Devynių vartų doktrina skirta suteikti mano asmeninei egzistencijai metafizinę formą, apibrėžiančią mano individualų kelią mažojoje kelionėje. Ji paremta įgimta metafizine satvaro sandara, kuri iš dalies bendra visiems žmonėms, tačiau konkrečioje realizacijoje įgyja asmenines formas, susijusias su konkrečiu gyvenimu. Gyvenimas yra judėjimas, darbavimasis, mąstymas, bendravimas, pažinimas, įdedantis konkretų turinį į sąmonę, kuris, laikui bėgant, tampa vidine savastimi, įgyta sąveikaujant su vidine ir išorine tikrove.

Kiekviena egzistencija turi centrą, esantį maždaug galvos srityje, kurioje atsiranda filosofinė būsena, leidžianti pamatyti pasaulį viršžmogišku žvilgsniu, pakeliančiu žmogų virš gyvūno į dvasinės egzistencijos lygį. Tas centras yra mąstymas, iš pradžių būnantis tik primityviu minčių srautu, kuris laikui bėgant, kaupiantis žinioms, pavirsta į protą, kurio lygis vertinamas intelekto matavimu. Bet iki to, yra neprotinė sąmonės dalis, kuri eina anksčiau už mintis ir yra suvokimas, susiejantis žmogų su tikrove, paverčiant jos pavidalus sąvokomis, pereinančiomis į pagrindines proto kategorijas. Kitas sluoksnis yra supratimas, kuris susijęs su ženklų reikšmėmis, apimančių simbolius ir metaforas, idiomas ir frazeologizmus, užuominas ir kodus. Ką nors suprasti yra suprasti ką tai reiškia, todėl ši proto forma yra daugiau orientuota į antrinę, kultūrinę realybę, kuri atitraukta nuo tikrovės ir yra tik užuomina ir referencija į anapusinį objektą. Toliau eina mintis, galinti kilti iš paprasto arba rafinuoto proto, kuriame kažkas suvokiama sąvokomis, suprantamos ženklų reikšmės, prisimenama, kuriama, analizuojama. Turime paprastas sensorines / koncepcines mintis, kurios įpaviršinamos iš loginio proto sluoksnio; ir sudėtingas lingvistines mintis, koreliuotas su sudėtinga semantine realybe, uždedančia aukštesnį signalinį sluoksnį pasaulio mąstymui, susijusį su kultūra, kuri pirmiausiai įausta į kalbą. Ir paskutinė sąmonės centrinės dalies forma yra kalba, kuri yra komunikacinis egzistencijos sugebėjimas, turintis tikslą perkelti vidinę informaciją į išorę, į kitą sąmonę, kurioje yra suprantama, ką nori pasakyti. Tai gali pavykti lengviau arba sunkiau, nes gali skirtis proto sąvokos, kultūriniai kodai, ideologija, gyvenimo patirtis ir pan. Kuo egzistencijos artimesnės, tuo jos viena kitą supranta geriau, ir kuo jos tolimesnės, tuo supratimas sunkesnis.

Aiškindamas gyvenimą ankstesniuose tomuose jį skirsčiau į tris pagrindinius etapus: reaktyvųjį, racionalųjį ir ezoterinį. Jeigu imsime standartinį gyvenimo trukmės variantą, kuris yra šimtas metų, kiekvienai daliai skiriama po 33 metus, kur kiekvieni metai yra vis naujas vystymosi laiptelis, žymintis asmens, proto ir dvasios evoliuciją. Kadangi šiuo metu esu racionaliosios stadijos 15 pakopoje, vis dar gyvenu pasaulio traukos būsenoje, vis dar domina šis pasaulis ir šis gyvenimas, kuriame turiu įvykdyti savo istorinę misiją. Kad būtų aiškiau kaip išdėliojama visa žmogaus gyvenimo struktūra, pateiksiu ją kaip glaustą santrauką:

A. Reaktyvusis etapas (0 – 33)

Mockuva yra reaktyvioji sąmonė, kuriai būdingas susitelkimas prie asmens ir laisvės struktūrų. Tai tapatybės formavimosi laikas, kurio metu surandamas savo vaidmuo visuomenėje, užsitikrinamas profesinis ir turtinis statusas ir likusios gyvenimo dalies kelionės perspektyvos. Pagrindinis klausimas šiame etape yra „kas aš esu?“ ir „kuo turiu būti gyvenime?“, kad išpildyčiau savo egzistenciją ir suteikčiau gyvenimui apibrėžimą ir formą. Šis etapas padeda pamatą tolesnei raidai, nes jame išryškėja asmens charakteris, atsiranda orientacija pasaulyje, kuriame galima siekti minimalių arba aukštesnių tikslų pagal tai, kokiu protu apdovanojamas mąstymas. Taip pat, žmogus atranda ne tik save, bet ir pasaulį, matomą iš valstybės, kurios piliečiu, esi perspektyvos. Šiam lygiui pasiekus maksimumą, žmogus pereina į kitą etapą, vadinamą racionaliuoju.

B. Racionalusis etapas (33 – 66)

Lietuva yra racionalioji sąmonė, kuriai būdinga orientacija į išorinį pasaulį, kurio pagrindinė forma yra valstybė, sprendžianti klausimą kokioje santvarkoje turi gyventi žmonės, ir kokia politinė ideologija kokiu nors konkrečiu metu geriausiai atitinka jos poreikius. Šiame etape žmogus iš asmeninio gyvenimo pereina į viešą, tampa aktyvistu, politiku, ideologijos propaguotoju, kuri tapo jo egzistencijos pagrindine idėja, išreiškiančia proto orientaciją į vienokį ar kitokį žmonių bendrabūvio principą, kurio labui žmogus dirba. Šiame etape mano orientacija, atėjusi iš jaunystės, yra liberalizmas, kurio pagrindinis principas, kad iš prigimties žmogus yra laisvas, laisva egzistencija, todėl organizuojant žmonių bendruomenes, asmens laisvė turi tapti pagrindiniu politiniu principu, prie kurio šliejami visi kiti. Mano pagrindiniu dėmesio objektu tapo slaptos sąmonės kontrolės technologijos, kuriomis paminamas pagrindinis politinis principas, ir valdžia pasislenka prie vergovinės santvarkos principo. Tai ypač niekinga todėl, kad šis žmogaus užvaldymo būdas yra slaptas, valstybė nepripažįsta, kad jį naudoja, todėl viešintojais niekas netiki ir didelė dalis visuomenės yra valstybės užgrobta ir jai tarnaujanti agentūra – žmonių telepatinis internetas. Šio etapo maksimumas yra susivokimas visame politinių ideologijų spektre, praktinis sugebėjimas dalyvauti politinėje veikloje ir orientacija valstybės institucijų formuojamame istorijos projekte, vadinamame tautos istorija. Šio etapo pagrindinis tikslas – nelegalaus psichotroninių technologijų naudojimo uždraudimas, laisvės principo užtikrinimas naujose technologijose.

C. Ezoterinis etapas (66 – 99)

Šviesos arka yra ezoterinė sąmonė, kuriai būdinga orientacija į pirmapradę, metafizinę žmogaus sandarą, taip pat civilizacinį jos sluoksnį, kuriame įdiegti globaliniai mitologiniai ir istoriniai archontų projektai, kuriuose valdomos reaktyviosios ir racionaliosios sąmonės. Šiame etape matoma visuma, visa planeta ir už jos ribų, savo valstybė suvokiama globaliniame kontekste, kurios „tautos istorija“ matoma paralelinių „istorijų“ kontekstuose, ir visa tai sujungus į vieną vaizdinį, matoma, koks metafizinis civilizacijos principas, kur jis veda valstybes ir bendruomenes, ko turėtume šiame mastelyje vengti, o ko siekti. Kadangi mano vystymas šiek tiek greitesnis ir gyvenu ne istorinės personos, o metafizinės egzistencijos gyvenimą, jau dabar turiu galimybę matyti ezoterinės sąmonės paslaptis ir dalintis jomis su žmonėmis, kad supažindinčiau juos su mūsų dabartinio pasaulio, civilizacijos paslaptimi, atsiveriančia mano metafizinės egzistencijos centre, kuris buvo apibrėžtas kaip protas ir mąstymas. Šis protas ir mąstymas jau yra ne mockuvos ir ne Lietuvos lygyje, bet Dvasios ir Įstatymo struktūroje, kurioje galima kiaurai skenuoti pirmojo ir antrojo įstatymo gelmines struktūras ir atskleisti jų ontologinę būklę. Šioje vietoje, pagal mano hipotezę, svarbiausias metafizinis įvykis turėtų būti „Angelų diena“, kuri susijusi su krikščioniška metafizika, kaip buvo paaiškinta kituose tomuose ir čia nesigilinsiu. „Angelų diena“ – tai dilemos juodojo drakono civilizacija versus baltojo drakono civilizacija, Dievo bažnyčia versus Šėtono bažnyčia sprendimo įvykis.

D. Supernova (99 – 100)

Paskutinis etapas trunka vienus metus, kurie yra lemiami metai, kuriais įeinama į tarpinę būseną tarp mažosios ir didžiosios kelionės, šis pasaulis pamatomas kaip išorinė, o ne vidinė tikrovė, pradedama atsitapatinti nuo paskutinių metafizinių sąmonės formų, įvyksta vis didesnis Įstatymo ir Dvasios atsiskyrimas, silpsta kūnas, dingsta mintys ir mąstymas, išnyksta protas, žmogus vis mažiau tapatinasi su gyvūnine dalimi ir gyvūninėmis buvimo formomis. Lieka tik gryna Dvasinė sietuva, kuri tampa tuščia, gryna, švaria ir abejinga. Išnyksta psichologijos, gyvenimas suvokiamas kaip visuma, kuri pasiekusi paskutinį etapą ir yra pilnai užsibaigęs. Todėl nesijauti esančiu jo viduje, bet peržengusiu horizontą ir pasiruošusiu išsivaduoti iš visų egzistencijos iliuzijų. Paskutinėje stadijoje, kai kūno Įstatymo energija dvasioje nustoja tiekti stimuliavimą ir užgesta sąmonė, įvyksta perėjimas iš laikinos egzistencijos į amžiną ir žmogus įgyja savo tikrą formą, kuri apibrėžiama kaip dvasinė juodoji liepsna, turinti nekūnišką formą. Taip atsiduriama didžiosios kelionės prieangyje, kuris veda į transcendentinę egzistenciją.

Tokia yra mano ir kiekvieno kito metafizinio žmogaus egzistencijos struktūra, kuri turi ir individualią, gyvūninę biografiją ir metafizinį šios biografijos dėmenį, kuriems susijungus į vieną junginį, atsiranda mano mažoji ir didžioji tapatybė. Gyvenimas kaip mano mentalinių ir pasaulinių proto ir kūno trajektorijų susietas su devynių vartų doktrina, kurių pagrindinę logiką išplėsta forma aprašysiu kituose skyreliuose. Vieni jų susiję su asmenybės formomis, kiti – su transcendencijos atvėrimų, ir paskutiniai – su perėjimu iš žemesnės egzistencijos formos į aukštesnį jos būvį.

• 9VD