Pagrindinė šviesos arkos teorija naudoja sievos modelį, kuris yra kiekvieno žmogaus psichikos psichovektoriaus pagrindas. Visi psichovektoriai yra subjektyvūs, nes yra individualaus, vidinio pasaulio psichinės energijos išraiška, tačiau ant individualumo sluoksnio sievoje uždedamas kolektyvinis įspaudas, kuris vadinamas tikrove, arba objektyviu pasauliu. Taip psichovektorius padalinamas į Aš-dalį ir Tikrovė-dalį. Tikrovė yra gnostinis implantas, kuris atsiranda dėl psichikos neurolingvistinio programavimo žodžiais, o psichika priklauso nuo įgimtos psichoformos, kuri būna indoktrinuota žodžiais ir ideologijomis, formuojant dirbtines tapatybes. Viena tokių tapatybių, arba kolektyvinių imprintų į individualų psichovektorių, yra tautybė, tautinė tapatybė, kurios pagrindas yra kalba. Dėl šios priežasties tikrovė skyla į dvi dalis, viena kurių yra įgimta, kaip „mano pasaulis“, o kita įgyta, kaip „objektyvi tikrovė“. Sąlyginai šias dvi realybes vadinsiu Mockuva, kuri yra individualiai susikurtas psichologinis pasaulis ir Lietuva, kuri yra implantuotas gnostinis kūnas, kaip neurolingvistinio programavimo valstybėje, naudojant švietimą ir istorijos kontrolės institucijas, rezultatas.

Mockuva yra autentiškas, originalus imprintas, o Lietuva – dirbtinis konstruktas, kuris yra valdžios primetimo ir kontrolės priemonė. Lietuva turi tokia keturias pagrindines gnostinių implantų diegimo ir neurolingvistinio programavimo kryptis:

1) tauta, kurios pagrindinis liepinys, ideologema yra patriotizmas;

2) valdžia, kurios pagrindinis liepinys yra paklusimas;

3) ekonomika, kurios pagrindinis liepinys yra darbas;

4) bažnyčia, kurios pagrindinis liepinys yra tikėjimas.

Į šias grupes žmonės organizuojasi įvairių idėjų pagrindu, kurios yra jų vienijimo priemonė. Yra žmonės kurie turi polinkį į bendruomeniškumą, jie yra tautos organizatoriai genealoginiu gimininiu / klaniniu pagrindu; kiti gyvenime nori valdžios, eina į politiką, kuria valstybę, tampa kunigaikščiais, karaliais, prezidentais, politikais; treti siekia turto, nori organizuoti „gamybos faktorius“, todėl kuria verslus; ketvirti turi polinkį į dvasingumą, transcendencijos garbinimą, metafiziką, tad steigia religines bendruomenes, kuria transcendentinės realybės mitologijas. Individualus žmogus, asmuo, gali turėti polinkį į šias objektyvuotas idėjines kolektyvinių konstruktų priemones arba gali siekti išlikti autentiška egzistencija, kuriai sąveikai su realybe nereikia jokių tarpininkų ir svetimų ideologinių vaizdinių. Tada jis kuria savo pasaulį, kuris gali turėti filosofinį, religinį, ezoterinį formatą, kuriame matome autentiškos sąveikos su anapusiniu pasauliu pėdsakus.

Dėl šios priežasties, kaip jau sakiau, yra du filosofijos ir filosofo apibrėžimai: vienas yra tikrovės tyrinėtojas ir mokslininkas, dirbantis valstybės organizacijoje ir aptarnaujantis jos ideologinius poreikius; kitas – autentiško sąlyčio su tikrove siekėjas, turintis filosofinį stilių, kuriame tikslas susitikti su anapusine realybę, suvokti tiesą. Tam reikia peržengti visas iš išorės implantuotas nuostatas, kurios trukdo pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro, daro tam tikros organizacijos arba grupes ideologu ar agentu, tyrinėjančiu tikrovę dėl savanaudiškų paskatų. Tam reikia atsisakyti visų stabų ir vilionių, pasirenkant savo įsiveržimą į storiją iš transcendencijos susieti su tikra valdžia, turtu, dvasingumu, patriotizmu ir tiesa, kurie ne nuvalkioti, rutinizuoti, ritualizuoti ir tik vaidybiniai. Dėl šios priežasties iš Lietuvos ir Mockuvos reikia išeiti į šviesos arką ir pamatyti realybę tokią, kokią ją atveria juodoji liepsna: bežodę, laukinę, baugią ir svetimą. Tuomet ją galima įžodinti iš Mockuvos perspektyvos, kaip savo tikrovę, kurioje Kitas nėra šeimininkas; ir iš Lietuvos perspektyvos, kurioje šios tikrovės šeimininku yra valdžios arba tautos gnostiniai implantai, įdiegiami į sąmonę per intensyvų neurolingvistinį programavimą. Imant istorijos sigilą kaip pagrindą, valdžia kuria istorijos gnostinį implantą, kuris kuria tautinį / ideologinį psichovektorių ir yra žmonių organizavimo į valstybes pagrindas; bažnyčia kuria transcendencijos mitologijos pagrindu vienijamas organizacijas, kurios orientuotos į transcendencijos kryptį ir yra anapusybės apreiškimo troškimas; tauta stovi centre, kaip pagrindinis gyvybinio proceso geneologinio organizavimo pagrindas, kurio pagrindinė koncepcija yra šeima; ir visų šių elementų pragyvenimas priklauso nuo ekonomikos organizavimo, kuri primetama tautai, turinčiai gimdyti ir gaminti. Persiorientuojant į Mockuvą, gali būti iškrentama iš visų šių egzistencijos formų, tam, kad susitiktum su pirmaprade tikrove ir jos bylojimą išreikštum kūryba. Kitaip sakant, gyvendamas Lietuvoje – dirbi, Mockuvoje – patiri tiesos blyksnius ir filosofinę būseną, o šviesos arkoje tampi juodąja liepsna, kuri šiame įsikūnijime patiria žemutinės karalystės gyvūninės tikrovės egzistenciją iš Dievo perspektyvos.

Tikrovė gali būti nebūtinai draugiška, nes kažkam tavo gyvenimas yra išteklius, kuris suskaičiuotas, pamatuotas ir pasvertas. Tokie žmonės reiškia pretenzijas, rodo agresyvumą, meluoja, apgaudinėja, indoktrinuoja, prievartauja, žudo, vagia ir rodo visokį kitokį priešišką elgesį. Ši anapusinės tikrovės dalis suformuoja gnostinį implantą, arba tapatybių dalį, kurią galima pavadinti Šūduva. Tai visas tikrovės mėšlas, kuris braunasi į vidų, peržengia ribą, rodo aroganciją, pasipūtimą ir panieką, bet nori būti gerbiami, sveikinami, apmokami ir priimami. Šūduva yra išorinis blogis, sisteminis ir asmeninis, kuris daro poveikį likimui ir su kuriuo reikia skaitytis, jeigu nenori būti suvalgytas. Ši Šūduva gali ateiti iš visų krypčių: valstybės, verslo, bažnyčios ar tautos, su kuria tenka kovoti, kad neišmuštų iš balno ir nesugriautų gyvenimo. Su ja galima susidurti tiesiogiai ar netiesiogiai, atvirai ar slaptai, dideliu masteliu ar nedideliu. Kai kam taip nepasiseka, kad jie gyvenime patiria tikrą šūdų uraganą, nes tampa tiesioginiu ir atviru Šūduvos taikiniu. Tada, norėdamas išlikti, turi kovoti, siekdamas, kad Mockuva, Lietuva ar šviesos arka būtų apsaugotos nuo mėšlo invazijos. Galima paklausti, kaip šūduvos atsiranda? Manau, yra du šio perėjimo stiliai: a) Šūduva pereinant iš šviesos arkos į Mockuvą; ir b) Šūduva pereinant iš Mockuvos į Lietuvą. Pirmu atveju, tai neautentiška, iliuzinė, neteisingai tikrove užsikrovusi sąmonė; antru atveju, tai ideologija, indoktrinavimas, fanatizmas ar paprastas parsidavinėjimas.

Belieka paklausti, kur turi gyventi filognozas, turintis autentišką filosofinę patirtį? Nesunku suprasti, kad jeigu tai autentiška egzistencinė būsena, svyruojama tarp šviesos arkos ir Mockuvos, kurioje atsiveria realybė anapus gnostinių, neurolingvistinių implantų, Aš-pasaulyje, arba laukinėje, bežodėje būsenoje, kurioje grįžtama prie pirmapradžių metafizinių sumatų, esančių visų kultūrų ir mokslų pagrindu, reikalingų pradedant kūrybą nuo nulio, arba tiksliau nuo savęs. Aukštesnio lygio filognozija jau yra civilizacinio psichovektoriaus formavimas, į kurio arsenalą įeina istorinio archetipo kūrimas, metafizinis juodosios liepsnos kelionės mitas, pagrindinė sumatoriaus formulė ir įsisupimas į drakono akies atveriamą realybę tam, kad taptum tikrovės valdovu. Žinoma, tai ne tiek pradinė, kiek aukštoji filognozija, ir jai pagrindai padedami pirmapradėje būsenoje, nuo kurios pradedamas metafizinis gyvenimo nuotykis istorijoje. Aukščiausias lygis filognozijai yra pakilimas iki Lietuvos lygio, integruojant į kontrolės institucijas, tapus oficialia valdžios doktrina, kaip Jėzaus iš Nazareto idėjos tapo oficialia Romos Imperijos doktrina. Šis metafizinis atvejis turėjo tokią pačią struktūrą, kaip aprašyta šiame skyrelyje ir turi šviesos arkos sluoksnį bei Jėzuvos sluoksnį evangelijos ir gnostikų fragmentuose bei traktatuose. Po to tai tapo paveldu ir tradicija, kuri buvo integruota į imperiją ir Jėzuva pavirto Romos Imperija, Romos Katalikų Bažnyčios pavidalu. Kita vertus filognozijai gali grėsti ir nusiritimas į Šūduvą, tiek pirmu žemutiniu variantu, iš Mockuvos, tiek iš Lietuvos ideologijos lygio.

Angelų dienos antra dalis vadinama „Tautos likimas“. Šis likimas gali būti suprantamas tiek iš Lietuvos gnostinio implanto perspektyvos, tiek iš Mockuvos, nes ontologiškai Lietuva yra Mockuvos vidinis pasaulis, kurį Aš perspektyva stebi kaip išorinį siužetą, kuriame renkasi dalyvauti ir angažuojasi arba atsiriboja. Šioje vietoje galimos dvi kryptys: pasinėrimas į istoriją ir joje ištirpimas, įsitraukus į istorijos mėsmalės verpetą; ir sugrįžimas prie savo autentiškos, amžinosios dalies, tampant tik per žiūroną žiūrinčia juodąja liepsna, kuri gyvena Lietuvą tik laikinoje kelionėje, kuriai užsibaigus iš jos liks tik blausus prisiminimas ir miražas.

• Angelų diena