Kiekvieno žmogaus pasaulį sudaro gyvieji ir mirusieji, su kuriais jis bendrauja tiesioginiu arba dvasiniu būdu. Tai vidinė perspektyva, kurioje į tikrovę žiūrima per sumatoriaus žiūroną, kuris nerodo tikro žmogaus likimo, kuris ištinka jį po kūno mirties. Tarus, kad tikras žmogus yra laisva dvasia, gyvūninė būsena nėra tikra jos egzistencija, greičiau smukimas į žemiausią lygmenį, į „gamtinį“ pasaulį. Jeigu tikras žmogus yra kūniška egzistencija, mirtis yra ne sugrįžimas į savo tikrą formą, o išsiforminimas į pamatinę materijos būseną, kuri nėra sąmoninga. Tačiau kol gyvename turime laikytis vidinės perspektyvos, kurioje nėra atskleista metafizinė paslaptis ir pasaulį į gyvųjų ir mirusiųjų skirstome iš šios perspektyvos.

Yra dvi buvimo mirusiu formos: tampi istorija, istoriniu asmeniu, kuris įrašytas į archyvus, knygas, istorijos vadovėlius ir seniai išėjęs iš gyvenimo, bet per informaciją vis dar darantis įtaką bendruomenėms; tampi mitu, persikeli į tikrą transcendenciją ir tokioje tarsi-gyvumo būsenoje toliau valdai planetos istorinį procesą. Toks istorinis asmuo filosofijoje, pavyzdžiui, yra Sokratas, gyvenęs Atėnuose ir mokęs jos jaunimą naujo mąstymo ir gyvenimo būdo, kuris vėliau buvo perkeltas į Platono dialogus ir iš šių šaltinių pateko į filosofijos ir politikos istoriją. Sokratas buvo paprastas žmogus, mąstęs apie polio gyvenimo principus, mokęs išminties ir nepretendavęs į jokį Dievo vaidmenį ar net pomirtinį gyvenimą, nors greičiausiai juo tikėjo. Tačiau istorijoje yra ir priešingų atvejų, kai protas labiau pasviręs į metafizinę realybę, ir žmogus kuria istoriją, turinčią paaiškinti, koks jo likimas atsidūrus šioje vietoje. Toks buvo Jėzus iš Nazareto, kuris jau gyvas būdamas laikė save įsikūnijusiu Dievu, o po jo mirties, jo pasekėjai sukūrė mitą apie Jėzaus prisikėlimą ir pakilimą į dangų, kuriame viešpatauja tikra Dievo karalystė.

Tiek istorija, tiek mitas kuriami tekstuose interpretuojant anapustekstinę realybę, kurioje fantastinėmis arba faktų formomis apdorojama patirties ir atminties informacija, kuri po to, įgavusi proto struktūrą, perkeliama į knygą, kuri gali būti chronologinė, kalendorinė įvykių analizė arba kosmologinė sistema, kuri rodo anapusinio, dvasinio pasaulio žemėlapį, kuriame siela patiria nuotykį, dalyvauja metafizinėje istorijoje. Į tokį rangą pakilęs žmogus gali būti integruotas tiek į metafizinę, tiek į chronologinę erdvę, sukuriant pilnos struktūros kulto objektą, kuris susiejamas su istorijos archetipine konfigūracija, kurioje planetos istorija tampa mitinio viršžmogio užduotimi ir misija. Šis principas būdingas krikščionybei, islamui, budizmui, kur lyderiai ir pradininkai visi laikomi turėję dieviškų galių ar patys buvę dievais. Tačiau gali būti ir nepilna struktūra, kai žmogus integruojamas tik į istoriją, nes yra padaręs jai milžinišką įtaką, ir tampa istorinio / politinio kulto objektu. Tokiais žmonėmis gali būti imperatoriai, karaliai, prezidentai, judėjimų lyderiai, revoliucionieriai, karvedžiai ir pan.

Šie metodai, mitas ir istorija, yra žmogaus psichovektoriaus programavimo priemonė, nes jie tampa tarsi ekranu arba filtru, pro kurį kiekvienas užprogramuotas žmogus žiūri į pasaulį ir ateitį mato per praeities prizmę. Iš tikro, žmogus turi du variantus: į ateitį žiūrėti iš absoliučios ir pirmapradės čia ir dabar patirties, kurioje žmogus mato semantiškai neartikuliuotą tikrovę ir judą pirmyn laiku stumiamas tik natūralios, švarios psichologijos. Ši psichologija laikui bėgant užkraunama biografine atmintimis ir gyvenimo patirtimi bei išmintimi, tačiau lavinimo sistemoje šią išmintį galimą plėsti iki tokio gylio, kad joje sukraunama visa tūkstantmetė civilizacijos istorija, bet dabar jau sisteminiu, chronologiniu erdviniu būdu, apdorota prote. Tai skirtumas tarp „išsilavinusio“ ir „neišsilavinusio“ žmogaus.

Jeigu praeitis, projektuojama į ateitį yra patirtis, išmintis, žinojimas – tame nėra nieko blogo, tačiau tai gali būti ne tik patirtis ir išmintis, bet ir ideologija, propaganda, iliuzijos, melas, gudrus manipuliavimas. Tai reiškia, kad šitaip praeitį iš už nugaros, iš galo perkėlus į priekį, gyvenime dalyvauja daug mirusiųjų, teisėtai ar neteisėtai paversti bendruomenėse žmonių dvasiniais orientyrais ir vedliais. Imant Vakarų civilizacijos pradžią, tokiais vedliais tapo Sokratas ir Jėzus iš Nazareto, Aleksandras Makedonietis ir Cezaris. Jie sujungia istorinius ir mitologinius dėmenis, įprasmina šį ir aną pasaulį, tampa kertiniais civilizacinio psichovektoriaus akmenimis. Buvo maniusių, kad toks gyvenimo principas – netinkamas ir kiekviena nauja karta turi pradėti tarsi iš naujo, švarioje nesuterštoje praeitimi vietoje, nes praeitis yra ne tik gėrio, bet ir blogio šaltinis, duodanti ne tik moralumo, bet ir amoralumo pamokas. Savo psichikoje gyvenant praeitimi, gyvenama užterštoje sąmonėje, kurioje esi įtraukiamas į tavęs neliečiančias politines, ideologines, religines kovas, be kurių gyvenimas būtų daug gražesnis. Bet galima ir kontrargumentuoti, kad nežinant praeities, neturint patirties – neišvengiamos klaidos, tų pačių klystkelių kartojimas, nesugebėjimas suprasti kur priešai, kur draugai. Taip pat nesuvoksi kaip būsi ideologiškai identifikuojamas praeitimi indoktrinuotos sąmonės, kuri laikys tave tik resursu savo imperiniam, istoriniam projektui, nes gyveni neapsaugotą praeities tvirtovių gyvenimą, kuris gali tapti lengvu grobiu imperiniams grobuonims.

Kuri perspektyva dominuoja priklauso nuo civilizacijos tipo: jeigu ji religinė, dominuoja transcendentinė perspektyva, mitas; o jeigu sekuliari – dominuoja istorinis požiūris, kur mitai chronologizuojami, klasifikuojami ir tampa civilizacijos istorijos objektu. Šiuo metu gyvenama istorijos laikais, kur visas gyvenimas užprogramuotas tautos istorijos projektu, prasidėjusios nuo neatmenamų laikų ir trunkančios iki šios dienos. Lietuvos istorija yra daugiau periferija civilizacijoje, nors buvo laikai, kai regione ji vaidino gana svarbų vaidmenį. Tačiau žiūrint į dabartinius laikus savo skaitlingumu, politine ir ekonomine galia bei kultūros lygiu – gerokai smukusi. Europos civilizacija, kurios pagrindinis kriterijus yra krikščionybė, nes ten kur yra ji, ten yra Europa, dalinama į Vakarų ir Rytų, kur Lietuvos valstybė yra ant ribos, įtakojama tai vienos, tai kitos krypties. Šioje vietoje jos istorija buvo labai dramatiška, ant išnykimo slenksčio, ir istorinė patirtis bei faktas, kad abiejų krypčių imperijose yra mito-istorinis psichovektoriaus užsiprogramavimas, kur buvo daugybė globalistinių ir imperinių projektų, – pradedant nuo graikų, romėnų, baigiant prancūzais ir vokiečiais – verčia nenuvertinti civilizacinio lygio supratimo. Todėl akivaizdu, kad abiem atvejais, Vakarų ir Rytų Europoje, tauta nyks ir bus naikinama, ir kiek jis sugebės išlaikyti savo nacionalinę tapatybę priklausys nuo to, kaip bus formuojamas mito-istorinis projektas sąmonėse. Akivaizdus faktas, kad šios struktūros sąmonėje yra ne įgimtos, o įgyjamos, vadinasi, jeigu nebus aktyvaus sąmonių ugdymo ir jo programos bus atiduotos į svetimas rankas, kalbinę tapatybę išsaugoti bus labai sunku bet kokiu atveju, nes Lietuva yra apsupta daug galingesnių už ją valstybių, kurios visos turi savo imperinį projektą.

Žinoma, reikia neperlenkti lazdos, nes ateities kontrolę pilnai atiduoti mirusiems – neišmintinga, nes mirusieji, savo anapusine padėtimi yra antraeilio ontologinio rango ir veikia tik kognityviniu būdu. Vadinasi kiekvienas žmogus sprendžia pats, nes jis yra paskutinė instancija. Tai reiškia, kad dabarties pasaulio šeimininkai yra gyvieji ir neturi būti kitaip: mirusysis neturi būti statomas prieš gyvąjį, kad jam trukdytų, pastotų kelią. Vadinasi atsakymų turi būti ieškoma ne tik atmintyje, tradicijoje, bet ir savo asmeniniame prote, savo gyvenimo patirtyje, kurioje matoma, kas aktualu šiuo metu, naujausiame pasaulyje. Atminties, paveldo, tradicijos, praeities, istorijos politika neturėtų užgožti gyvenimo, nes visa tai yra ne natūrali, prigimtinė, bet dirbtinė realybė, o tikrovė, prigimtis visada aukščiau už tai, kas yra dirbtina. Tai buvo pagrindinė F. Nietzsche‘ės tezė, kuri yra jo gyvenimo filosofijos kertinis akmuo.

• juodoji liepsna