Psichopatijos ir sociopatijos apibrėžimas

Tyrinėjant globalinių santvarkų modelius, naudinga įvesti šiek tiek psichologijos žinių, kurios reikalingos žmonių ir elgesio tipologizavimui. Aptarsiu susijusias psichopato ir sociopato sąvokas, rodančias negatyvų žmogaus tipą socialine prasme, kuris į pasaulį ir visuomenę įneša, ardymą, destrukciją, prievartą ir smurtą. Patys žodžiai rodo, kad kalbama apie sutrikimą, kuris turi dvi reiškimosi vietas: psichiką ir visuomenę. Įdedant į sievos modelį, galima teigti, kad psichopatija susijusi su visais keturiais vidiniais, galvos srityje ir kūno srityje iškylančiais psichovektoriaus kompleksais: A – charakteris, asmenybė; B – protas, logika; ir C – jausmai, emocijos ir E – lytinė sistema. Vadinasi psichopatija turi visus šiuos komponentus, kurie pervesti į elgesį, rodo negatyvumą kito asmens atžvilgiu. A komponente tai nedraugiškumas, arogancija, savęs pervertinimas, panieka. B komponente tai teorinės ir ideologinės destruktyvios idėjos, kurios savo elgesį grindžia ne charakterio patologija, bet klaidinga logika, netiesa prote, pavyzdžiui, elitizmu, rasizmu, šovinizmu, kultūriniu konfliktu, mizoginija ir pan. C komponente tai neapykanta, panieka, patyčia, žiaurumas, sadizmas ir kiti jausminiai / emociniai sumatai, iš kurių kyla socialinis priešiškumas. E komponentas – tai lytinis poreikis, kuris sukuria psichologinį troškimą, nukreiptą į save ar kitą. Tada, kai šie psichikos bruožai projektuojami į išorę, į visuomenę elgesiu, jie pavirta į sociopatiją, kuri ardo tarpusavio santykius, trikdo socialinę harmoniją, įnešą į gyvenimą blogį.

Šią projekciją patogu aprašyti naudojant dvivietę sąmonę, vadinamą uliumu, kur vienoje dalyje yra Aš, o kitoje – Kitas. Apsibrėžinėjant psichovektoriui, tarp šių dalių susiformuoja tam tikras santykis, kuris turi arba priėmimo savo pasaulyje arba išstūmimo iš savo pasaulio kryptis. Norint šiuos sąveikos tipus formalizuoti, naudinga įvesti bazinę parametrų sistemą, kurie apibrėžia, kas yra Kitas ir kas esu Aš. Šis apibrėžimas daromas naudojant visiems žinomą penkių prigimtinių teisių struktūrą: gyvybė, laisvė, privati nuosavybė, laimė ir orumas. Gyvybė yra biologinė savybė, kurią turi visi gyvūnai, ir į kurią įeina visos psichologinės ir fiziologinės funkcijos, kaip maitinimasis, seksas, bendravimas ir pan. Psichologinės teisės yra laimė ir orumas, kurie susiję su teise gyventi gerovėje ir laisvėje ir nebūti žeminamais tarpasmeninių santykių lygmenyje. Laisvė yra socialinės santvarkos dimensija, kurioje draudžiama kitą žmogų turėti vergovėje arba nelaisvėje, riboti gyvenimą ir saviraišką. Privati nuosavybė susijusi su kūryba ir ekonomine veikla, kurios rezultate kaupiamas turtas, žmogus auga visuomenėje į vis aukštesnį turtinį statusą. Sociopatija reiškiasi tuo, kad pažeidžiama viena iš kurių nors išvardintų neatimamų teisių, turinti tikslą tenkinti savo patologinės asmenybės poreikius ar paprasčiausiai, dėl įgimtos patologijos nesuvokiant, kas leistina, o kas ne. Viskas fozmalizuojama taip:

Aš [A-B-C-E → noras – orumas, laimė, privatinė nuosavybė, laisvė, gyvybė] Kitas

Jeigu A-B-C-E parametrai yra psichopatiniai, kurie suišorinami noru, troškimu, siekimu, aistra, jie pavirsta į atvirą sociopatiją, kurie kėsinasi į pagrindines egzistencijos kokybes. Ji gali reikštis tarpasmeniniuose santykiuose, socialinėse klasėse, santykiuose tarp valstybės ir piliečių, sąveikose tarp skirtingų kultūrų, tikybų, tarp tautų, valstybių, civilizacijų. Jeigu kaip pavyzdį imtume kultūrinę arba tapatybinę sociopatiją, rodančią agresiją, priešiškumą, panieką, patyčią, jos kilmė yra proto / ideologijos komponentas, kai konfliktuoja skirtingos pažiūros, loginis pasaulio struktūrinimas, kurio pagrindu Kitas tampa taikiniu minėtose kompozicijose. Kultūringa diskusija yra tada, kai ji vyksta protų lygyje B1 prieš B2, bet nepereinant į terorą, persekiojimą, kėsinimąsi į turtą, laisvę ar gyvybę. Nepritarti, diskutuoti, ginčytis, kritikuoti – nėra sociopatija, tačiau kai reikalaujama pažeisti prigimtines žmogaus teises, kitą apriboti, sumažinti, pažeminti, diskriminuoti – tai jau sociopatija. Akivaizdu, kad sociopatija gali būti žemo intelekto, tada neapykanta paprasčiausiai realizuoja savo gyvulines reakcijas, o kai ji aukšto intelekto – jai būdingas fanatizmas, idėjinis ir ideologinis aklumas, nesupratimas, neįsigilinimas, empatijos stoka. Taip pat aukštas intelektas gali turėti žemą kultūrinį išsiauklėjimą, aroganciją ir mandagumo stoką.

Iš esmės, galima sakyti, kad sociopatija yra teisingumo pažeidimas sievoje, kur kitas nepriimamas į savo vidinį psichologinį pasaulį dėl formos neatitikimo, skirtumų, vidinių sutrikimų, kurie neleidžia harmoningai bendrauti ir būti kito atžvilgiu nusiteikusiu pozityviai. Bazinė teisingumo savo psichikoje norma yra 50-50 Aš-Kitas psichologinėje struktūroje. Maksimalus neteisingumas ir sociopatija yra Aš [100 – 0] Kitas, o apvertus – maksimalus neteisingumas yra Aš [0 – 100] Kitas. Į nulį įeina visiškas orumo, laimės, laisvės, turto, gyvybės komponentų inulinimas, kai žmogus ar organizacija priverčia gyventi nulinėse visų teisių būsenose, kai egzistuoji tik iš malonės ir tiek, kiek leidžia šeimininkai. Norint parametrizuoti dar tiksliau, galima žiūrėti, kiek kiekviena teisė turi  procentų ir kiek žmogus yra įnulintas. Gyvybė – 15, laisvė – 15, turtas – 10, laimė – 5, orumas – 5. Sociopatinis pažeidimas gali būti nedidelis, o gali būti ir maksimalus. Kadangi procentai skaičiuojasi kaupiamuoju būdu, tai paskutiniai 15, kurie yra gyvybė, gali būti paisomi, kaip socializme, tačiau pažeidžiama laisvė, turtinės teisės ir žmogus gyvena vergo gyvenimą, kuris išskyrus savo gyvybę neturi nieko. Gyvybės atėmimas, akivaizdu, yra pilnas įnulinimas, kuris rodo pilną išėmimą iš žudiko psichikos, kuris savo psichovektoriuje tavęs savo pasaulyje nepriima kaip turinčio teisę gyventi ir medžioja net jeigu esi anapus horizonto ir  netrukdai jokiu objketyviu trukdymu asmeniniame gyvenime.

Tas pat galioja ir tarpvalstybiniuose santykiuose, kur gali būti nacionalistinis arba imperialistinis psichopatijos pagrindas. Toks yra Rusijos ir Ukrainos karo principas, kurį galima įvardinti kaip planetinio mastelio psichopatiją ir sociapatiją, kurioje imperialistinis siekis pagrįstas B-A komponentais ir yra racionalizuota psichopatija, kuri grindžiama protiniais argumentais, politine, nacionalistine ar imperialistine ideologija. Tai sociopatija, kuri pagrįsta galia, galios pranašumu, todėl neužkardoma ir nenubaudžiama. Toks galios pagrindu vykdomas amoralumas buvo propaguojamas F. Nietzsche‘ės filosofijoje, kurioje jis tvirtino, kad žmonės neturi jokių teisių ir vertės, kuri nustatoma galios centro pagal tai, kokia jos strategija ir projektas gyvybėje. Ši teorija akivaizdžiai turi ideologinės / protinės sociopatijos bruožų, kur amoralus, žudikiškas elgesys pagrindžiamas protu, racionalizuojamas, paverčiamas „tiesa“.

Tokia sociopatija gali turėti net civilizacinių formų principą, kur konfliktuoja skirtingų pakopų civilizacijų projektai, kaip antai mokslo tyčiojimasis iš religijos ir filosofijos, herojinių mitų kultų panieka pagonybei arba šamaninei magijai, religijos naudojamas mokslo pasiekimų ir technologijų demonizavimas ir pan. Visi šie dalykai susiję su B komponentu sievoje, tai yra protu, ir tai, ar konfliktas, nepritarimas, priešiškumas pasiekia sociopatijos lygmenį, ar tai tik teorinė diskusija, priklauso nuo to, ar persekiojami žmonės už kitokią nuomonę, ar jie marginalizuojami ir net institucializuojami psichiatrinėse institucijose. Kai psichopatai yra valstybė savo piliečių atžvilgiu, jie piliečius valdo pažeisdami jų teises pažiūrų, tikėjimo, formos, gyvenimo būdo, lytinės orientacijos ir kitokiais pagrindais. Norint išstumti iš prestižinių ir statusą turinčių pozicijų, naudojama diskriminacija, teisių pažeidimas iki pilno eliminavimo. Filognozijoje laikomasi 50-50 principo pagrindinių teisių atžvilgių, kurios nepažeidžiamos net esant skirtingoms nuomonėms ar ideologiniam nesuderinamumui, su ta sąlyga, kad kita pusė laikosi to paties. Jeigu nesilaiko – ginamas orumas, ginama laimė, ginamas turtas, ginama laisvė, ir ginama gyvybė. Iki kokio laipsnio tai leidžiama, ar galioja agresorių teisės, nustatoma pagal proporcijos principą:

orumas 1 → orumas 2

laimė 1 → laimė 2

turtas 1 → turtas 2

laisvė 1 → laisvė 2

gyvybė 1 → gyvybė 2

Tai reiškia, kad gyvybę atimti teisėta tik vienu atveju, jeigu yra tiesioginė grėsmė tavo gyvybei, būtinosios ginties principu. Kiti principai naudojami proporciniu simetriniu arba asimetrišku  kovojimu, kai poveikis arba bausmė perkeliama iš vienos vietos į kitą, bandant atgrasyti agresorių. Tačiau gyvybės principas visada simetrinis ir proporcinis, tai yra neteisėta bausti mirties bausme už jokių ideologinį, kultūrinį ar civilizacinį „nusikaltimą“. Toks elgesys jau būtų maksimali žudikiška psichopatija. Minčių kontrolė, ideologinis persekiojimas už „neteisingą mąstymą“ – ypač įkyri sociopatija, demonstruojanti arba žemą intelektą, arba fanatizmą, kuris rodo pagrindinės žmogaus vidinės realybės nesupratimą, kurio esmė – nėra absoliučios tiesos, vadinasi visi fanatizmai yra mąstymo deliuzijos, kurios sukuria agresyvią, stokojančią empatijos ir aklą asmenybę, linkusią konfliktuoti, persekioti, neturinčią savo galvoje vietos kitokiam negu jis pats.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s