Apie dvasinę ataraksiją

Kuriant holplastinę žmogaus teoriją, kuri yra šiuolaikinės civilizacijos centras, galima padaryti pirmus apibendrinimus žmogaus sampratos atskleidime, kuri yra išplėsta ir atspindi pagrindinius civilizacijos dėmenis. Yra trys jau žinomi sluoksniai: tezė, antitezė ir sintezė. Tezė yra paprastas neišvystytos bendruomenės gyvenimas, kuri laikosi saiko, šiapushorizontinio suvokimo paradigmos, kurioje ribos peržengimas – didžiausia nuodėmė. Tokioje bendruomenėje žmogaus subjektas aiškinamas mažuoju supratimu, kur asmuo yra mažosios sievos vidinės dalies jausmas, kuris įforminamas vietinės socialinės aplinkos. Pasaulis laikomas objektyvia realybe, kurioje reiškiasi mažasis subjektas: susitinka su kitais žmonėmis, daiktais, gyvūnai, idėjomis, mitais, istorija, valstybės organizacija. Tokioje sąmonėje susiformuoja polis ir polio tvarkymo „menas“ – politika. Tokia politinė bendruomenė turi galimybę vystytis į laiką ir erdvę ideologijos prasme. Į laiką vystosi sąmonė, mažasis subjektas, o į erdvę – dvasia, arba didysis subjektas. Su žmogaus sąmone susijęs istorijos projektas, kuris įsteigiamas „valstybės“ institucijų ir sukuria vieną, Antikristinį civilizacijos dėmesį, vadinamą istorija. Paprastai tai būna tautos istorija, kurioje kuriama vieną kalbinę sąmonę turinčių žmonių grupė, temporalinio progreso principu. Istorija gali būti mokslinė, kaip objektyvių faktų rinkinys, o gali būti ir archetipinė, išreiškianti tam tikrą loginę struktūrą, tai yra, kelianti tikslus, vykdanti uždavinius ir misijas. Kitas dėmuo yra erdvės, kuris buvo įpavidalintas kaip Kristaus projektas, inicijuotas Izraelio gnostiko Jėzaus iš Nazareto. Tai erdvė todėl, kad ji aprašo transcendentinės realybės erdvinę sandarą mitologijos priemonėmis, kur yra pateikiamas „pasaulio medis“ su visais jo išsišakojimais ir pasauliais. Toks matomas gnozticizmo mitologijoje, kuris yra tikra, autentiška krikščionybė, kurią paverčiant istorinės institucijos doktrina, ji buvo smarkiai apvalyta, vaizduojant, kad laikomi „įkvėptais“ tik autentiški tekstai. Tačiau jeigu laikome tekstus tik „filosofija“, toks kriterijus neturi prasmės. Taip polio gyvenimas pabėga į begalinę erdvę ir begalinį laiką, kuriuose peržengiamos žmogaus ribos, saiko priedermė tampa neveiksminga ir žmogus tampa visos tikrovės turėtoju tiek laike, tiek erdvėje.

Jeigu žiūrėtume žmogaus struktūrinį principą, tai šios istoriologeminės struktūros esmė tokia: AŠ → JL – MS. Šioje formulėje matome, kad polio asmenybė, mažasis Aš, skyla į juodąją liepsną, JL ir mažąją sievą, MS, kur JL yra amžinoji, dvasinė žmogaus dalis, kuri yra centrinis žmogaus sampratos komponentas, keliaujantis į transcendentinę realybę po žmogaus mirties, ir esanti tikru žmogumi, kuris yra viršistorinis ir viršgyvūninis, mažojoje kelionėje tik įvykių stebėtojas, o ne tikras dalyvis. Mažosios sievos centras yra sąmonė, arba sumatorius, kuris yra gyvūninės mažosios kelionės centras, su kuriuo žmogaus pasaulyje vykdo savo gyvūninę misiją ir dalyvauja dirbtinai sukurtame istoriniame procese. Istoriniame procese šie dėmenys turi archetipines figūras, kurias galima laikyti nagrinėjamo principo pagrindiniais atstovais, kertiniais žmonėmis Vakarų civilizacijoje. AŠ principą atstovauja Sokratas, Platono ir Aristotelio mokytojas, kuris buvo žymus Atėnų miesto filosofas, suformulavęs paradigminį filosofavimo modelį ir aprašytas Platono dialoguose kaip pagrindinis veikėjas. JL, juodosios liepsnos, principą atstovauja Jėzus iš Nazareto, kuris yra krikščionybės ir gnostikų judėjimo pradininkas Izraelyje, Romos imperijoje ir Graikijoje, kuris iškėlė dvasinio žmogaus gyvenimo idėją, atsisakant gyvūniškumo ir pereinant prie aukštesnio lygmens egzistencijos. Ir istorinė mažoji sieva geriausiai atstovaujama F. Nietzsches, kuri nusisuka nuo transcendencijos ir pilnu pasinėrimu pasineria į istorinį gyvenimą, kurio tikslas – istorinės misijos vykdymas sukurti planetinę imperiją ir viršžmogį. Šio etapo ryški tendencija – aistringa kova prieš krikščionybę, prieš Kristaus istorijoje vaizdinį ir Antikristo istorinio archetipo naudojimas, susijęs su F. Nietzsche‘es vardu. Čia galima paminėti tokius jo veiklaus kaip „Antikristas“ (1888), „Valia viešpatauti“ (1901).

Filognozija susijusi su JL kompozicijos išryškinimu žmoguje, kuris reikalingas didžiąjai sintezei, kurią galima aprašyti kaip JL + MS → BD. Tai reiškia, kad mažąją sieva, sujungus su išvystyta juodąja liepsna, gaunama Baltojo drakono sąmonė. Tai reiškia, kad tikras filognozijos vystymasis susijęs ne su mažosios sievos drakono akies ir rišlio teorija, bet su juodosios liepsnos išsiskyrimu, išsivystymu, ir jos sujungimu su MS (R1000). Tai yra dvasinis principas, kuris metafizinį maksimumą susieja su istorijos maksimumu. Juodoji liepsna pirmiausiai suvokiama kaip dvasia, kuri yra anapus sąmonės esanti realybė sudaranti amžinąją žmogaus dalį, po mirties keliaujančią didžiąją kelionę metafizinėje tikrovės santvarkoje. Šios dvasinės dalies integracija į gyvūninę substanciją, kur ji susimaišo su materija ir psichine substancija, vadinama siela. Keliant klausimą ar siela nemirtinga, klausiama ar nemirtinga gyvūninė juodosios liepsnos dalis, kuri žmogui mirus gali išsiforminti, o gali ir neišsiforminti. To būnant gyvam žinoti neįmanoma, galima tik tikėti, kad gyvūninės personos, bent kurį laiką amžinybėje yra išliekančiu įspūdžiu. Baltasis drakonas turi du tikslus: vystyti istorinį projektą, vadinamą drakono akimi, DA, itraukinėjant begalybę į mažąją sievą, ir kurti viršistorinį projektą, kuris susijęs su juodosios liepsnos teorija. Kokia juodosios liepsnos pilna teorija – bus atskleista ateityje, o dabar užtenka suprasti šį naują dualizmo žmoguje variantą. Tai ne subjektas-objektas, Aš-Kitas, ne siela-kūnas, bet juodoji liepsna-mažoji sieva. Visa tai galima sutraukti į tokią formulę:

U (JL [siela] – MS [R – T])

U – antitezė,

JL – juodoji liepsna,

MS – mažoji sieva,

R – rišlys,

T – technika.

JL [siela] susijusi su mitine mąstymo forma, kurioje rodoma šios dalies anapusinė kelionė, gyvenimas po mirties arba iki mirties, šį procesą valdančios transcendencijos dėsniai ir tvarka. Žmogus, kurio egzistencija pasislenka šia kryptimi, tampa dvasiniu žmogumi, išmanančiu slaptą žmogaus gyvenimo pusę ir vystantis savo gyvenimą didesniame horizonte, kuris peržengia gyvūninius rūpesčius ir problemas. MS [R – T] susijusi su istorine gyvenimo perspektyva, kaip dalyvavimu civilizacijos projektuose, kurios pagrindinis tikslas – žinių ir technologijų vystymas, begalinės sąmonės sukūrimas šiame pasaulyje. Be abejo, dvasinė žmogaus dalis yra svarbesnė, tačiau norint ją savyje pasiekti, reikia atsitapatinti nuo supančio aplinkinio pasaulio ir gyvenimo, jį transcenduoti. O tai savo ruožtu rodo neprisirišimą, ataraksiją, net abejingumą. Toks principas gali atrodyti amoralus, tačiau kylant dvasinėmis aukštumomis neišvengiamai atsisakoma šio pasaulio iliuzijų, pakylama virš jo, o tai keičia vertybes, prioritetus, svorius.

Baltasis drakonas yra mito ir istorijos sintezė, kurioje išvystyta ir sąmonė, ir dvasia, istorijos pasaulis peržengiamas į transcendenciją, kuriama hipostratinė technologiją, plečiasi žmogaus sukurto pasaulio arealas, dvasia tampa dviregė – mato dvasiniu būdu ir sąmonės, o tai išplečia aprėpiamos transcendencijos plotą. Tai, pagal filognozijos disciplinų pavadinimus būtų Baltojo drakono sątvarologija, kuri rodo psichiką, peržengiančią mažąją sievą, MS. Drakono akis ir rišlys – nėra tobulumo viršūnė, nes šios priemonės sukuriamos gyvūninėje psichikoje, o norint ją peržengti, reikia vystyti dvasinio regėjimo sugebėjimus, kurie bus paaiškinti ir aptarti ateityje. Ši logika rodo, kad nepriimamas joks ribotas variantas: nei bazinis, nei istorinis, nei metafizinis, bet bandoma apimti viską, stengiantis įvykdyti visų atskirų krypčių sintezę. Tai padaryti nelengva, tam reikalingos ilgos treniruoti, dvasinė disciplina ir sugebėjimai pradeda ryškėti tik antroje gyvenimo pusėje, virš 50 metų amžiaus. Vadinasi tai galimybė, kuri atsiveria tik dvasinėje evoliucijoje perėjus per reaktyviąją, racionaliąją stadiją ir pasiekus ezoterinę. Ezoterika gali būti istoriologinė ir mitologinė. Tai nenuostabu, nes artėjant prie gyvenimo pabaigos, žmogus turi vis geriau ruoštis kitam savo evoliucijos etapui, kuris jau ne gyvūninis, bet dvasinis, ir jeigu kelionė turi metafizinį pratęsimą, jis mato vis geriau atsiskleidžiančią tiesą ir ryškėjantį dvasinį pasaulį.

Gyvūninė sąmonė juodoje liepsnoje yra tik žiūronas, kuris rodo tik labai išfiltruotą informaciją, tarkime 2 proc. visos realybės. Kai žiūrone manifestuojama juodoji liepsna, 2 proc. gyvūninė sąmonė išsiplečia iki 15 proc. jau šiame gyvenime. Po to, vyksta evoliucija, kuri yra pirma fazė po žmogaus mirties, kol dar juodoji liepsna neapsivaliusi nuo sielinių imprintų, pakyla iki 40 proc. realybės. Tačiau pilnai apsivalius nuo gyvūniško gyvenimo ir prisiminus anapus gyvūninę tikrovę, pasiekiamas 100 proc. suvokimo. Toks mokymosi tikslas: pagreitinti dvasinių akių atsivėrimą, sutrumpinti regos atsistatymui reikalingą laiką po mirties, didinti dvasinės egzistencijos rangą ir kito gyvenimo galimybės kokybę tiek turint sumažintą, tiek nesumažintą suvokimą. Tai rodo, kad tikru valdovu, valdančiu planetą, sugeba būti tik archonto sąmonė, kuri yra Baltasis drakonas, matantis paprastus gyvūnus, istorinio proceso sargus valstybės organizacijoje, mitologinės atsiskyrusios civilizacijos valdovus, vadinamus civilizacijos sargais. O archontai yra dvasiniai žmonės, aprėpiantys viską, turintys pilnai atsidariusią dvasinę egzistenciją, peržengiančią drakono akį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s