Universalus filosofijos istorijos modelis

Istorijos atsiradimas civilizacijoje turi dvi pagrindines prielaidas: kalendorinė gyvenimo santvarka, kurioje astronominis, sezonų kalendorius pakeičiamas į matematinį, kuriame laikas paprasčiausiai skaičiuojamas skaičiais, atsietais nuo tikrovės: metai dalinami į dvylika mėnesių, mėnesiai, į savaites, o savaitės – į dienas; ir didelis paveldo kiekis, kuris išdalinamas chronologiškai, į laiko juostą, kurioje ieškoma „raidos“, „vystymosi“, formalių epochų, erų ir pan. Taip galvoje esantis laiko skaičiavimo kalendorinis metodas sujungiamas su faktais ir įvykiais, kurie išanalizuojami, sugrupuojami ir suformuojami į galvoje ir tekstuose esantį „istorijos“ vaizdinį. Iš to išplaukia, kad istorija sukurta, įgyta, užauginta, jos savaime, kaip natūralios duoties, nėra, o tai savo ruožtu reiškia, kad jos gyvenime galėtų ir nebūti – žinomas didelis civilizacijų skaičius, kurios gyveno neistoriškai, jų pasaulio ir gyvenimo samprata buvo statiška, įaugusi į gamtą arba transcendenciją.

Kadangi esame civilizacijos derliaus surinkėjai, turintys didelius aruodus paveldo, galime kurti sistemas, istoriją, ieškoti raidos dėsningumų ir bruožų. Vienas iš tokio paveldo rūšių yra filosofija, kuri, kaip sakoma, prasidėjo senovės Graikijoje ir tęsiasi iki mūsų dienų. Į visus filosofijos „įvykius“ galime žiūrėti taip, kaip jie atsiveria, susiejant su geografine vieta, sociokultūrine aplinka ir kiekvieną filosofą tirti iš viršistorinio taško, siedami jo įžvalgas su pačia tikrove, didesniu ar mažesniu laipsniu atveriama kiekvieno autentiško filosofo apmąstymuose. Tačiau galime pabandyti į šį gyvenimo ir kūrybos principą pažiūrėti iš laiko perspektyvos, kurioje visa filosofija įgyja tam tikrą išorinį stilių bei formą, kuri leidžia daryti sąsajas, išvedinėti paraleles, matuoti „pažangą“ ar „atžangą“, ieškoti paslėptos universalios sistemos. Dėka universitetų kultūros atsirado trys profesiniai sluoksniai: filosofai, filosofijos tyrinėtojai ir filosofijos istorikai. Tiriant filosofiją, galimą į jos atskleidžiamas idėjas pažiūrėti iš esmės, bandant paaiškinti iš kokios patirties ji kyla ir ką svarbaus filosofas turi pasakyti. Tada, išsiaiškinus apie ką įvairūs filosofai šneka ir rašo, galima juos lyginti, sieti ir kurti chronologines grupes, istorines mokyklas. Apie tai galima paskaityti G. Kabelkos monografijoje „Lietuvos filosofijos istorijos istoriografija“ (2016).

Kaip jau buvo galima suprasti, remiuosi dviem pagrindiniais filosofais, F. Nietzsche ir A. Šliogeriu, kurie turėjo savo filosofijos istorijos sampratas, galimas susieti su filognozijos koncepcija. Savo požiūrį į istorijos implanto formavimą F. Nietzsche išsakė knygoje „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ (1874), kurioje jis išskyrė trys praeities įforminimo būdus: monumentalųjį, antikvarinį ir kritinį. Pats F. Nietzsche savo filosofiniame projekte naudojo kritinį istorijos tyrimo metodą, kur jis filosofiją redukuoja į jos universalų metafizinį / psichologinį branduolį, kurio kilmė, evoliucija ir žlugimas yra pagrindinis istorijos variklis. Šiam branduoliui pavadinti jis turėjo terminą „metafizinės vertybės“, kurios projektuojamos į gelmę, kurį laiką gyvuoja, bet ilgainiui prarandą galią, nuvertėja ir žlunga. Taip jis analizavo visą Vakarų filosofijos istoriją, kuri turėjo galingą startą Graikijos civilizacijoje, bet paskui, įvedus krikščionišką metafiziką buvo sugadinta, ir pasiekė pabaigą F. Nietzsches gyvenimo metu. Filosofo uždaviniu tapo suduoti krikščioniškai metafizikai ir teologijai galutinį smūgį, ir sugrįžus į pradžią, prie ašinės sąmonės būsenos, sukurti tokias vertybes, kurios būtų nepriešiškos gyvenimui. Pažiūrėjus iš dar platesnės perspektyvos, atsiveria daug tikslesnis vaizdas, kuris jau mąstomas iš filognozijos modelio, tačiau šioje vietoje užtenka tokios istorijos „kūrimo“ metodo apžvalgos, kuris apibrėžiamas kaip kritika arba destrukcija.

A. Šliogeris turėjo panašų filosofijos istorijos formulavimo principą, tačiau rėmėsi kitu filosofijos modeliu, kurį laikė centriniu formuojant istoriją. Šią savo koncepciją jis išdėstė knygoje „Transcendencijos tyla“ (1996), kurioje atskleidė savo ankstyvąją sątvarologiją. Jo manymu, istorijos progresas buvo lemiamas „substancinio individo“ vaizdinio, kuris atsirado senovės Graikijoje, pasiekė savo klasikinį pavidalą ir vėliau visiškai degradavo, iširo. Savo tikslu A. Šliogeris iškėlė klasikinės substancinio individo formos sugrąžinimą ir bandymą pakartoti civilizacijos suklestėjimą, kuris senovės Graikijoje buvo įmanomas dėka šio metafizinio ir etinio principo. Norint suprasti šią idėją, reikia suvokti, kas yra „substancinis individas“. Tai dvinaris darinys, kuris turi formaliąją (individas) dalį ir materialiąją (substancija) dalį. Forma yra grynasis transcendentalumas, o materija – tai materialioji transcendencija, pirmieji pradai bei arche. Iš pradžių jie mąstomi atskirai, bet paskui sujungiami į vieną esinį, kaip būties-esinio dvisklaida, sujungta į vieną daiktą. Taip vaizdinys įgyja tobuliausią klasikinę formą, kuri, projektuojama į skirtingas metafizines zonas, keliauja per istoriją. Graikams substanciniu individu buvo daiktas (Aristoteliui), hilemorfizmo teorijoje; įvykus krikščioniškai revoliucijai, ši idėja buvo nukelta į metafizinę gelmę, į Dievą kaip pavyzdinį daiktą. Tuomet, pradedant nuo R. Dekarto, šis vaizdinys pradeda irti, sugrįžtant iš gelmės prie subjekto, prie jo minčių pasaulio, kur substanciniu individu tampa žmogus, turintis nemirtingą sielą. Tačiau laikui bėgant šis vaizdinys pradeda irti, degraduoti, jo saistančioji galia susilpnėja iki minimumo, taip paliekant likimo valiai daiktą, Dievą bei žmogų. Sugrįžtama prie materializmo, kuris turi dvi formas: sensualistinę ir ekonominę. Sensualizmui didelę reikšmę turi psichologija, iracionalizmas, o politekonomikai – galios / turto santykiai, remiami utilitarizmo ideologija. Taip pasiekiamas žemiausias taškas Vakarų filosofijoje – kaip ir F. Nietzsche‘ės metafizinių vertybių maksimalaus nuvertėjimo būsenoje, kurią jis vadino nihilizmu, – kurio padarinys yra civilizacijos dekadansas, kuriame A. Šliogeris bando mąstymą sugrąžinti prie pradų, sugrįžti į pradžią, į tą vietą, kurioje pradėjo senovės graikai, ir pagrįsti atsikūrimo procesą, vadinamą neometafizika, kuri turėjo paskatinti civilizacijos atgimimą.

Filognozijoje istorija mąstoma tokioje pat perspektyvoje, bandant kritiškai peržvelgti visą civilizacijos paveldą, bet dabar jau neapsiribojant tik filosofija. Imamos visos buvusios civilizacijos formos: magija, mitologija, herojinė religija, filosofija ir mokslas ir bandoma nustatyti universalų metafizinį branduolį, kuris lemia tai, kokią formą turi civilizacijos psichovektorius, naudojamas gyvybės proceso gnostiniam apibrėžimui, įforminimui. Tai santykis tarp imanencijos, vadinamos mažąja sieva (MS) ir transcendencijos, vadinamos didžiąja sieva (DS), tarp kurių vyksta abipusė sąveikia: transcendencija kuria imanenciją, o imanencija transcendenciją pažįsta, įtraukdama ją į vidų. Pagal mano modelį, civilizacijos mastelis priklauso nuo to, koks procentas transcendencijos „apreikštas“ ir kiek žmogaus valios primesta transcendencijai. Pagal tai civilizacijos skirstomos į silpnąsias, paviršines, kurios turi tik kultūrą ir stipriąsias, gelmines, kurios išvysto techniką. Aukščiausias sąmonės pakilimo laipsnis, pasak filognozijos teorijos, yra Baltojo drakono civilizacija, kuri maksimaliai imanentizuoja transcendenciją ir suranda jos technologizavimo pusiausvyros tašką. Šis istorijos modelis tik iš dalies kritinis, nes juo nesiekiama jokios destrukcijos. Tai greičiau probleminis istorijos formulavimas, kuriame keliamas klausimas, kokia ateitis turi būti pasirinkta, koks kelias planetai yra geriausias. Istorija – tai dėsningas branduolinės sątvaro struktūros raidos procesas, kuris veda žmoniją į priekį prie vis geresnio tikrovės supratimo, kuris perėjo minėtus raidos etapus ir ateityje turi surasti dar geresnius bei pažangesnius.

Istorijoje nėra jokio dėsnio ar būtinumo, žmogus istoriją kuria kaip laisva asmenybė, kuri turi sugebėjimą ir teisę rinktis kokios nori ateities planetai. Mano manymu, geriausia laikytis pusiausvyros tarp laisvės ir būtinumo, nes laisvę maksimalizavus, civilizacija sugriauna pamatą, ant kurio stovi gyvybė, žmonijai pereinant prie dirbtinio daikto garbinimo; o laisvės atsisakius, žmogus praranda savo kūrybines galias, kultūrą ir nusirita į nepakeliamą, gyvulinį civilizacijos lygį, kuriame viešpatauja vergovė, smurtas ir prievarta. Tai labai svarbu sujungus MS su DS į vieną vaizdinį žmoguje, nes toks žinojimo lygis, vadinamas baltojo drakono akimi, suteikia neribotą galią, o tai reiškia ir galią griauti. Todėl laisvė ir būtinumas pusiausvyroje turi susiformuoti į galingas reguliatyvines idėjas, kurios palaiko pusiausvyrą tarp Žmogaus ir Gamtos, kuri leidžia gyventi dievų gyvenimą darnoje ir gėryje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s