos turi siekti visi, tačiau jeigu šio principo nėra gyvybinį procesą juosiančiame gnostiniame apskritime, santvarka ir žmogaus samprata – nepakankamo lygio, nekylanti iš filosofinio apmąstymo ir supratimo. Dažnai tada naudojama kokia nors ideologija, kuri ateina iš mąstymo idėjų arsenalo, kur idėjos kuriamos negrynoje, nefilosofinėje sąmonėje, susiaurintu mąstymu. Tokiu atveju mąstoma neapvalius sumatų, nenušviesinus ir nenuskaidrinus jų būties, vien loginiu ar dar blogiau kalbiniu būdu. Tada ideologija pavirsta į primityvų neurolingvistinį programavimą.

Dėl šios priežasties, nors filognozija ir nėra filosofija, joje ši pamatinė būsena – privaloma, nes be jos nėra gelmės įžvalgai reikalingo šaltinio. Pagal apibrėžimą, filognozija yra transcendencijos atodanga, kuriai reikia sumatą pašalinti visiškai, o tai reiškia, kad su juo iš dalies pašalinamas ir sumantas. Tačiau pilnai to pasiekti niekada neįmanoma, todėl toks principas reiškia, kad norint išlaikyti pusiausvyrą, darant žingsnį anapus, reikia daryti žingsnį ir į save, į savo protą, dėl ko panaikinamas sumatas-sumantas kaip atrama ir turime protą-transcendenciją, kur centre fenomenas yra tik tarpinė, laikina, iliuzinė, netikra būsena, kuri turi būti plečiama. Kitaip sakant, tai ne fenomeno destrukcija, bet jo išplėtimas, apgaubiant tiek iš priekinės, tiek iš galinės dalies. Fenomenologijoje ir egzistencializme, koncentruojamasi centre – protas-fenomenas-transcendencija, o filognozijoje centras yra protas-transcendencija, kurių tikslas – sujungime plėsti fenomeno informacinį plotą. Vadinasi, pamatinis filosofijos priesakas – tapti reginčio patį pasaulį teoro akimi, kurios pagrindinis objektas yra fenomenas nėra filognozinis principas, bet jis yra išeities taškas: pradedama nuo filosofijos, po to pereinama prie jos aukštesnio varianto, filognozijos, kurios tikslas – žinoti daugiau, negu duota natūraliai, pasiimant pačiam. Pasiėmimas yra tikrovės sėmimas, priklausantis nuo proto sugebėjimų ir lygio. Daug semia tikrovės aristokratai, mažai semia – neturčiai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s