Filognozijos pradinė mokykla

Civilizacinio rišlio sluoksnis sątvarologijoje yra pagrindinis sąmonę determinuojantis faktorius, nuo kurio priklauso tikrovės ir pasaulio, kuriame gyvena kiekvienas individualus žmogus, formos. Kadangi paprastai šis sluoksnis iš individo perspektyvos yra invazinis, nes jis neateina iš vidaus, nėra natūrali vidinė savastis, su juo galimi įvairūs santykiai. Žinoma, labai jauname amžiuje pasipriešinimas šiai invazijai beveik neįmanomas, dėl neturimų protinių pajėgumų ir gyvenimo laisvės nebuvimo, tad jame „civilizacija“ priimama nekritiškai ir nesipriešinant. Tačiau vyresniame amžiuje, kai sutvirtėja asmenybė ir savarankiškas mąstymas, žmogus turi galimybę apsispręsti ir apsibrėžti savarankiškai. Tai darydamas jis patiria kolektyvo spaudimą, tačiau jeigu gyvenime kolektyvas neturi absoliučios galios ir žmogus sugeba jam pasipriešinti, jis renkasi savo kelią daugiau ar mažiau laisvai.

Šioje vietoje galima atkreipti dėmesį į dvi perspektyvas, iš kurių galima nagrinėti civilizacinio rišlio atsiradimą ir jo funkcionavimą žmonių sąmonėse. Tai valdžios ir sąmonių kolektyvo organizavimo perspektyva, kurioje vykdoma tam tikra civilizacijos politika, kurioje valdžia tikslingai bando suformuoti tam tikras formas, kad sujungtų sąmones į susišnekantį kolektyvą, tikintį tomis pačiomis tiesomis ir turintį tas pačias prasmes galvose. Ir kita perspektyva yra sątvarologinė  rezistencija, kurioje bandoma pasipriešinti civilizacinio kolektyvo prasmėms, sukurti savo individualų sątvarologijos variantą. Tai, kad rezistencija yra vidinė rodo, kad žmogui ši kova suvokiama kaip vidinis apsivalymas, kuriame šis dekonstruoja svetimas invazines prasmes, ir bando sukurti savarankišką, autentišką santykį su tikrove ir taip įgyti individualią „civilizacijos“ formą. Tai gali būti paradoksalu, bet iš principo įmanoma, nors tokia civilizacija yra tik užuomazga, nes ji tikra tampa tik tada, kai suformuoja pakankamai didelę ir įtakingą bendruomenę, kuri turi nuo kitų bendruomenių atskirą savarankišką tarpusavio sąveikos ir sąveikos su tikrove pavidalą.

Žinoma, kad pirminė civilizacijos forma yra kalba, kurią vaikas išmoksta iš tėvų, ir taip užtikrinamas tautinės tapatybės tęstinumas. Kalba vaiką įveda į tautinį kolektyvą ir leidžia jam semti sukauptą kultūrinę patirtį, kurioje jis auga ir vystosi į tokį lygį, kiek kultūroje yra įsisavinta tikrovės ir tiesos apie žmogų bei pasaulį. Šis procesas nepriklauso nuo valdžios politikos ir yra natūralus. Jeigu kalba keičiasi, tai spontaniškai, didelių tautinių kolektyvų sąveikose, per labai ilgą laiką. Tačiau civilizacinės politikos lygyje galima daryti poveikį, laipsniškai  siekiant įvesti kitą kalbą ir su ja kultūrą, taip nutautinant žmonių bendruomenės sąmones. Tai hegemoninis santykis tarp tautų, kai didelės tautos asimiliuoja mažas tautas ir jas sunaikina.

Šis pasaulis įkūnytas į giluminę žmogaus savastį, nes jis įsisavinamas labai jauname amžiuje, dar iki proto išsivystymo ir susilieja tautoje su reaktyviais instinktais, kurie visada jausmingi ir emocionalūs. Dalis kultūros formų taip pat įsisavinama tokiu principu, bet tai yra bazinė kultūra, nuo archetipinių pasaulėžiūros simbolių iki socialinių ir bendravimo formulių. Tačiau kalbant apie aukštąją kultūrą, jai suvokti ir įsisavinti reikia aukštesnių protinių sugebėjimų ir jis įvyksta jau daug vyresniame amžiuje, kai žmogus jau būna pakankamai savarankiškas ir laisvas rinktis. Todėl čia vyksta konkurencija tarp grupuočių, propaganda, ideologinė kova ir informacinis karas, kuriame varžomasi ne dėl bazinių formų, bet dėl konkrečių formuluočių ir formulių, kurios sudaro tų grupių tiesos pagrindą. Šiame lygyje civilizacijos politika yra aršiausia, nes čia sprendžiamos galutinės tiesos formuluotės, kurias valdžia naudoja savo dominavimo primetimui. Tačiau šioje paviršutinėje fazėje pasiekus pergalę, prasideda ir minėta giluminė civilizacinių formų destrukcija, jeigu tai savarankiška tautinė grupė, turinti savo kultūrą. Tokiu principu per civilizacinę politiką ir hegemonija lietuvių tauta patyrė polonizaciją, rusifikaciją ir pan.

Kita vertus, ši sątvaro struktūra gali būti ne tik politikos objektu, bet ir asmeninės kovos problema, kai žmogus priešinasi nepageidaujamoms civilizacinėms invazijoms, siekiant apvalyti savo sąmonę, ir suteikti jai individualiai suformuotą formą. Pavyzdžiui, toks principas įmanomas filosofijoje, kai žmogus turi savo asmeninę filosofijos sistemą, kuri iškrenta iš bendro konteksto ir yra tik to konkretaus žmogaus vidinės kovos dokumentas. Lietuvoje, mano manymu, vienas tokių atvejų buvo A. Šliogerio filosofija, kurią galima pavadinti sątvarologine rezistencija prieš žemo lygio Vakarų civilizacijos invaziją, kuri pagrįsta mokslu arba religija, kuriuos jis laikė to pačio „gnosticizmo“ atmaina, siekusia pažinti būtį, taip ją sugriaunant. O, pasak mąstytojo, norint su būtimi įeiti į autentišką sąlytį, su ja reikia susipažinti fenomenologinėje žiūroje, kuri atveria ją kaip tai, kas ji yra iš tikro pirmykštėje žmogaus sąmonėje. Dėl šio principo nepripažinimo jis Vakarų civilizaciją laikė blogio nešėja, kuri užmiršo būtį, išblokšdama sątvarus į neautentiško buvimo būseną ir nihilizmą. Todėl jis šiam procesui bandė individualiai pasipriešinti, propaguodamas vietos mąstymą / matymą, kurioje sugrįžtama prie pačių daiktų, atgaunama pirmapradė sątvaro būsena, kuri prisimena būtį, negarbina ją uždengiančių kultūrinių prasmių sluoksnio, pripažįsta tik minimalią kultūrą dar neatitrūkusią nuo čia-būties ir pirmapradės tikrovės. Savo sątvarologinėje rezistencijoje A. Šliogeris, bandė paveikti masines šiuolaikinės civilizacijos formas, kaip ekrano tironija, socialiniai tinklai, kalbos besaikis gaminimas, kur pamėklinė būtis įgyja aukštesnį statusą už tiesioginių daiktų matymą.

Gali pasirodyti, kad filognozija irgi yra sątvarologinės rezistencijos atmaina, tačiau iš tikro tai tiesa tik nedidele dalimi, nes aš nesiekiu pakeisti nei Rytų, nei Vakarų civilizacijos, nelaikau, kad jos blogos ar netinkamos. Tai, ką aš darau filognozijoje yra viso planetos civilizacinio palikimo permąstymas, kur bandau suprasti jų principus, tam, kad būtų galima pakilti į aukštesnį lygį, sukuriant kažką panašaus į „metacivilizaciją“, kurioje būtų inkorporuotas visas ankstesnių civilizacijų palikimas, jį pilnai įsisavinus ir panešus į priekį. Filognozijos tikslas sukurti maksimalios civilizacijos teorinį modelį, kad būtų žinoma, kokie jos kriterijai ir kokiomis priemonėmis ją būtų galima pasiekti. Iš pradžių tai daroma kaip asmeninis proveržis, bet tikimasi, kad principai išpopuliarės ir laikui bėgant susikurs mąstytojų bendruomenė, siekianti panašaus tikslo į mano. Kita vertus, nenoriu, kad filognozija taptų valdžios nuosavybe ir kad ji vykdytų civilizacijos politiką naudojant mano sukurtus filognozijos principus. Filognozija neturi būti primetama prievarta, o jos populiarumas turi priklausyti nuo natūralaus pranašumo, kurį pripažįsti arba atmeti laisva valia. Tai reiškia, norint, kad filognozija išpopuliarėtų, reikia padaryti tikrą proveržį, kuris išplis savaime, o ne kurti dirbtines formas ir primetinėti sąmonėms jas prievarta, nepriklausomai nuo to, ar jos pasiteisina, ar ne.

Kitaip sakant, filognozijoje, manau, svarbu ne tapti civilizacinės politikos priemone, bet padaryti tikra proveržį, kuris paskui ir be valdžios pagalbos taps populiariu ir reikšmingu. Ir kita taktika, kuri yra priešinga paprastai rezistencijai, yra ne paprastu atmetimu atmesti visas kitas civilizacines formas, bet jas suprasti, įsisavinti ir integruoti į filognoziją. Tai reiškia, neatmetama nei viena kita forma, bet greičiau peržengiama pagerinant. Toks filognozijos kelias geriausias, laikantis laisvos valios principo, neprimetinėjant savo tiesos, bet darant ją tokia patrauklia, kad žmonės patys norės ją priimti. Kritikos atveju, turi būti įvertinami argumentai ir parodoma ar oponentai iš tikro „geresni“, ar tik savo tiesos fanatikai, su kuriais neįmanoma produktyvi diskusija. Kiekvienas turi savo gyvenimo ir mąstymo kelią, kuriame kitų idėjas priima arba atmeta laisvu pasirinkimu. Filognozija tai pripažįsta ir gerbia visas nuomones.