Teologijoje pagrindiniai pasaulio sandaros dėmenys vadinami Kūrėju ir kūriniu, kurie žymimi alfa ir omega. Kūrinys su Kūrėju gali turėti įvairius santykius, nuo kurių priklauso koks turimas civilizacijos tipas. Išskiriami tokie pagrindiniai variantai:

Omega [į] Alfa

Omega [priešais] Alfa

Omega [su] Alfa

Omega [prieš] Alfa

Omega [nuo] Alfa

AlfaOmega

Matome dvi pagrindines būsenas, vadinamas atsisukimu į ir nusisukimu nuo, kurios rodo metafizinę arba istorinę kultūros kryptį. Atsisukimas į turi kelias variacijos, kuriose Dievą matome kaip būtybę esančią priešais, gamtoje, gamtinėje transcendencijoje arba savo viduje, mažojoje sąmonėje, kurioje mintys turi aukščiausios būtybės vaizdinį, su kuriuo tikėjimo akte susitapatina asmuo. Kitas stovėsenos priešais transcendenciją variantas yra jo regėjimas savo vidinėje, dvasinėje akyje bet nusistatymas prieš jį, iššūkio metimas. Tai antikristinės, šėtoniškos būsenos, kurios rodo karą prieš pasaulio pagrindą ir yra savęs arba žmogaus išaukštinimas. Tuo tarpu nuo yra antimetafizinė tendencija, kuri bėga iš gelmės, užmiršta transcendenciją, neigia objektyvų pasaulio pagrindą, susitelkia į save, į savo gyvenamą pasaulį, fenomenologiją ir egzistencializmą. Ir paskutinis variantas yra AlfaOmega, kur kūrinys yra Dievo pasiuntinys, išrinktasis, vadinamas Dievo sūnumi, kuris skelbia žinią šio pasaulio gyventojams, atkreipia dėmesį į anapusinę tikrovės hierarchiją, nuo laikino gyvenimo atitraukia dėmesį į amžiną. Norint suprasti kaip tokia būsena įmanoma, reikia suvokti sątvaro sandarą, kurioje rodomas visas žmogaus spektras, einantis per visus klodus, kurie įsismelkę į žmogaus pirmapradį kūną.

Subjektas [Alfa] [Omega] Polis [Omega] [Alfa] Objektas

Subjektyviojoje pusėje turime juodąją liepsna ir psichinę dalį, kuri yra individualus žmogus. Paprastai jis gyvena tik [Omega] sluoksnyje, kuris reiškiasi kaip sąmonė ir mažoji sieva, rodanti mažąją gyvūninę psichologiją, su kuria jis gyvena bendruomeninį gyvenimą ir neturi jokių metafizinių būsenų. Šis omega paprastai būna atsisukęs į Polį, kuris gyvena objektyvios [Omega] kryptyje, kuri yra gamta kaip Dievo kūrinys. Toks principas yra metafiziškai neišsivysčiusioje bendruomenėje, kurios struktūra yra [psichologija] [bendruomenė] [gamta]. Kitas šuolis būna metafizinis, kai bendruomenė atranda tikrovės gilųjį fundamentą objektyviojoje kryptyje, pirmiausiai sustabinant gamtą, gamtinį daiktą, po to nematomas gamtos stichijas, dvasias ir galiausiai visko kūrėją, vadinamą Dievu. Tai yra fenomenologinės gamtos sampratos išplėtimas į transcendentinę / metafizinę, kuri būdinga tiek atsilikusioms kultūroms, tiek pažengusioms, mokslinėms. Toks pats procesas įmanomas ir į subjekto kryptį, kurioje peržengiama gyvūninė psichiką, sąmonė ir surandama iš pradžių siela, o paskui – dvasia. Ši dvasia filognozijoje vadinama juodąja liepsna, kurią laikau didžiosios sievos centriniu klodu, kuris kuria gyvybę ir kaip sudėtinė dalis įeina į pirmapradžio kūno sandarą. Taigi AlfaOmega struktūra tokia:

Objektas [Alfa] Subjektas [Alfa] [Omega] [Polis] – Dievo sūnaus struktūra

AlfaOmega peržengia savo gyvūninį, vien žmogišką kevalą, sugrįžta į savo metafizinę dalį, kuri yra subjektyvaus centrinio klodo juodoji liepsna, įeinanti į žmogaus sandarą ir pirmiausiai į sąmonę, vadinamą sumatoriumi.  Norint suprasti kaip įmanomas toks retranscendavimas į savo vidinę pirmo fundamento dalį, reikia žinoti pirmapradžio kūno sandarą, kurią bendrais bruožais jau išdėsčiau:

DS – JL – KT <>  JL (P [KG + EG + IG] + S [MS – Polis – D /X])

DS – didžioji sieva

JL – juodoji liepsna

KT – klodų telkiniai

P – pirmapradis kūnas

KG – kuriančioji gauble

EG – energetinė gaublė

IG – informacinė gaublė

S – sumatorius

MS – mažoji sieva

D – objektyvus sumatas

X – objektyvaus sumato gelmė

Polis – bendruomenė

Imant struktūrinės formulės dešinę pusę, labiausiai kraštinė JL, kuri yra holoplastinio žmogaus fundamentas, kuris paimamas iš didžiosios sievos pagrindinio klodo, yra tas metafizinis orientyras, kuris sudaro giliausią žmogaus savastį ir yra pagrindinis dvasinio augimo tikslas. Tai amžinoji dalis, kuri po mirties atsiskiria nuo gyvūninių elementų ir keliauja į tikrovės aukščiausią egzistencijos pakopą, kuri yra dvasinė būtis. Taip atsiranda AlfaOmega, ir būtis su Dievu, bet ne iš objektyviosios, o iš vidinės pusės, kuri išorėje susilieja su objektyviąja juodąja liepsna.  Ši struktūra manoma Evangelijose, kuriose perduodami Jėzaus iš Nazareto žodžiai: Tėvas yra manyje, o Aš esu Tėve. Tai reiškia, kad didžioji sieva įtraukta į sąmonę, sukurianti apreikštą Tėvo dalį, o Aš kaip mažoji sieva, yra didžiojoje sievoje, arba Tėve, kuris mane kuria. Tai yra dvi kryptys, kuriose matomas Tėvas kaip Įstatymas objektyviojoje kryptyje ir Tėvas kaip Šventa dvasia, kuri veikia tiek gyvūno pirmapradžiame kūne, tiek gamtoje. Tai yra Šventoji Dvasia persmelkia tiek gamtinį Omega, tiek gyvūninį Omega.

Šis paaiškinimas buvo reikalingas norint suprasti analitinį devynių vartų doktrinos pagrindą, kuri suprantama tik žinant metafizinę žmogaus ir tikrovės analitiką. Ši doktrina sudaryta iš 9 principų, „vartų“, pro kuriuos praeinama, įgyvendinant juos savo gyvenime, mažojoje kelionėje. Jie turi tokius segmentus:

Juodoji liepsna

1) transcendencijos vartai – begalybė randama tik transcendencijoje;

2) ištikimybės vartai – susisaistymas su vidine begalybe, orientacija į dvasinę savo dalį;

3) kelio davimo vartai – begalybės įleidimas į savo gyvūninę psichiką, kad susietų su transcendencija ir amžinybe.

Sąmonė

4) individualumo vartai – kiekvienas begalybę matuoja pats, savimi;

5) nesekimo vartai – sekam tik begalybe, arba savo vidine ir išorine dvasia;

6) bendravimo vartai – dvasinis bendravimas su metafiziniais žmonėmis;

Polis

7) karo vartai – karas begalybės beždžionėms, kurios nori sustabinti šį, laikiną pasaulį, daikto atvaizdą ar žmogaus gyvūninę dalį;

Didžioji sieva

8) įšventinimo vartai – pasiruošimas didžiajai kelionei;

9) begalybės vartai – AlfaOmegos iširimas, išsivadavimas iš materialaus pasaulio Įstatymo, tapimas Alfa.

Devynių vartų doktrina yra mažosios kelionės vadovas, su kuriuo žmogus pragyvena metafizinio žmogaus gyvenimą, į gyvybę ir istoriją įvesdamas transcendencijos apreiškimo, parodymo įvykius, o po to išeina iš šio pasaulio ir sugrįžta į natūralią būseną, pagrindiniame transcendencijos klode, vadinamame juodąja liepsna. Pagal mano paaiškintą metafizinę sampratą, tikrovė yra didžioji sieva, kuri telkia įvairius materialius ir dvasinius klodus, iš kurių formuojami pasauliai ir kuriama gyvybė. Šie klodai sudaro nematomą, hipostratinę visų gamtinių ir gyvūninių daiktų vidinę struktūrą, kurią sumatorius palieka už kulisų, rodydamas tik primityvius paveikslus, įstatomus per regą, klausą ir kitus jutimus. Tada šie vaizdai mąstomi proto, kuris yra iš vidinių hipostratos klodų sukurtas organas, tarsi koks kompiuteris, kuris yra gyvūno centras, kuriantis elgesio programą, tenkinančią pagrindinius gyvybinius poreikius, kuriančią ir griaunančią. Tačiau į žmogaus sandarą įeinantis pagrindinis klodas yra juodoji liepsna, kuri mažiausia apaugusi materijos sluoksniu sąmonėje, arba sumatoriuje, nes sąmonė yra tik pirmapradė substancijos būsena, kuri valdoma aukštesnės būsenos, esančios didžiosios sievos centru ir esme. Hierarchija tokia:

[juodoji liepsna] – Sietuva – Siela – Sąmonė – Psichika – Kūnas [pirmapradis kūnas] [klodų telkiniai]

Pakilti į dvasinį lygmenį reiškia retranscenduoti į juodąją liepsną, atsisakyti gyvūninių psichologijų, nukreipti žvilgsnį nuo laikino gyvenimo, istorijos į amžinybę, gyventi didžiosios kelionės mito vaizdinyje. Tai pasiekti padeda perlipimas per savo mažąją psichologiją, mažąjį ego, įsismelkimas į savo giliąją savastį, kuri yra dvasinė žmogaus sandaros dalis. Tai pažiūrėjimas savo viduje į save tarsi iš išorės, stebėtojo akimis, savo gyvenimo paslapties supratimas ir pasiruošimas aukštesnei egzistencijai. Tai įmanoma tik bėgant gyvenimo laikui, kopiant vaivorykštės laipteliais, metafizinio žmogaus gyvenime, kuris į bendruomenes įneša juodosios liepsnos ženklus, parodančius gyvenimo gelmę, reikalingą savo esmės atskleidimui, nuimant uždangą nuo metafizinės dalies.