Filognozijos pradinė mokykla

Nors didžioji dalis filognozijos „Pradinės mokyklos“ programos jau įvykdyta, gali būti neaišku, kas ji yra naudojant paprastą, trumpą paaiškinimą, atspindintį jos esmę: ko ji siekia, koks jos tikslas, kokia paskirtis. Paprastas apibrėžimas, apimantis visus pagrindinius filognozijos dėmenis būtų toks: filognozijoje siekiama didžiosios sievos atverties mažojoje sievoje. Tam pirmiausiai reikia paaiškinti kas yra mažoji sieva, tai yra žmogus ir I. Kanto stiliumi išsiaiškinti, kokios yra didžiosios sievos atverties galimybės sąlygos jame. Todėl iš dalies filognozija yra antropologinė, nes joje domimasi žmogaus pažinimo gebėjimais; nors tai ne tikslas, bet tik priemonė. Tikslas yra didžiosios sievos pilnas inkorporavimas į žmogaus olą, pasiekiant Baltojo drakono būseną, pilną transcendencijos suvokimą. Taip pat žiūrima visa šio tikslo priešistorė, klasifikuojant istorinius transcendencijos atverties būdus, aiškinant koks jų žinojimo lygis.

Filognozijoje išskiriu tokius metafizinės tikrovės atverties būdus mažojoje sievoje:

1. būrimas,
2. atnašavimas,
3. garbinimas,
4. išmintis,
5. pažinimas.

Tai pagrindiniai santykio tarp mažosios ir didžiosios sievos tipai, kurie vadinami rišliu ir turi gausias kultūrines formas, kuriomis tie santykiai būdavo išreiškiami. Sužymėję juos kaip R_n, gauname formulę:

U (MS – DS) → R5

Šioje formulėje pavaizduota mažosios ir didžiosios sievos jungtis su Uroboro operatoriumi, kurioje vykdoma informacinė sintezė, kurios produktas yra civilizacinis rišlys R5. Pats Uroboras yra standartinis, būdingas homo sapiens rūšiai, kurį filognozijoje vadinu Juodojo drakono, arba kitaip sakant, jame natūraliai atsiveria 1 / 1000 didžiosios sievos. Po to, kiek tikrovės atsiveria rišlio sintezėje, priklauso nuo atitikimo tikrovei, tai yra nuo 0 iki 1000 informacinių vienetų. Imant išvardintus santykius tarp mažosios ir didžiosios sievos, tai gali būti nuo 0 kaip būrime, atnašavime ir garbinime, toliau 5, 10 ar 100 išminties ir pažinimo lygyje. Pagrindinis tikslas yra holoplastinis žinojiimas, kurio galima siekti natūraliu arba informaciniu būdu. Be abejo, kuo Uroboras „gilesnis“, tuo informacinė sintezė vykdoma lengviau, tačiau naudojant specialias technines priemones, Uroborą galima padaryti holoplastiniu ir negilinant satvaro.

Kalbant apie civilizacijos tipą, ji turi individualią formą, kuri yra asmeninis vieno žmogaus sątvaras ir kolektyvinę. Kaip būtis civilizacija visada individuali, nes tik individuali yra sumatoriaus substancija. Kolektyvinė civilizacijos forma būna informacija, sujungta komunikaciniais tinklais, todėl joje labai svarbios kalbinės priemonės. Tai reiškia, kad patiriama tik individuali civilizacijos forma, o kolektyvinė – komunikuojama. Dėl šios priežasties olas galima skirstyti į individualias ir kolektyvines, kur individualūs sumatoriai į kolektyvą sujungiami per R_n ir komunikacinį tinklą. Tačiau kai kolektyvinė ola būna suformuota, ji individualias olas pajungia sau, naudojant kultūrinį spaudimą ir sąvokas „savas“ – „svetimas“. Tokiu būdu, kaip individuali ola turi savo individualų psichovektorių, kuris didžiosios sievos atvertį įrėmina gyvūninių instinktų rėmu, taip kolektyvinė ola turi savo psichokultūrinį vektorių, su kuriuos skirsto žmones į savus ir svetimus, ir savus priima, o svetimus atstumia. Dėl šios priežasties olas galima suskirstyti į atviras ir uždaras, kur atviros laikosi liberalaus požiūrio formų atžvilgiu, o uždaros – konservatyvaus. Liberali ola, laikosi nuomonės, kad kiekvienas individas turi teisę pats, laisvai formuoti savo gnostinę sąmonę ir valdžia nesiekia kolektyviniu būdu primetinėti mąstymui vienos privalomos tiesos, bet toleruoja abejonę, nepritarimą ir ieškojimą; o konservatyvi, autoritarinė ola tokią laisvę atmeta, tiki kad bendruomenės turi būti griežtai kolektyvinamos ir kad bet koks individualios sąmonės išsivadavimas iš kolektyvinės pasaulėžiūros prilygsta nusikaltimui, už kurį griežtai baudžiama.

Tokių istorijų, kai kitaip mąstantys buvo griežtai baudžiami pilna istorija ir net Vakarų civilizacijos pagrindinė religinė doktrina susiformavo tokiu principu: kur Jėzus iš Nazareto buvo individualus sątvaras, atmetęs Izraelio gyventojų pagrindinę religinę tikėjimo formą, kuri buvo pagrįsta Senuoju Testamentu ir sukūręs savo doktriną, minios buvo nubaustas kaip „apsišaukęs karalius“ ir mirė ant kryžiaus. Vėliau jo suburta pasekėjų grupė iš šios istorijos sukūrė tikėjimo doktriną, kad Jėzus iš Nazareto buvo Dievo sūnus, kuris trečią dieną po mirties prisikėlė, pasirodė savo pasekėjams ir pakilo į Dangų. Šis tikėjimas iš pradžių veikė kaip sekta, tačiau laikui bėgant išpopuliarėjo, kol buvo įvalstybintas ir pavirto į milijardus pasekėjų turinčią Bažnyčią. Tačiau tai buvo ilgas ir sunkus kelias, kuris prasidėjo nuo istorijos, kurioje pagrindas buvo konfliktas tarp individualios ir kolektyvinės olos, kuris baigėsi mirtimi ir po to visa išaukštinimo ir pavirtimo į asmens kultą istorija.

Akivaizdu, kad kolektyvas, kuris už originalias idėjas ir mintis baudžia mirtimi yra autoritarinis, nepripažįstantis civilizacinio apsisprendimo laisvės ir priešiškas bet kokiai kitokiai, išsiskiriančiai kultūrinei formai. Senesniais laikais tai tautose buvo įprastas dalykas, kur jos buvo pagrįstos vienos kalbos diktatūra ir homogeniškos kultūros terpe, į kurią patekdavo kiekvienas naujas žmogus ir būdavo suformuojamas griežtu auklėjimu, diegiant paklusnumą ir kolektyvinį mąstymo būdą. Tačiau civilizacijai vystantis ir laisvėjant socialiniams santykiams, atsirado tolerantiška aplinka, kol buvo pasiektas šiuolaikinis demokratijos ir asmeninės laisvės lygis, kuriame galima turėti savo asmeninį gyvenimą nedalyvaujant jokiuose kolektyviniuose susivienijimuose, pagal savo pasaulėžiūrą ir sąžinę. Tačiau net dabartiniais laikais, šis principas nėra visuotinis, ir yra valstybių bei civilizacijų, kurios propaguoja seną principą ir iki šiol nepriima Vakarų civilizacijos vertybių. Kita vertus, šis perėjimas prie liberalaus principo yra neišvengiamas, nes tautos iš homogeniško A režimo vis daugiau modernėjant pereina prie Z režimo, kuris pagrįstas valstybine ekonomikos sistema, kurioje žmonės gyvena darbo ir vartojimo principu, kuriame eižėja tautiniai sociokultūriniai bendravimo modeliai, vietoj kalbos ir kultūros tarpininkavimo vaidmenį perima pinigai, kurių judėjimą valdo poreikių bei norų mechanizmai. Tam, kad ekonomika klestėtų vartojimo ir kapitalo judėjimo režimai liberalizuojami, taip suardant autoritarinių santykių formas, išlaisvinant individus iš kolektyvų ir padarant juos savarankiškais kūrėjais, kurie organizuojasi ne kultūriniu, bet kapitalo pagrindu. O kur šio principo nėra, tai tik rodo, kad kraštas neišsivystęs, gyvena skurde ir varge.

Belieka aptarti, kur yra filognozijos vieta šioje sistemoje. Akivaizdu, kad filognozija remiasi antiautoritariniu principu, kur kolektyvinė ola maksimaliai susilpninama, minimalizuojama ir liberalizuojama. Jos tikslas suformuoti laisvą individą, kuris turi sugebėjimą pats kurti tikrovės pažinimo modelius ir vienintelis apribojimas yra sugebėjimų lygis, nes filognozijoje reikalaujama būti išskirtinių gebėjimų žmogumi. Laisvė reikalinga tam, kad nebūtų slopinamas kūrybinis potencialias ir būtų atveriamos durys naujoms idėjoms, kurios civilizaciją vystytų šuolišku vystymu, kad ji per maksimaliai greitą laiką priartėtų prie ribos, taip be galo išplečiant žmonijos veiklos mastą kosmose. Autoritarizmas ir mąstymo laisvės nebuvimas, taip pat vienos formos diktatūra tam tik trukdo, todėl filognozijoje toks konservatyvus požiūris nepripažįstamas. Visuomenė iš A lygio formų, kurios daugiausiai yra socialiniai / genealoginiai klanai tautoje, turi pereiti į išsivysčiusį Z formų lygį, kuris yra šiuolaikinės valstybės sistema, dalinama į dešimt pagrindinių zonų, kuriose visi santykiai pagrįsti pinigais ir paslaugomis, o žmogus išvaduotas iš kolektyvinių priespaudos mechanizmų. Taip liberalizuojasi kultūra, auklėjimas tampa šiuolaikinis, orientuotas į laisvos asmenybės ugdymą, prievartiniai santykiai uždraudžiami, politikoje vyrauja nuomonių pliuralizmas ir demokratija.

Tokie Vakarų standartai, manau, pakankamai palankūs filognozijos vystymui, kurioje siekiama sukurti metodą, kuo daugiau atverti didžiosios sievos tam, kad būtų išplėtota planetinė civilizacija ir ji taptų kosmine.