Tiesos saulė

Civilizacinio psichovektoriaus analizei sątvarologijoje reikalingos priemonės paaiškintos istorijos sigile, kuriame tikrovė rodoma kaip turinti dvi kryptis, žiūrint iš sąmonės vidaus: istorinio laiko tiesės, rodančios šiame pasaulyje įvykstančių įvykių chronologinę seką, logiką ir archetipus; ir transcendencijos metafizinės erdvės, iš kurios išnyra gyvybė, pragyvena savo laikiną gyvenimą ir vėl panyra į tamsą. Istorinė realybė sąmonei yra išorinis pasaulis, kuris turi būti įdiegtas, inkorporuotas į proto sandarą ir yra ne kas kita kaip istorijos procesą formuojančių institucijų kuriama dirbtinė struktūra. Pati sąmonė, kaip metafizinė tikrovė, surišta su transcendencija, kuri yra išorinis žmogaus kūrimo fundamentas, ateinantis iš anapus. Mažąja kelione vadinama ta didžiosios, metafizinės kelionės dalis, kuri dalyvauja šiame pasaulyje, jo kuriamame istoriniame ir civilizaciniame procese: joje žmogus įsipaviršina, išeina laikinam gyvenimui istorijoje, ir vėl išsipaviršina, panirdamas į transcendenciją. Toks žiūrėjimas yra neistorinė žmogaus samprata, kurioje istorinis gnostinis implantas yra išorinė dirbtinė struktūra, kuri metafizinei gelmei suteikia tik išorinę, paviršinę formą, tačiau neveikia gelmės ir esmės. Ryšys su istorija gali būti stiprus ir silpnas, priklausomai nuo to, kiek indoktrinuota sąmonė, koks žmogaus savarankiško mąstymo pajėgumas ir ar gyvena laisvoje visuomenėje ar autoritarinėje. Kraštutinis variantas – pilnas išsiėmimas iš istorijos, jos kolektyvinių projektų ir gyvenimas savo nepriklausomo gyvenimo turint tik su artimiausia aplinka susijusias paprotines socialines formas. Radikalus atvejis yra atsiskyrėlio gyvenimas, kuris atsisako net gimininės aplinkos ir pilnai išsiima iš ideologinių, civilizacinių ir istorinių formų, atsisakant net tautinės / kalbinės personos. Toks stilius būdingas religinei pasaulėžiūrai ir religinėms organizacijoms, kurios tokią formą įpavidalina kaip vienuolio gyvenimą. Kiti savo istorinės misijos neatsisako ir nori vienokiu ar kitokiu būdu prie jos projektų prisidėti. Kaip žmogus prisideda priklauso nuo to, kokia jo mažosios kelionės vaivorykštėje, kertančioje laiko tiesę, įpavidalinama egzistencinė forma. Yra tokios pagrindinės formos: giminės pratęsimas, darbas, valdžia, kūryba, tyrinėjimas, garbinimas. Išnirdamas iš transcendencijos žmogus gali atsinešti į šį pasaulį metafizinę misiją arba jį gali darbu apkrauti istoriją ir civilizaciją prižiūrinčios institucijos, kad išnaudotų istorijos vystymo tikslui.

Kalbant apie filosofo gyvenimą, matosi, kad pagal parodytą logiką yra du filosofijos ir filosofo tipai: vienas kuria istorinį projektą ir yra istorinių institucijų darbuotojas, turintis mokslininko statusą ir tikrovės arba paveldo tyrinėjimo užduotį; o kitas yra tikra, autentiška, neinstitucinė egzistencinė forma, kuri savo mažąją kelionę atiduoda metafizinei misijai – įsigilinti į egzistencinę gelmę, suprasti žmogaus ir tikrovės paslaptį ir įvesti šią metafizinę perspektyvą į istoriją kaip palikimą. Tam reikia atsistoti anapus istorijos ir jos projekto, atsisukti į metafizinę žmogaus gelmę ir supratus šios tikrovės paslaptį, palikti supratimo istorinį įspaudą savo filosofinėje kūryboje. Tam nebūtina būti specialistu, turėti institucijų leidimą ar licenciją, vykdyti istorijos vaizdinio kontrolės instrukcijas – vienintelis orientyras yra maksimali tiesos sąmonė ir sąžinė šviesos arkoje pasirodančios informacijos atžvilgiu. Kadangi visa tai vyksta individualioje sąmonėje, individualiame pasaulyje, kurio objektyvumas ir universalumas pasiekiamas tik gnostinio implanto forma, vadinamo objektyvumo pertvara, filosofai ir jų filosofijos visada individualios, atspindinčios jų asmeninį žvilgsnį į realybę, todėl dažnai istorijos procesą formuojančių institucijų nepriimamos, nes istorija sątvare turi kurti objektyvaus pasaulio, vadinamo tikrove, iliuziją. Pavyzdžiui, „Filognozijos pradmenyse“ vykdomo tikrovės tyrimo asmeninė forma yra vadinama Mockuva, nes viešinamas pasaulis turi mano asmenybės atspaudą, nes visas mano sątvaras esu Aš, kuris visus kitus mato iš šios perspektyvos. Vadinasi metafizinio pasaulio atskleidimas yra ne kas kita, kaip savęs tyrinėjimas, vis geresnis savęs supratimas, savo pasaulio išraiška. Tai galioja ne tik man, bet visiems; o žmonės, kurie galvoja kad jie gyvena objektyvioje realybėje, iš tikro turi tik stipriai suformuotą istorijos / civilizacijos gnostinį implantą, sukurtą gyvybės kontrolės institucijų. Istorijos projekte šis individualumas ir asmeniškumas gali būti slopinamas, nuvertinamas, niveliuojamas, sukuriant istorinio laiko tiesės gnostinį implantą, kuriame tave padaro tik vienu įvykiu iš daugelio begaliniame progrese, kuris tave tavo sąmonėje padaro iliuziškai mažą ir nereikšmingą. Tačiau faktas tas, kad tiesė yra dirbtinis konstruktas ir ta masė, kurioje tave nori ištirpdyti, egzistuoja tik protiniame vaizdinyje. Kiekviena dabartyje esanti egzistencija daug didesnė negu ją bando pavaizduoti istorijos gnostinio implanto kūrėjai.

Šiame metafiziniame vaizdinyje, kuriame esu tik Aš ir mano pasaulis, kuriame nėra istorijos tiesės, kaip statistinių vienetų masėje išdėliotų įvykių chronologijos, individuali kūryba veikianti skersai istorijos yra pagrindinis gyvenimo kaip didžiosios kelionės principas, kurio tikslas suprasti, išsivystyti ir palikti šį pasaulį iškeliaujant į aukštesnę tikrovę, kuri yra virš šio primityvaus egzistencijos proceso, kuriame sąmonė apribota, įstatyta į santvarkos rėmus, turi vykdyti paskirtą funkciją, būti naudinga istorijai. Savo metafizinį gyvenimą paskyrus kūrybai, vienintelis prie šiapusybės rišantis noras yra palikimo perdavimas, kad kiti žmonės perėmę paveldą, galėtų pasinaudoti metafiziniais pasiekimais savo gyvenime, lengviau suprastų tikrovės paslaptį ir savo kelionę keliautų reginčiu, o ne aklu keliavimu, istorijos gnostinio implanto suformuotose iliuzijose. Šios kelionės tikslas – suprasti istorijos sąmokslą, kad tai ne objektyvi tikrovė, o režisierių kontroliuojamas spektaklis, kuris nori suvilioti, įtraukti ir pasiimti iš egzistencijos maksimalią naudą. Ta nauda yra darbas, giminės pratęsimas, ideologinė, istoriją aptarnaujanti, kūryba, tyrinėjimas. Šie užsiėmimai įmanomi ir kaip autentiška saviraiška, kaip tikras gyvenimas, pašaukimas ar misija, tačiau galima ir vergovė kontrolės institucijai, kuri tik valdo gardą, formuodama civilizacinius, kultūrinius ir mitologinius psichovektorius. Filognozija yra pilnai anapus tokios tikrovės, todėl tai yra Mockuva, kuri gali būti priimama kaip paveldas ir perdavimas, nes šioje kūryboje galima išskaityti metafizinius transcendencijos ženklus. Žinoma, rašau savo individualiu, nestandartiniu stiliumi, bet tik todėl, kad aš esu individuali egzistencija, kuriai kūryba nėra institucijų užsakomas „darbas“. Koks bus perdavimo, arba tradicijos, poveikis – sunku pasakyti, tačiau tikiuosi, kad mano kūriniai paliks bent kokį įspaudą šiame pasaulyje. Taip pat, mano palikimas suvoktinas ankstesnio paveldo prasme, kuriame savo ženklus paliko kitų žmonių metafizinės patirtys, tyrinėjant savo didžiąją kelionę ir nuotykį istorijoje. Ar yra tikslinga nusiasmeninti, deindividualizuotis, susistorinti, tapti metodu ir procedūra – nežinau. Taip idėjos galbūt paplistų plačiau, būtų populiaresnės ir priimtinesnės, tačiau toks principas yra institucinio mokslininko kelias, kuris yra istorinio proceso aktorius, savo sąmonę ir projektą atidavęs istorijos konstrukto iliuzijų formavimui visuomenėje. Mano aprašomas principas yra vertikalus, jeigu istorinio kontinuumo tiesę laikysime horizontalia. Tokių žmonių kaip Aš yra labai daug, tiek „vienas šalia kito“ prasme, tiek „vienas po kito“. Ryšys tarp visų šių žmonių yra ne „istorija“ ar „idėjų istorija“, bet palikimas, paveldas ir perdavimas, arba tradicija. Perdavimui vykstant sklandžiai kaupiasi didelė masė paveldo, kuris tyrinėjamas, apmąstomas, įsisavinamas, tačiau jeigu perdavimas sutrinka, paveldas nunyksta ir tikrovės supratimas turi būti atstatomas filosofų egzistencijose iš naujo. Pavyzdžiui, tokia yra baltiškos kultūros tradicija, kuri labai sutrikusi, todėl, tikrovės sampratas naujomis ir senomis formomis reikia atstatyti per naują dvasinį sąlytį su tikrovės gelme.

Filognozijoje iš visų filosofinio paveldo turtų išsirinkti keli svarbūs metafiziniai, autentiški atvejai, pradedant Jėzaus iš Nazareto atveju, gnosticizmo judėjimu, ir baigiant F. Nietzsches palikimu bei A. Šliogerio kūryba iš dabartinių laikų, kurie persikloja su mano gyvenimu. Šie žmonės savo kūryboje buvo ašiniai, metafiziniai įvykiai, kurie buvo ne propagandiniai, istoriniai projektai, sukurti valdžios instancijų, bet tikri atvejai, tikras, autentiškas gyvenimas, kuris buvo nesuvaidintas transcendencijos bylojimas. Yra daug atvejų, kurie nėra autentiški, nes yra tik institucijų sukurti projektai, kurie skirti procesų populiacijoje kontrolei, o ne tiesos sakymui. Dėl autentiškumo ir sąžiningumo, tokie „antro tipo“ filosofai – daug įdomesni už pirmo tipo filosofus, kurie tik aptarnauja valdžią ir jos istorinį projektą. Neretai kūryba būna mišri, kai į vieną visumą susipina ir istorijos proceso valdymo idėjos, ir autentiškos metafizinės patirties pėdsakai, gyvenime atsisakius rinktis kraštutinius variantus, kurie iškeičiami į aukso vidurio principą. Tačiau metafizinės viršukalnės visada yra nepriklausomi protai ir nepriklausomi kūrėjai, kurie peršoka savo metafiziniu aukščiu net valdžios žmones, esančius aukščiausia kontrolės instancija. Dėl to jie arba priimami, arba atmetami, priklausomai nuo galimybių tokį kūrėją panaudoti istorijos proceso formavimui ir proto kontrolei. Istorijoje žmones norima paversti vienetų seka ir mase, kuri gamina bendrą vidaus produktą; svarbiausiu egzistenciniu tipu siekiama turėti reprodukcijos, darbo, tyrimų, ideologinės kūrybos ir neautentiško garbinimo kontrolės sistemos lyderius, formuojančius istorijos ir civilizacijos kognityvinius implantus. Tačiau istorijai pavyksta užgrobti ne visus gyvenimus, tada tiesos saulė nušvinta pro ideologinės sąmonės miglą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s