Dvasinio į(si)olinimo ir iš(si)olinimo žaidimas

Šio skyrelio tema yra dvi dvasinės juodosios liepsnos būsenos, vadinamos įolinimu ir išolinimu, kurios sutampa su gimimo ir mirties taškais metafizinėje gyvenimo vaivorykštėje. Gimimas ir mirtis suvokiami ne kaip absoliučios būsenos, bet kaip perėjimas iš vienos formos į kitą, įgyjant didesnį arba mažesnį pasaulio įstatymą. Išolinta dvasia gyvena didžiajame pasaulyje, vadinamame aukštutine pilimi, o įolinta – mažajame pasaulyje, vadinamame žemutine pilimi. Gyvybė suvokiama kaip dvasia, kuri gali įeiti į materialų kūno kevalą, kuris sukuria įolintą gyvybę, judančio gyvūno prasme. Gyvūnui mirus, dvasia išsiolina ir pereina į aukštesnę gyvenimo pakopą, kuri yra nekūniškos formos. Norėdami suvokti skirtumą tarp šių egzistencijų, turime surasti pagrindines įolinimo struktūras, kurios sudaro olos pagrindines kategorijas arba archetipus. Apibendrindamas informaciją, kuri randama „Gyvybės magijos“ tome, išskiriu tokius olos madrigalo dėmenis:

(laikas, laisvė, įstatymas, gylis, santvarka)

Pirmas įolinimo dėmuo yra laikas, kuris susijęs su žmogaus vidine dalimi ir vadinamas egzistencija, kuri yra psichologinis žmogaus aspektas, sukuriantis asmeninį ryšį su pasauliu, esantis centriniu subjektyvumo sandu. Psichologinis laikas nėra matematinis, jo linija brėžiama ne kontinuume; tai greičiau sumavimo epizodų, turinčių ilgesnę ar trumpesnę trukmę, seka, kuri turi psichologinį / kokybinį charakterį. Sekos pobūdis – informacinis, kurio tikslas dinamiškai įvesti į sąmonę informaciją ir kurti tam tikrą asmeninį santykį su aplinka. Laisvė yra erdvinis aspektas, kuris aplinkos žemėlapyje leidžia rinktis trajektorijas, nuolat darant sprendimus, vertinant galimybes ir iš neapibrėžtos būsenos pereinant į apibrėžtą tik savo informacinio arba psichologinio įsiforminimo dėka. Šis įsiforminimas yra judėjimo ir veiklos pagrindas, kuris filognozijoje vadinama sievaru. Įstatymas yra pagrindinis įolinimo komponentas, nes jis sukuria pasaulį, kuriame gyvens dvasia, apsprendžiantį egzistencijos dvasinį rangą, gyvybės rūšies išsivystymo pakopą. Įstatymas yra pirminis, arba gamtinis, ir antrinis, arba kultūrinis, kuris sukuria uliume natūros ir kultūros dualizmą, žmogų pakeliantį iš gamtinio gyvūno lygio į kultūrinio gyvūno rangą. Kultūrinis gyvūnas yra tas, kuris turi sukūręs kultūrinį įstatymą, pirmiausiai naudodamasis kalbos galimybėmis, padalinančiomis visas bendruomenes į tautinius junginius. Šioje vietoje dvasia įgyja gylio archetipą, kuris rodo kiek kartų peržengiamas gamtinis įstatymas, naudojantis įvairiomis protinio gelminimosi priemonėmis. Šioje vietoje galima išskirti tokius variantus: naudojantis natūralia perskyra tarp atvertos ir neatvertos tikrovės, galima išskirti paviršininkų ir gelmininkų tipus, kurie pripažįsta natūralią demarkacijos liniją, bet vieni nori pasilikti prie paviršiaus, o kiti žengia į gelmę; taip pat yra tie, kas šios demarkacinės linijos nepripažįsta ir vadinami begalybininkais. Jeigu dalintume visą tikrovę į tūkstantį dalių ir tartume, kad du šimtai dalių yra atverta ir aštuoni šimtai neatverta, paviršininkai gyvena dviejų šimtų dalių pasaulio įolinime, o gelmininkai siekia išsiolinti, tačiau ne natūraliai, atsisakant įstatymo, bet protu. Ir paskutinė įolinimo kategorija yra santvarka, kuri rodo, koks vaidmenų pasiskirstymas polyje, kaip tvarkomi bendri ir asmeniniai reikalai. Vienas iš kultūrinio įstatymo formų yra mąstytojo vaidmuo, kuris kuria protinę kultūros formą, skirtą formuoti sąmonę, sukuriančią žemutinėje pilyje tam tikrą kultūrinio gyvūno tipą, turintį tam tikrą požiūrį į savo gyvenimą ir pasaulį.

Įstatymo peržengimas ir išsiolinimo siekis rodo, kad žmogaus netenkina gamtinio arba kultūrinio gyvūno gyvenimas, kad jis nori pakilti į aukštesnį dvasinį rangą nepasiekęs savo gyvenimo kelionėje galutinės stotelės, kurioje išsiolinama natūraliai, dvasiai prarandant visus konstruktus, kuriuos uždeda natūrali kūno ir psichikos programa, sukuriant dvasioje uliumą. Kaip jau buvo sakyta, uliumas yra uroboro forma, kurioje, galvinėje struktūroje, suformuojama dvilypė sąmonė, išskiriama į Platono ir Aristotelio sistemą. Platono sistema valdoma miego neuronais ir yra vidinė, žmogiška uliumo forma, o Aristotelio sistema valdoma akių ir įjungia arba išjungia pasaulio vaizdą. Abi šios sąmonės yra bendrojoje gaublėje, arba sujungtos viena su kita, ir formuoja dviejų šviesų ir dviejų tamsų sistemą, vadinamą uliumu, U+lumen. Sąmonė yra žemesnioji dvasinė forma, kuri labai grubi, materiali, užkrauta primityvia, gyvūnine psichologija, kuri žmogų paverčia į paprastą judantį gyvūną, kurį apibrėžią penkios pagrindinės įolinimo kategorijos, formuojančios jo vidinį pasaulį, lemiančios koks atvertos ir neatvertos dalies santykis, koks tikrovės valdymo lygis leidžiamas įstatymo. Labiau išsivysčiusios rūšys turi kitokį įstatymo lygį, dvasia turi daugiau hipostratos kontroliavimo priemonių, kurios iš fizinio ir materialaus principo persislenka į psichologinį psioninį. Kokios kitų rūšių galimybės paprastai kalba tik įvairūs ezoterikai ir okultistai, tačiau į šį principą galima pažiūrėti ir moksliškai, nes tai yra įrodytas žmogaus sandaros principas, iš kurio išvedama skirtingų gyvybės formų gylio charakteristika. Pavyzdžiui, žmogaus uliumas turi sąmonės ir materijos vidines savybes, kurių gylis 200/1000. Šis 200 skirstomas į dvi dalis: šimtas – materijai, kuri žinoma kaip atominė ir eterinė; ir šimtas – sąmonei, kuri yra neatrasto lauko arba nežinomos atominės substancijos būsenos. Jeigu imtume išolintą dvasią, manau jos įstatymo gylis yra 800/1000, kuri gyvena psichinių hipostratos laukų aplinkoje ir neturėdama materialių dalių, nenaudodama materialių technologijų pasaulio valdymui. Tai hipostratinė dvasinė ekosistema, kurioje egzistuoja iškūninta ir išolinta gyvybė, turinti dvasinį įstatymą ir kritimą į olą laiko dideliu gyvenimo lygio smukimu. Galima įsivaizduoti ir dar vieną variantą, kur dvasia yra 1000/1000 gylio, kuris sutampa su pilnu išsiolinimu ir viso tikrovės spektro suvokimu, kuris įmanoma tik centriniame tikrovės klode, dieviškoje dvasioje.

Pagal požiūrį į įstatymą, kaip jau sakiau, išskiriami tokie tipai: paviršininkai, gelmininkai ir begaliniai. Kiekvienas iš jų, savo ruožtu, skirstomi į protininkus, kurie tik nori pažinti tikrovę, peržengiant įstatymą arba kuriant dirbtinę realybę ir gyvybininkus, kurie atsisako kurti dirbtinę realybę, nenaudoja technikos, nes saugo gyvybę, neleidžia atsirasti jai pavojingoms techninėms anomalijoms. Imant kaip pavyzdį filosofiją, vienas iš gyvybininkų buvo F. Nietzsche, kuris siekė pašalinti iš proto gelmės ideologiją, sugrįžti prie tiesiogiai patiriamo pasaulio, įsibūti į savo gyvūninį instinktą. Jam būdingas subjektyvizmas, psichologizmas ir filologizmas, statant sistemą ant platoninės žmogaus dalies. Kitas filosofas, šį kartą jau iš Lietuvos, yra A. Šliogeris, kuris rinkosi tą patį išgylinimą, išprotinimą, sugrįžimą prie prigimtinio įstatymo, tačiau jau aristotelinėje dalyje, kurioje atsiveria būties fenomenų pasaulis, kuris yra vienintelė patikima tikrovė, apvalanti žmogaus gyvūninį psichologizmą, begalybės isteriją apriboja šiapushorizontiniu daiktiškumu, kuris yra iš kelio neišklydusios kultūros pagrindinis orientyras. Tuo tarpu aš filognozijos pradmenyse propaguoju išsiolinimą, dvasios įgylinimą, ribų išplėtimą ir begalybę, šiame pasaulyje gyvenant taip, tarsi gyventum metafizinėje realybėje, kurios įstatymas įolina į daug aukštesnį dvasinį rangą už paprastus žmones. Įprasta sakyti, kad įstatymo laikymasis yra išmintis, o išsiolinimas ir aukštesnio įstatymo siekimas yra hubris, tačiau tai priklauso nuo dvasinės žmonės prigimties, kuri lemia tai, kad anomalija atrodantis troškimas iš tikro kyla iš aukštesnės prigimties ir sukuriamas prigimtinio sugebėjimo semti daugiau tikrovės negu kiti ir tai yra gyvenimo lemtis. Daugumai, galbūt, to nereikia, nes jie tvirtai įolinti į gyvūninę egzistenciją, tačiau turint metafizinio žmogaus uliumą nėra pasirinkimo, nes dvasinis gylis duotas natūraliai.