Dvasinė gyvenimo samprata

Gilesnis žmogaus sandaros supratimas rodo, kad pasidalinimas į vidinį objektą ir subjektą yra tik iliuzinė žmogaus vidinio pasaulio interpretacija, nes pasaulis ir žmogus tėra sąmonėje sukuriama reprezentacija. Iš tikro yra vienas didelis subjektas, turintis U formos struktūrą, kur viena šaka yra „žmogus“, o kita „pasaulis“. Šis U subjektas priešpastatomas tikrai, nematomai transcendencijai, kuri yra subjektui nežinoma realybės forma. Šią anapusinę realybę vadinu drakonu, kuris, nubudus sąmonei, tampa ieškojimų ir tyrimų tikslu. Kiekvienas žmogus, tarus, kad tikrovė ne iliuzija, ne matrica, yra toks subjektas, turintis savo individualią tapatybę, kurią apdorojimo sistema bando nutrinti, sumažinti, patraukti į šalį įterpdama objektyvią tikrovę. Tačiau ši objektyvi tikrovė tėra kalbiniai vaizdiniai ir sąmonę formuojantys gnostiniai implantai, kurių objektyvumas ir tikroviškumas nepatikrinamas. Šį pasaulį, kuris apsimeta realybe, ankstesniuose tekstuose vadinau realinu, kuris yra tik iliuzinė imitacija, tai yra subjektyvi ir individuali. U subjektą valdo dviejų tipų gnostiniai implantai, kurie yra laiko srauto užvaldymo priemonė, kuri ant asmeninės gyvenimo vaivorykštės uždeda tikrovės laiko chronologiją. Tie implantai yra istorija ir mitas. Abu yra formuojami istorijos ir mito kūrimo fabrikuose, valstybinėse ir religinėse institucijose. Istorija ir mitas suvoktini kaip psichovektorių formavimo instrumentai, kurie valdomi valdžių ir kuria vietinį bei planetinį istorinį / mitinį projektą. Didžiajame subjekte šie implantai yra pasaulėvaizdžio formavimo priemonė, kuriose žmogus tampa valstybinės / religinės institucijos suformuotu gyventoju, kurio gyvybinis procesas įstatomas į aukštesnę prasmę, suteikiančią formą egzistencijai.

Už mitus ir istoriją aukštesnė sąmonės pakopa yra mitologija ir istoriologija, kurie kuria jų teorinius modelius, sistemina, valdo ir naudoja gyvybinio proceso projekto apibrėžimui. Norint suprasti civilizaciją, reikia išmanyti jos visą mitologiją ir istoriologiją, kurios yra civilizacijos sluoksnio prote pamatas, vadinamas rišliu. Mitologija kalba apie metafizinę santvarką, kurioje kuriama didžioji žmogaus kelionė, susijusi su juodąja liepsna, arba amžinąja žmogaus dalimi. Mitai atsako, kas laukia žmogaus po jo mirties, koks priėmimo į pomirtinį pasaulį principas, kaip šiame pasaulyje užsitarnauti malonę. Mitologija atspindi žmogaus didžiosios kelionės gnostinio implanto ant laukinio substrato formavimo filosofiją, kurioje matoma jo metafizinė samprata, aukštesnė už gyvūninio, biologinio žmogaus sampratą, todėl hierarchiškai turinti būti aukštesnė. Istorija ir istoriologija yra šiapusinio pasaulio valdymo priemonė, kuri kontroliuojama valstybių ir dažniausiai turi tautos istorijos projektą. Kokia tautos istorinė apibrėžtis, kokios politinės ir geopolitinės ambicijos, sprendžia valstybės mokslininkai, kurie yra politinio / istorinio projekto autoriai. Su šiuo tautos projektu individualus gyvenimas susijęs mažojoje kelionėje, kurioje žmogus įtraukiamas į istorinį procesą, tampa jo dalimi ir yra arba sutraiškomas, arba išaukštinamas. Žinoma, mitologinė gyvenimo koncepcija yra aukštesnio rango, bet istorinis procesas artimesnis ir gyvenimą veikia tik tiesiogiai, tuo tarpu mitinė realybė yra viršistorinė ir tapimas istoriniu įvykiu yra retenybė, tiek atskiro žmogaus, tiek bendruomenės gyvenime.

A. Šliogeris kritikavo tiek vieną, tiek kitą U subjekto apgaudinėjimo būdą, norėdamas, kad būtų redukuotas tiek mitologinis, tiek istoriologinis projektas bendruomenėje ir jos gyvenimas būtų gyvenamas be jų, tai yra be „didžiųjų pasakojimų“. Taip turėtų būti todėl, kad šiapusinė ir anapusinė sritis, peržengianti vietinį horizontą, yra nepasiekiama sąmonei, vadinasi ji užteršiama ideologijomis, kurios neturi sąlyčio taškų su tiesiogine tikrove. Kitaip sakant, A. Šliogerio manymu, Okamo skustuvas yra tiesioginė patirtis, kurioje kalbos priemonėmis suformuotas gnostinis kūnas, ištrinamas sugrįžtant prie pačių daiktų ir nerandant ten jokios mituose ir istorijoje aprašomos tikrovės. Panašiai elgiasi ir mokslas, kuris teiginius ir idėjas reikalauja įrodyti, o to nepadarius – skelbia jas pramanais ir šarlatanizmu. Mitai, primityvių kultūrų ir civilizacijų fantazijų vaisius, kuriuos jos kūrė nesugebėdamas pažinti tikrovės tikru pažinimu, neturėdami įrankių ir protinių metodų. Istorija, nors mokslo taip atvirai ir nepuolama, iš tikro yra politinių ideologijų ir projektų kratinys, kuris skirtas pagrįsti galios struktūrą, o ne atskleisti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro. Todėl neretai istorikai vadinami ne mokslininkais, bet dvaro ideologais, kurie turi užduotį kurti tam tikrą valstybės ideologinį / politinį / istorinį projektą, kurio pagrindimui reikalingas intensyvus sąmonių apdorojimas. Tačiau filognozijoje tokios kritikos, tiek scientistinės, tiek ontologinės, atsisakoma, ir laikoma, kad ir mažoji kelionė ir didžioji kelionė turi būti formuojamos mąstant iš istorijos ir mito perspektyvos, kad žmogaus sąmonė turėtų tiesioginį suvokimą peržengiantį protą, kuris turi aukšto lygio drakono akį, reikalingą psichovektoriams, iš gyvulinio lygio pakylantiems į dvasinį. Pagrindinė priežastis ta, kad gyvenimas suprantamas kaip misija, užduotis, kuri skatina žmogų tobulėti, vystytis ir siekti aukštumų. Toks principas išjudina stagnaciją, istoriją paverčia dinamišku projektu. Žinoma, tai nėra privaloma, tai tik būdas atskirti pasyvų gyvenimo projektą nuo aktyvaus. Jis gali būti aktyvus istoriniu ir mitiniu būdu.

Kuri perspektyva turi būti aukštesnė yra diskusijų objektas – ar istorija yra mitologijos projektas, ar mitas yra istoriologijos projektas. Tai priklauso nuo to ar U subjekte dominuoja transcendencija ar šiapusinė objektyvaus pasaulio imitacija. Imant kaip centrą žmogaus tikrovę, akivaizdu, kad didžioji kelionė hierarchiškai svarbesnė už mažąją, nes gyvenimas tarp gimimo ir mirties laikinas ir jis negali būti tikrovės centru. Juo gyvenimas yra tik todėl, kad jis išreikštas U subjekte, bet koks tikras subjektas ir kokios jo sąmoningumo formos, pavyzdžiui, būnant juodosios liepsnos būsenoje, galima tik numanyti. Pavyzdžiui, galima spekuliuoti, kad juodoji liepsna neturi sąmoningumo, jos neveikia kalbinės hologramos, ji nesurišta su sensoriniu juslumu ir su mentaline substancija. Kaip tokia „egzistencija“ būva – nėra jokių gyvų pavyzdžių. Tačiau galima bandyti šią būseną suprasti atmetinėjimo būdu: nėra kalbos, nėra minčių, nėra „sąmonės“ ir t.t., bet yra „aukštesnė“ dvasinė būtis. Kalbant apie terminus siela ir dvasia, manau, tarp jų skirtumas tas, kad siela yra organas susijęs su gyvūniniu žmogumi, o dvasia – su amžinąja juodąja liepsna. Dvasia yra tai, kas lieka po žmogaus mirties, o tai yra jo juodoji liepsna. Siela yra ta dalis, kuri sujungia juodąją liepsną su biologiniu žmogumi ir veikia kaip jo psichikos pagrindas. Kitaip sakant, siela yra juodosios liepsnos dalis, kuri atsiskyrus jai nuo gyvūno, išsiformina.

Todėl galima sakyti, kad dvasia yra mitologijos klausimas, o sąmonė – istorijos: mitas formuoja dvasią, o istorija – sąmonę. Tačiau viskas vyksta per individualų U subjektą, kuris gali įgyti dvasinę-mitologinę formą arba istoriologinę-protinę. Ši koncepcija filognozijoje kol kas įkūnijama tik kaip baltojo drakono civilizacijos mitologema ir istoriologema, kurioje sujungiama ir mitas, ir istorija. Taip pat problematika susiaurinama tik iki lietuvių tautos projekto, kuris turi turėti ir institucinę, ir užinstitucinę dalį. Per didelė ir savanaudiška institucijų kontrolė kenksminga, nes žlugdo talentus, silpnina kūrybiškumą, mažina sąmonių veiklos horizontus ir neleidžia bendruomenėms išsivaduoti iš gyvūninių sąmonių. Švietimo sistema turi daugiau dėmesio skirti naujo tipo rišlio formavimui, kuris peržengia siaurą „mokslinę“ ir „filosofinę“ paradigmą, kurioje „įrodymas“ suprantamas tik kaip parodymas U formoje, kuri yra iliuzijų pasaulis, realinas. Iliuzija kaip tiesos matas yra tikras lazdos perlenkimas „logikoje“. Tai grubus psyopas, kuris reikalauja besąlygiško paklusimo, nors be jėgos neturi šio reikalavimo kuo pagrįsti.

Tokia yra filognozijos „kosmologijos“ samprata, kurios sudėtinės dalys yra gyvenimas, istorija ir mitas. Gyvenimą galima pilnai išistorinti ir išmitinti – to norėjo A. Šliogeris. Taip pat jį galima išmitinti ir įistorinti – to norėjo F. Nietzsche. Gyvenimą galima pilnai įmitinti – to norėjo Jėzus iš Nazareto. Aš manau, kad gyvenimas įistorinamas ir įmitinamas, naudojant mitą kaip istorijos formavimo priemonę. Tačiau kalbu ne apie įprastą mitą ir apie neįprastą istoriją. Kokios šių terminų sampratos bus atskleista ateityje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s