Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie žmogaus metafiziką, ku­rioje gali vyrauti dvi tendencijos, tokios kaip įsigelminimas arba įsipaviršinimas. Kai žmogaus protas nori patirti savo gelmę, jis iš­siima iš išorinio pasaulio, iš jo ekstensyviojo dėmens ir žiūri, kas jis yra viduje, kokia jo giluminė šaknis, arba arche. Jeigu žmogų domina ne jis pats, bet išorinis pasaulis, jis formuluoja ekstensyvųjį modelį, kur mintis juda tik paviršiumi, nuolat žengdama anapus ho­rizonto. Tas paviršius iš pradžių būna planeta, po to kosminė erdvė. Tiek į gylį, tiek į erdvę žmogus kol kas dar negali pasigirti dideliais pasiekimais, nes civilizacija – tik proveržio pradžia. Šiame tekste mane domina gelminė žmogaus kryptis, kurioje pateiksiu visą pre­liminarinį metafizinį žmogaus modelį, kuris gylinasi į žmogaus me­tafizinę šaknį, ją bandant išreikšti viena struktūra, vadinama „žmo­gaus formule“.

Apibendrinant visas pateiktas idėjas, formulė tokia:

MZ1 [JL] → MZ2 [KT → Transcendencija] →MZ3 [ST → [EG + KG + IG]] → MZ4 [S → Laisvė] → MZ5 [A + Z] → MZ6 [MS → [Istorija + Mitas]] → G [Laisvė + Būtinumas]

MZ – metafizinė zona,

JL – juodoji liepsna,

KT – klodų telkiniai,

ST – sietynas,

EG – energetinė gaublė,

KG – kuriančioji gaublė,

IG – informacinė gaublė,

S – sumatorius,

A – tautos zonos,

Z – valstybės organizacijos zonos,

MS – mažoji sieva,

G – gyvenimas.

Tai gelminis žmogaus gyvenimo modelis, kuris gali būti aiškinamas įvairiais būdais: gali būti palinkęs į mitą, transcenden­ciją – religijų būdingas požymis; gali būti pasviręs į istoriją, laikinę ekspansiją paviršiais – labiau būdinga politinei, imperinei tenden­cijai. Kas konkrečiai žmogus yra priklauso nuo to, koks jo statusas MZ5 zonose, tai yra tautoje ir valstybėje – nuo to priklauso turtinė padėtis, veiklos masto galimybės, įtaka. Dalis, kuri vadinama gy­venimu, suprantama kaip įrėminta pasaulinio arba metafizinio po­linkio. Gilesni žmogaus dėmenys jau yra gyvybė, jos metafizinė šaknis, kuri gali būti tiriama, pažįstama arba paprasčiausiai verti­nama, kaip tai darė F. Nietzsche – sveika ar nesveika prigimtis, ky­lanti ar smunkanti gyvenimo linija. Nesveika prigimtis yra vidinis išsigimimas, kuris kuria silpną, dekandentinę kultūrą, atsisako vieš­patauti; o stipri natūra – priešingai: kuria klestinčias ir valdyti pla­netą linkusias gyvenimo formas. Kultūra gali turėti stimuliuojanti gyvybę poveikį, o gali ją žlugdyti ir slopinti. Pasak F. Nietzsche‘ės, jeigu kūrėjai, genijai yra dekandentinės prigimties, jie savo „valią“ primeta visai likusiai tautos daliai, juos nordami „pagerinti“, bet, vietoj to, sugadina. Tai daugiau pasakytina apie prigimtines civili­zacijas, kurios gyvena senoviniu stiliumi ir nori savo tradicinę formą išsaugoti amžiams. Jos esmė ta, kad gyvybės metafizika – neišsivysčiusi, tik liaudies pasakų lygio, ko nepagerina net filoso­fija ir mokslas. Tuo tarpu, jeigu įsigali tikras gyvybės pažinimas, kur įlendama į jos genetiką, sukuriama pagrindinė biologinė „evo­liucijos teorijos“ ideologija, suformuluota Č. Darvino, atsiranda ga­limybės daryti tikslines intervencijas, kuriose gyvybė vystosi ne vien pagal gamtos dėsnius, bet ir formuojama žmogaus valios. Tampa aktualiu klausimas, ar toks kišimasis į „gamtos“ natūralų veikimą etiškas ar ne.

Gyvybės veiklos mastas priklauso nuo to, kiek ji apie save į savo vidų, protą, įtraukusi informacijos, kaip sugeba save for­muoti, patobulinti tiek išoriniu, tiek vidiniu būdu. Įsigylinimas į MZ2 teritoriją reiškia techninės civilizacijos milžinišką veiklos masto išaugimą, kuris susijęs su energijos, transporto, skaičiavimo technikos ir ryšio priemonių technologijomis. Čia vystoma dirbtinė gyvybė, kuri norima androidinės formos, kad imituotų žmogų, ku­ris turi dirbtinį kūną kaip judėjimo priemonę ir kompiuterį, kuris būtų technogyvūno protas. Kol šis sujungimas bus padarytas pilnu padarymu – ne tiek daug laiko: pirmi efektyvūs prototipai bus iki šimtmečio pabaigos. MZ3 zona – tai biologinė žmogaus šaknis, kuri tiesiogiai susijusi su jo gyvybe, kuri valdoma genetikos, ir yra organinis „augalas“. Šioje vietoje taip pat siekiama patobulinimų, kuriuos norint padaryti efektyvius, turi būti pasiektas ląstelinis ar intraląstelinis lygmuo. Tam reikalingos molekulinės technologijos, valdomos kompiuterių algoritmų ir turinčios naudingų funkcijų. MZ4 zona yra ta vieta hipostratoje, kuri kuria sąmonę ir vadinama informaciniais laukais. Šie laukai – natūrali supančios aplinkos da­lis, tik sąmonėje nerodoma ir kol kas neišmatuojama jokiais prie­taisais. Šioje vietoje taip pat galimos biologinės nanotechnologijos, kurios psichoformas valdo neurobiologiniu būdu, primetant gyvū­ninius organizmo šablonus. Tai vieta, kurioje kuriama sąmonės te­orija, psichotroninės kontrolės technologijos, patobulinimai arba pabloginimai.

Vienas iš svarbiausių fundamentalių sąmonės bruožų yra jos laisvė erdvė, kuri rodo, kad žmogus nėra pilnai iš išorės deter­minuotas, ir kiekvienoje situacijoje apsibrėžia pats, pagal savo vi­dinį laisvės jausmą. Žinoma, jis turi polinkius, elgesys rodo tenden­cijas, kuriose vienos kryptys labiau akcentuotos už kitas, tačiau fun­damentalus faktas, kad žmogus sugeba rinktis ir dažnai privalo rinktis pats, savo atsakomybe – akivaizdus. Vienoks ar kitos psi­chovektoriaus akcentavimas laisvei primeta stilių, formą, tačiau žmogus vis tiek yra savo pasaulio šeimininkas. Be abejo, tikrovė uždeda laisvei didelius apribojimus, ir kiek juos žmogus sugeba į­veikti, priklauso nuo to, kiek jis tą tikrovę pažinęs, sugeba pajungti savo valiai ir panaudoti veiklos masto išplėtimui. Žmogui pažinus transcendenciją, atvėrus savo drakono akyje jos giluminius klodus ir technologizavus, kas su tuo padaroma, priklauso nuo civilizacijos projekto, žmonijos strategijos, pasirinktos viešpatavimo formos šiapusinėje karalystėje. Šioje vietoje reikia prisiminti mažosios sie­vos teoriją, kurioje aprašoma mažoji žmogaus psichika, kurios prote turi būti įdiegtos reguliatyvinės idėjos, kaip civilizacijos eti­kos pamatinės koncepcijos. Manau, kad šios idėjos yra laisvės ir būtinumo pusiausvyra, kuri turi būti nustatyta teisingose proporci­jose, maždaug centre, kad žmogus apakintas savo begalinių gali­mybių ir valdžios, nesumanytu užsiimti visko, išstumiant gyvybės pamatą iš neliečiamos tikrovės statuso, kuriam žmogus užsimanytų primesti savo valią, perdaryti save pagal kokį nors išsigimusį, tech­nofašistinį projektą.

Imant kaip pavyzdį F. Nietzsche‘ę, tam, kad „pagydytų“ gy­vybę, jis siekė išmetafizini gyvenimą, išimant iš jo visą metafizinę moralės sistemą ir sugrąžinat vadinamąjį „gamtinį įstatymą“. Ki­taip sakant, jo sprendimas buvo natūralizmo, sensualizmo grąžini­mas, gyvenimą statant veikiau ant instinkto negu proto. F. Nie­tzsche‘ei tai buvo sveikatos ir galios simbolis, kur klausimai spren­džiami neprarandant prigimtinio sveiko proto, remiantis natūraliai įgimta gyvybės išmintimi. Ši išmintis reiškiasi tiek paprastame gy­venime, tiek kultūrinėje kūryboje, kuri natūralistinė, orgiastinė ir ekstazinė. Tai F. Nietzsche vadino dionisiškuoju pradu. Bendruo­menių organizavimo principas – natūralus, genealoginis, kur galios centrai – pagrįsti kraujo ryšiais, klanais, gentimis, kuriose stipriau­sias „egzempliorius“ tampa lyderiu, valdovu, kuris vadovaujasi ne protu, profesija, bet tradicija. Aukščiausias organizavimosi lygis pasiekiamas tautoje, kuri turi savo kunigaikštį arba karalių, įrėmi­nančiu tautą tiek politiniu, tiek metafiziniu būdu mitologinėje tik­rovės koncepcijoje, kurios transcendentinė „ranka“ veda tautą per istorijos labirintą, į nežinomą ateitį. Tai erdvinė koncepcija, kuri buvo būdinga senovės tautoms. Tuo tarpu F. Nietzsche‘ė svorio centrą nusprendė perkelti iš mito į istoriją, kuri visa būtų šiapusinė, šiapus horizonto, kur horizonto riba yra Žemė. Tai reiškia, kad nus­tatinėdamas naujas vertybių lenteles, jis norėjo įstatyti sąmonę į laiką, procesą, progresą ir susieti jį su paviršine, erdvine ekspansija, kitaip vadinama planetinės imperijos kūrimu. Jis norėjo, kad tokia tauta lyderė būtų vokiečiai, tačiau jo manymu, iki to jiems labai daug trūksta ir jeigu nereformuos savo civilizacijos sampratos, jie planetoje bus ne valdovai, bet valdomieji, arba vasalai.

Filognozijoje ši teorija – viena  centrinių. Taip pat ji svarbi todėl, kad ji aktuali Lietuvai, kuri turi rinktis savo kelią istorijoje, didelių pokyčių ir iššūkių akivaizdoje. Informacija reikalinga tam, kad darant šį pasirinkimą, nebūtų padaryta klaida, išmušanti Lietu­vos istoriją iš sėkmingos trajektorijos.

• juodoji liepsna