Baltojo drakono mitologema

Civilizacijos teorija yra vienas iš filognozijos tyrimo objektų, kuris gali būti tiriamas teoriniu ir taikomuoju požiūriu. Teorija reikalinga tam, kad galėtume analizuoti konkrečias civilizacijas arba tam, kad galėtume jas kurti. Paprastam žmogui užtenka sugebėti analizuoti, suprasti, aiškinti, numatyti istorinius įvykius, o kuria civilizacijas archonto lygio sąmonė, kuri turi planetinį veiklos mastą ne tik noruose, bet ir tikrovėje. Filognozija iš dalies viešina archonto lygio proto priemones, tačiau supaprastintu, sumažintu variantu, kad būtų suprantama mažai sąmonei. „Filognozijos pradmenų“ vadovėliuose daug schematizmo, bet tik todėl, kad taip lengviau įsisavinti pradmenis, sutvirtinti žinojimu savo sąmonę. Šiame skyrelyje paviešinsiu filognozijoje naudojamą civilizacijos teorijos šabloną, susijusį su dabartine civilizacija visuose jos lygmenyse per filosofijos / religijos prizmę. Jau buvo galima pastebėti, kad mano tekstuose svarbią reikšmę turi keli kertiniai filosofai, kurių pagrindu pateikiu naują metodą, o tuo pačiu, per tą metodą parodau dabartinio pasaulio pjūvį. Tie filosofai yra A. Šliogeris, F. Nietzsche, gnostikas Jėzus iš Nazareto ir aš. Kaip šios, atrodytų, nesusijusios, net viena kitai prieštaraujančios, doktrinos surišamos, galima suprasti prisiminus istorijos sigilą, apie kurį jau buvo nemažai šnekėta, tačiau teorija dar neišsisėmė.

Civilizacijos sluoksniai yra tokie: gyvenimas – suvokiamas A. Šliogerio požiūriu, kaip saiko žmogaus egzistencija; istorija – aiškinama F. Nietzsches filosofijoje, kurioje žmogus išsivaduoja iš paprasto gyvulinio būvio ir įsteigia istoriją, istorinį procesą arba projektą; mitas – atitinka Jėzaus iš Nazareto anapusinio pasaulio mitą, kuris perkelia dėmesį iš mažosios kelionės į didžiąją, pakelia žmogų į dvasinį lygmenį, išvaduojant iš gyvulinio būvio transcendencijoje; filognozija – suvokiama kaip Baltojo drakono civilizacijos projektas, kuris sujungia visus žemesnius sluoksnius į vieną, atsisako vienašališkumo ir konfliktavimo. Ši struktūra sietina su G. Hegelio tezės, antitezės ir sintezės idėja, kaip evoliucijos varomosios jėgos, nes parodytas civilizacijos modelis su ja tiesiogiai susijęs: tezė – gyvenimas, A. Šliogerio filosofija; antitezė – Kristus, Jėzus iš Nazareto, ir Antikristas, F. Nietzsche, transcendencijoje bei istorijoje; sintezė – Baltasis drakonas, holoplastinė sąmonė, matanti civilizaciją kaip visumą, turinti maksimalų veiklos mastą tiek planetos paviršiuje, tiek gelminėje hipostratoje. Baltasis drakonas, kitaip sakant archontas, turinti teisę kurti civilizacijos teoriją ir civilizacijos modelį, pradedant nuo mitinio jos sluoksnio ir baigiant paprastu gyvenimu vietinėse bendruomenėse, kuriose žmogaus sąmonė neišsivysčiusi, drakono akis gana žemo lygio, rišlys neįvaldęs tikrovės istorijos ir mito sferose. Gyvenimas čia skirstosi į šiapus horizonto ir anapus horizonto, kur istorijos projektas ir mitologinė santvarka yra tik pakraščio žinių forma (fringe science).

Filognozijoje yra dėstoma baltojo ir juodojo drakono opozicijos mitologema, kuri yra pagrindinė archonto problema šiuo metu. Jos esmė yra klausimas, ar turi sąmonės struktūra siekti tikrovių inversijos ir ar mažoji psichologija būtų pajėgi užsikrauti sau technologijų valdymo naštą, kurios tokios galingos, kad gali sunaikinti gyvybę planetoje arba negrįžtamai ją sužaloti. Atsisakant pažangos, prarandamos galimybės išplėsti civilizacijos veiklos mastą iki kosminio, išsiveržti iš planetos kalėjimo ir tapti galaktiniais. Tačiau žmogaus psichika tokia nestabili ir neprognozuojama, o socialumas konfliktinis, kad iškyla daug pavojų žmogui ir gyvybei. Tad stoję į pažangos kelią, nueisime į „šviesų rytojų“ ar į pragarą? Šis klausimas yra esminis, bet nepaisant to, juodojo drakono civilizaciją propaguojantys archontai yra mažuma planetoje, tai yra nugali ne Dievo, bet Šėtono bažnyčia. Žinoma, tikra mitologija, valdanti istorinį procesą – ne vien tokia, tai ištisa civilizacija, kurios logika ir archetipai perkeliami į žemesnį projektą, vadinamąjį istorinį procesą, kuris kontroliuojamas valstybės institucijų ir prisidengia mokslo paradigma bei istorijos „mokslu“, kuriame, kaip tvirtinama, pasakojama tik tiesa ir tiesa, kuriai nepaklusti – neįmanoma. Šioje vietoje kovoja Kristus ir Antikristas, kunigo ir mokslininko vaidmenyje, ir šiame žemesniame lygmenyje yra pagrindinė mito-istoriologema. Taip yra iš dalies todėl, kad Bažnyčia atsisakiusi būti tik mitologijos propaguotoja, nusprendė savo transcendencijos atvertį paversti istoriniu projektu ir įvesti į valstybės institucijų arsenalą. Tiek vienų, tiek kitų pagrindinis objektas yra gyventojų gardas, kuriame bando į sąmones diegti gnostinius implantų tam, kad paprastą šliogerišką egzistenciją paverstų istorijos arba mito realizavimo vieta, kur gyvenimas įgyja aukštesnę, civilizacinę prasmę, kaip istorijos arba transcendencijos liudijimas, sukuriantis tam tikrą kultūrinę / civilizacinę formą gyvybėje. Tai bando padaryti ne tik šios dvi priešiškos stovyklos, bet ir jų sintezė, kaip Kristus ir Antikristas viename asmenyje, vadinamas Baltuoju drakonu. Toks gnostinis implantas reikalingas naujausiam archonto projektui, kuriame yra dvi taisyklės: pirma, žinojimo dovanojimas, sąmonės lygio pakėlimas; antra, reikalavimas prisiimti atsakomybę, apibrėžti tik moralines išplėstos veiklos formas.

Civilizacijos archetipų žinojimas leidžia suprasti istorinį procesą, numatyti įvykius, analizuoti struktūras, simbolius, matyti sigilų formuojamas strategijas ir taktikas. Tačiau, žinoma, pats mitų rinkinys, nėra viešai prieinama informacija, nes joje matosi dievų frakcijos, jų simboliai, ritualai, doktrinos, tikėjimai, papročiai, istorija ir t.t. O tai, paprastiems žmonėms yra uždarytas pasaulis. Dievai konkuruoja ir kariauja, o tai atsispindi istoriniuose įvykiuose, istoriją formuojančių institucijų projektuose, propagandoje, kultūroje ir švietimo programose. Viso to nežinant, nesuprantami sprendimai, idėjos, teorijos, metodai, todėl prieš juos kovojama galvojant, kad planeta yra paprastų žmonių nuosavybė, o ne dievų. Šiuolaikinė mitologija, žinoma, neatitinka senovinių, tokių kaip graikų, skandinavų arba indų, tačiau galima kaip pavyzdį naudoti, nes principai yra panašūs, tik archaiška mitologija yra 2M lygio, o šiuolaikinė 6M, kaip buvo paaiškinta ankstesnėse knygose. Skandinavų mitologijoje yra dvi dievų frakcijos, kurios turi savo pasaulius – esirai ir vanirai. Oponuojanti jiems frakcija yra gigantai, su kuriais jie kovoja dėl valdžios. Esirų buveinė, aukščiausias pasaulis, kuris susijęs su klodų telkiniu, iš kurio galima tiesiogiai valdyti juodąją liepsną, yra Asgardas. Paprasti žmonės gyvena Midgarde, valdomi dievų ir po mirties, jeigu pakviečiami kyla į viršų, o jeigu ne – leidžiasi į mirties karalystę, vadinamą Hel. Šį principą iš 2M pakėlus į 6M, būtų pavyzdys kaip atrodo civilizacijos mitosfera, kurią kontroliuoja planetos viršistorinis elitas, vadinamieji archontai. Istoriosfera yra žemesnis sluoksnis, kuris valdomas valstybių institucijų ir mokslininkų-tarnautojų, tiesiogiai kontroliuojančių gyventojus, jų galvose kuriant tautos istorinio projekto gnostinį implantą.

Gyvenimo ir egzistencijos filosofijose gali būti norima ištrinti iš galvų visas šias iliuzines realybes, tačiau pats pasaulis lieka ir veikia dar efektyviau. Pavyzdžiui, F. Nietzsche norėjo pašalinti transcendencijos kryptį ir atsukti sąmonę į istorinį užkariaujamosios ekspansijos projektą, o tam reikėjo pašalinti iš civilizacijos krikščionybę; A. Šliogeris norėjo, kad iš žmogaus gyvenimo būtų išimtas istorinis projektas ir bendruomenės pereitų prie neistorinės egzistencijos, nes istorija yra begalybės manijos ir imperinių stabų garbinimo vieta, kurioje valdžia projektuoja savo susireikšminusių ego projekcijas, išvedančias bendruomenes iš natūralaus kelio; Jėzus iš Nazareto norėjo „ši pasaulį“ paversti nieko nereiškiančia iliuzija ir šiapusinę žmogaus egzistenciją pakelti iki metafizinės, didžiosios kelionės sampratos, kurioje žmogaus tikroji paskirtis – siekti Dangaus karalystės, o gyvenimą padaryti tik laukiamąja sale. Šiuo metu F. Nietzsches principas diegiamas valstybės institucijų, Jėzaus iš Nazareto – krikščionių Bažnyčių, o paprastas gyvenimas uždarytas ekonominės santvarkos katorgoje ir socialinio audinio tautinio arba globalistinio projekto mažosios sąmonės smulkiuose rūpesčiuose, kurių prasmė nesuvokiama, projektai vykdomi mechaniškai, netikint, absurdo ir nuobodulio būsenose, kurios kritiniuose momentuose pavirsta į šleikštulį. Tačiau tiesa ta, kad tikra gyvenimo prasmė kuriama aukščiausiuoju lygiu, archontiniame projekte. Savo asmeninį projektą galima turėti tik iliuzinėse laisvėse ir teisėse: rinktis profesiją, darbovietę, pramogas, kurti šeimą. Tai nereiškia, kad turėti elitinį gyvenimo projektą – nepavojinga, nes vieno žmogaus gyvenimas – tik sraigtelis dideliame mechanizme ir jeigu įvyksta sutrikimas, ištinka kataklizmai, gyvenimas be gailesčio sutraiškomas. Tai vadinama žmogaus likimu ir mažam žmogui sėkmėje būti ne taip paprasta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s