Filognozijos pradinė mokykla

Žmogaus olos sandaros modelyje juodoji liepsna yra mįslingiausias elementas, kurį, nesuprantant filognozijoje naudojamos logikos, priimti gali būti gana sunku. Taip pat gali klaidinti tai, kad ezoteriniuose judėjimuose ir sektose tai yra žinomas terminas, angliškai „black flame“, ir gali atrodyti, kad jis pasiskolintas iš šių doktrinų, pavyzdžiui, satanizmo. Iš tikro tai nėra pilna tiesa ir šis sutapimas tėra paviršutinis, nes perimdamas šį terminą, naudojau tik žodžius, be jokio konkretaus idėjinio turinio, kurį aplink šį konceptą sukūriau pats. Juodosios liepsnos analogai būtų žodis dvasia, valia, nurodantys metafizinę žmogaus dalį, kuri atsakinga už sąmoningumą. Pagrindinis šios sąvokos bruožas yra tai, kad žmoguje ji laikoma pirminiu substratu, laikantis idealistinės jo sampratos, iš kurio kyla žmogiškumas, o kūnas, fiziškumas – tik antraeilė, mirtinga dalis, kuri kaip vaizdas atsiveria sąmonėje, esančioje juodosios liepsnos sukuriamu vaizdu.

Juodoji liepsna yra dvasinė substancija, kuri gali būti bevaizdė arba įvaizdinta, kurioje vaizdas yra ta ola, kurioje skleidžiasi gyvūninis, psichinis žmogiškumas. Pati juodoji liepsna vaizde neatsiveria, nes ji yra anapus sumavimo, todėl, galima sakyti, ji yra metafizinė. Šioje vietoje dera prisiminti A. Šliogerio teoriją, kad gilioji žmogaus savastis yra Niekis, kuris yra pagrindinis klepsidros dėmuo, iš kurio kyla visi kiti, su žmogumi ir pasauliu susiję suvokiniai. Sujungus mano minėtą teoriją su šia A. Šliogerio idėja, gauname kad tai, ką jis vadina Niekiu, iš tikro yra dvasinė žmogaus substancija, apibrėžiama kaip bevaizdė juodoji liepsna, kaip transcedentalinis subjektas, iš kurio kyla vidinis žmogiškumas. A. Šliogeris laikė, kad Niekis hierarchiškai yra pirmesnis, o visi jo apibrėžimai ir determinavimai yra jau Niekio falsifikavimas, tačiau jam taip atrodė todėl, kad jis rėmėsi fenomenologiniu principu. Tuo tarp aš remiuosi racionaliu mąstymu ir kuriu protinį modelį, kuriame laikoma, kad fundamentali transcendentalinė substancija negali būti antrinė, nes „būtis eina pirmiau už Niekį“, o Niekis yra tik šios substancijos būsena, kurią vadinu bevaizde. Vaizdo dvasioje nebuvimas yra Niekis, kaip užgesęs ekranas, tačiau pati substancija kaip nesumuojama būtis nėra niekas, niekas yra tik substancijos būsena – neturėti holograminio sąmonės vaizdo.

Panašiai savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ mąstė ir A. Schopenhaueris, kuris sąmonę laikė vaizdiniu, kurį kuria metafizinė valia, mano teorijoje identifikuojama kaip juodoji liepsna. Tačiau žmogaus sandaroje valia ir juodoji liepsna turi tą pačią funkciją, tik apibrėžiama remiantis kitokia analogija: filognozijoje materialiu reiškiniu, kuris sudvasinamas ir paverčiamas pagrindiniu psichinio žmogus elementu; o A. Schopenhaueris remiasi psichiniu reiškiniu, tarnaujančiu kaip metafizinio žmogaus apibrėžimo priemonė. Ši valia yra metafizinė ir ji suvokiama kaip dvasinė substancija, iš kurios kyla vidinis žmogaus sąmoningumas. Per A. Schopenhauerį ši idėja perėjo į F. Nietzsche‘ės filosofiją, o vėliau į egzistencializmą. Tik pradžioje ji buvo suvokiama daugiau metafiziškai, o fenomenologija ir egzistencializmas perėjo prie vidinės patirties, naudojant E. Husserlio metodą. Filognozijoje juodajai liepsnai vėl suteikiu metafizinę prasmę, ir laikau ją pagrindiniu žmogaus dėmeniu, iš kurio kyla vidinės žmogaus olos psichinė holograma. Dvidešimto amžiaus filosofija daugiau tyrė vidinio žmogaus struktūras, o aš bandau pereiti prie transcendentalinio lygmens, ieškant priemonių kaip tą vidų padaryti gilesnį, sumuojantį pilną realybę, kad paprasta gyvūninė sąmonė priartėtų prie dievūno lygio ir sukurtų galutinę civilizacijos formą, kurią vadinu Baltojo drakono civilizacija. Drakonas, kaip žinoma, yra transcendencijos simbolis, o baltasis reiškia, kad ta transcendencija pilnai atverta vidinėje juodosios liepsnos hologramoje.

Filognozijoje laikoma, kad bevaizdė juodoji liepsna yra nemirtinga ir mirus fiziniam kūnui ji persikelia į naują būtį ir įgyja kitą sumavimo sistemą, kurioje dvasinis vaizdas yra pilno transcendencijos gylio. Kadangi sąmonė atsiranda kaip fizinio gyvūniškumo ir dvasios sintezė, ji yra daugiau gyvūninė tikrovės sumavimo priemonė. Tačiau kai ląstelinė dalis atsiskiria nuo dvasinės, gyvūninis vaizdas išsijungia ir žmogus pereina į dvasinę egzistenciją, kurioje tikrovė suvokiama kitaip negu gyvenant Žemutinėje karalystėje. Koks tikras vaizdas nepasiekus šios būsenos pasakyti sunku, tačiau ta dalis, kuri susijusi su kūniškų signalų ir substancijos sinteze, išnyksta, ir žmogus pereina į kitą režimą. Daug kas vadovaujasi materialistine pasaulėžiūra ir laiko, kad žmogus taip ir lieka nieko nesuvokianti bevaizdė juodoji liepsna, kuri veikia tarsi negyva substancija, kuri susilieja su Ultra substancijų substratu ir neturi bruožų būdingų gyvai būtybei. Tačiau aš laikausi nuomonės, kad ši transcendentalinė substancija išlieka gyva ir mirus kūnui, ir kad kūnas nėra vienintelis jos gyvybingumo šaltinis. A. Šliogeris laikytų, kad žmogaus kūnui mirus jo dvasinė dalis tampa Niekiu, arba ta substancija, kuri įeina į dvasinės auros sudėtį, niekada neįgyja naujo vaizdo. Tačiau aš manau, kad juodoji liepsna pereina gyventi į Aukštutinės karalystės gyvenimą, kuri pasislinkusi labiau prie Ultra substancijų ir turi savo civilizaciją, kontroliuojančia žemesnių gyvūnų gyvenimus.

Ankstesniuose savo tekstuose, į juodąją liepsna įstatytus vaizdus vadinau Įstatymu, ir sakiau, kad pasibaigus mažajai kelionei žmogus pereina į aukštesnio Įstatymo egzistenciją. Materialūs signalai, dvasioje kuriantys sąmonę, išnyksta ir žmogus tampa dvasine būtybe, sugebančia gyventi Dangaus karalystėje. Ši idėja yra pagrindinė krikščionybės teorija, kurios tikslas buvo skelbti Žemutinei karalystei gerąją naujieną, kad gyvenimas šiuo pasauliu neužsibaigia ir kad jis tęsiamas žmogui perėjus į aukštesnę būtį, kuri ir buvo vadinama Dangaus karalyste, kurią aš vadinu Aukštutine. Religijoje šis principas siejamas su etika, kuri sako, kad į gerą anapusinį gyvenimą patenkama tik pragyvenus dorą gyvenimą, tuo tarpu aš filognozijoje tai laikau natūralia gamtos ir gamtinio žmogau dalimi, kuri įeina į jo sandarą neišvengiamu būdu. Tačiau žinoma, jeigu šis anapusinis pasaulis turi savo civilizaciją, kokia anapusinė būtis priklauso nuo to, kokia šios civilizacijos tvarka. Manau, kad ta tvarka yra palaikoma technologijomis, ir galima įsivaizduoti sielų rūšiavimą pagal moralinius kriterijus, nors iš tikro tuo nelabai tikiu, nes moralė iš Aukštutinės karalystės perspektyvos atrodo visiškai kitaip, nes matomas tikrovės pilnas gylis, ir Žemutinės karalystės „nuodėmės“ – ne tokia jau didelė problema, nes jos moralėje sureikšminamas ribotas žmonių pasaulis, kuris nėra aukščiausia tiesa.

Manau, kad Aukštutinės karalystės tiesa kita, ir ji suvokiama tada, kai atsiveria dvasinės akys. Kol dvasinės akys užmerktos, tol jos suvokti neįmanoma ir žmogus turi vadovautis gyvūniniais instinktais. Tai reiškia, kad gyventi reikia pagal tą Įstatymą, kuris įstatytas į juodąją liepsną ir šių lygių nepainioti, nes skirtingų pasaulių prasmė skiriasi. Todėl, kiek filognozija skirta Žemutinei karalystei, ji bando laikytis jos logikos, tačiau neužmiršta ir visumos, kurią privaloma žinoti, kad suprastum šio pasaulio laikinumą ir investuotum ne tik į šį, bet ir į kitą gyvenimą. Žinoma, galutinis tikslas yra Aukštutinės ir Žemutinės karalystės susiliejimas, kuriam įvykus ateis civilizacijos pabaiga, galutinė jos stadija, kurią archajinėje krikščionybėje vadindavo „apokalipse“, tai yra „uždangos nuėmimu“. Tas uždangos nuėmimas, pagal sumatoriaus teoriją yra ne kas kita, kaip sumatoriaus išplėtimas iki maksimalaus lygio, kad jis galėtų sumuoti holoplastinę transcendenciją. Tai yra Baltojo drakono civilizacijos tikslas, ir jis įmanomas net jeigu Dangaus karalystė – tuščia dykuma.