Nuo pat pirmojo „Filognozijos pradmenų“ tomo viena iš pagrindinių praktinių filognozijos problemų yra gravitacijos teorija ir antigravitacijos mechanizmo suradimas. Tai reikalinga tam, kad civilizacija pasiektų archontinių technologijų lygį ir padarytų proveržį į kosmosą. Taip bus nustota technologiškai „valgyti“ planeta ir gyvybę ir bus galima visą kūrybinę / intelektinę energiją nukreipti į išorę. Kol tai nebus padaryta, visi moksliniai tyrimai ir proveržiai bus nukreipti į save, į vidų tol, kol gyvybę sunaikins dirbtinės gamtos ir gyvybės sfera, kuri vis labiau išstumia natūralią gyvybės sferą. Atvėrus dangaus vartus ši problema turėtų išsispręsti, visą dirbtinį civilizacijos aspektą iškėlus iš Žemės. Taip sprendžiamas juodojo ir baltojo drakono civilizacijos konfliktas, siekiant, kad Žemė būtų daugiau juodojo drakono buveinė, kurią leidžiama tik minimaliai technologizuoti, o nutolę nuo Žemės dangaus kūnai turi turėti dirbtinę sferą, kadangi juose nėra natūralios gyvybės sferos, arba gamtos. Tam tikslui reikia veiksmingos, naujos gravitacijos teorijos, kuri paaiškintų koks yra traukos mechanizmas, ir svarbiausia – kaip ją įveikti sukuriant antigravitacinės levitacijos efektą, kuris padarytų kosminio transporto technologiją – lengvai pasiekiama.

Kadangi realybė yra tik substancijų rinkinys, kurį galima pakankamai sėkmingai modeliuoti naudojant kontinuumo metodą, visus kosminius reiškinius perprasti yra gana lengva. Yra du fizikoje aprobuoti modeliai, vadinami I. Niutono visuotinės traukos dėsniu pagal „nuotolinio poveikio“ teoriją ir A. Einšteino geometrinė gravitacijos teorija, pagal kurią trauką sukuria „erdvės kreivumas“. Ir trečias modelis, kurį propaguoju aš, yra sukuriamas potencialinio lauko poslinkio, išstumiamo masės, kuris nuolat veikia masyvaus kūno tiesioginę aplinką. Šis skyrelis skirtas paaiškinti pastarąjį modelį, kuris bus mano tolesnių gravitacijos tyrimų pagrindas. Galutinis šios teorijos variantas bus pateiktas 17 tome, kuris vadinsis „Kosminė civilizacija“, o čia yra tik tam rengiama įžanga, kurios tikslas jau dabar pradėti tesėti savo pažadus.

Pirmiausia reikia surinkti visus reikalingus dėmenis, kurie yra du: homogeniškas kosminio lauko kontinuumas, kuris užpildytas substancijomis, nematomais klodais ir turi silpno potencialinio lauko savybių. Tai reiškia – jeigu įvyksta lauko poslinkis, jis turi tendenciją grįžti į savo pradinę padėtį, taip išlyginant potencialą; kitas dėmuo yra materijos sankaupa, kuriai spaudžiantis ir koncentruojantis, potencialinis laukas išstumiamas iš išorę, erdvę užpildant su tankia materija. Šis išstumtas laukas sukuria aplink masę „potencialinę atmosferą“, kuri, siekdama sugrįžti į pradinę padėtį, spaudžia žemyn visus materialius kūnus savo potencialiniu spaudimu, taip sukuriant gravitacijos zoną aplink žemę. Tai reiškia, kad yra du traukos etapai: ta trauka, kuri sukoncentruoja masę ir trauka, kuri atsiranda aplink materialų kūną. Paveiksle tai turėtų atrodyti taip:

Čia pavaizduota sistema Žemė-Mėnulis, kurie vienas kitą traukia savo gravitacinėmis zonomis, proporciškai pagal jos aukštį. Akivaizdu, kad tai, koks yra jos aukštis priklauso nuo to, kiek sukoncentruota materijos, koks jos tankis / skvarbumas ir erdvinis tūris. Trumpai tai paaiškinama, kad traukos stiprumas priklauso nuo masės kiekio bei nuo masės kiekių „sumos“. Arba dar kitaip: gravitacinis potencialas yra masės funkcija. Tai, be abejo, savo formulėje turėjo I. Niutonas, tačiau jis neturėjo šio efekto mechanizmo ir viską aiškino „nuotoliniu poveikiu“, nes rėmėsi empiriniu patyrimu ir jam nebuvo žinoma nematomos hipostratos ir nematomų klodų koncepcija.

Pažiūrėjus į paveikslą, matome tokius raidinius žymėjimus:

A – Žemės masės sankaupa, masės centras,

B – Mėnulio masės sankaupa, masės centras,

C – Žemės ir Mėnulio pusiausvyros taškas,

a – Žemės gravitacijos zona, vienkryptės traukos stiprumas,

b – Mėnulio gravitacijos zona, vienkryptės traukos stiprumas,

d – suminis abipusės traukos stiprumas.

Formulės tokios:

d = a + b – dviejų kūnų trauka

a = f (A) – potencialas yra masės funkcija (Žemė)

b = f (B) – potencialas yra masės funkcija (Mėnulis)

Kokie konkrečiai parametrai galima nustatyti tik matavimais, kuriais remiantis po to formulės sukalibruojamos, nes nežinant tikrų savybių, kurių teoriškai nustatyti neįmanoma, nėra galimybių surasti proporcijas. Pavyzdžiui, I. Niutono formulėje, tai padaroma įrašant gravitacijos konstantą. Tačiau netaikant šių mechanizmų praktiškai, tik norint suprasti kas tai yra, nes tai pradmenims yra pakankamas lygis, užtenka tokio paaiškinimo. Žinoma, fizikos mokslas yra pasiekęs daug daugiau ir savais metodais suradę visus parametrus, tačiau galima šiuo keliu eiti savarankiškai ir paaiškinti kaip viskas yra „savo galva“. Tam yra daugybė būdų, o aš pateikiu tą, kurį naudosiu savajame problemos sprendime. Tai yra:

d = [a = f(A)] + [b = f (B)]

a (l; F) – gravitacijos zona a turi aukščio l ir traukos stiprumo F parametrą;

b (l; F) – gravitacijos zona b turi aukščio l ir traukos stiprumo f parametrą;

A (m; V) – materijos sankrita A turi kiekio m ir tankio V parametrą;

B (m; V) – materijos sankrita B turi kiekio m ir tankio V parametrą.

Ši logika realizuojama sukalibruojant su tikrais koeficientais, vadinamais konstantomis, kurie reikalingi teoriją priartinti prie realių substancijos savybių.

Pratęsiant samprotavimą, galima klausti, kodėl potencialinis kosmoso laukas neišsiplečia tiek, kiek yra masės, bet pasislenka „tankėjimo“ arba „užeigos“ būdu. Tai paaiškinti galima taip: visas kosmosas užpildytas potencialinio lauko kuris turi kosminį masteli, „slegiantį“ kiekvieną tašką. Todėl sąveikoje tarp masės ir lauko, kadangi jis yra materiali struktūra, jis nepasislenka bet spaudžiamas, ir spaudžiamas priešinasi. Kadangi masė nesugeba įveikti šio pasipriešinimo ji lauko kiekį proporcingą masės kiekiui ir tankiui paslenka, sukuriant potencialo poslinkį, kuris turi tendenciją grįžti atgal, taip sukuriant įcentrinės traukos jėgą, kuri tampa gravitacine zona trukdančia išskristi į kosmosą, tai yra laisvą nuo traukos erdvę. Oro ir kosmoso transportui šią zoną įveikti sunku ir daug kainuoja, nes norint sukurti pasipriešinimo jėgą, reikia energijos. Oro aviacija tam naudoja atmosferos klodą arba reaktyvinį išorės degimo variklį, kuriam oras – nebūtinas. Antigravitacijos esmė surasti naują jėgos mechanizmą, kuris ateitų iš giluminės realybės, kuri šiuo metu nežinoma mokslui, kurioje būtų galima kurti judėjimo arba kybojimo efektą.

Anksčiau buvo manoma, kad materija keičiasi kvantais arba kažkaip generuoja mechanizmą atominėje struktūroje, kuri esą turi galimybę spinduliuoti „gravitonus“, kurie ir yra traukos priežastis. Aš manau, kad viskas paprasčiau: gravitacijos zona sukuriama išstūmimo mechaniniu veiksmu, kurį kosmoso kloduose įvykdo materijos agregacija, ir trauka yra potencialo lyginimosi tendencija, kuri daro poveikį visiems jame esantiems objektams, su kuriais sąveikauja klodas, kaip vandens srovė neša valtį. Jeigu imti A. Einšteino geometrinį erdvės kreivumo variantą, tai jis irgi turi teisingą įžvalgą, tačiau ji paimta iš dvimačio modelio ir neturi hipostratinių klodų tikro konceptualinio įsisavinimo, kuris atsiranda tik suvokus žmogaus sąmonės sandarą, kad ji – tik pareidolinis sumatorius, kuris piešia dalinį anapusinės realybės vaizdą, nerodantį tikrų substancijos konfigūracijų.

Gravitacijos teorija yra pagrindinė hipostratikos teorija filognozijoje, kurioje siekiama pereiti nuo sąmonės ir gyvybės tyrimų į išorinės erdvinės ekspansijos perspektyvą, tam kad dėmesys nuo „savęs užkariavimo“ būtų nukreiptas į išorinę erdvinę ekspansiją, kurios pavadinimas yra transglobalizmas. Tam, kad būtų galima pradėti šią programą, nebūtina prievartiniu būdu globalizuoti ir centralizuoti planetos, tačiau vietoj to galima pradėti veržtis į išorę visiems iš savo tautinių teritorijų sukuriant savotiškas planetines varžybas. Taip, galbūt, bent iš dalies bus palengvintas krūvis gyvybei. Kodėl to reikia? Atsakymas elementarus, jeigu bus pirma siekiama centralizuoti planetą, žmonija bus uždaryta iš neišsivaduojamą kalėjimą, o kosmosas taps monopolinių korporacijų privilegija, kas yra blogiausias scenarijus kokį tik galima sugalvoti.

• Senoji dinastija