Iš to, ką esu pateikęs „Filognozijos pagrinduose“, galima nesunkiai matyti, kad mano tikrovės aprašyme laisvės savybė bus labai svarbi. Ši savybė susijusi su jėga arba substancija, vadinama eiolu. Bet laisvė yra filosofinė sąvoka, o tai, ką darau aš nėra filosofija, tai – filognozija, dedanti akcentą ant pažinimo. Šis pažinimas įstatytas tarp filosofijos ir mokslo, bet nėra nei viena, nei kita. Filognozija yra filognozija. Naujai siūlomas sąvokas reikia mąstyti tokiuose rėmuose. Todėl negalima sakyti nei „pseudofilosofija“, nei „pseudomokslas“. Siūlau filognoziją ir nieką kita.

Senovinis mokslas, pastatytas ant Niutono pečių, yra deterministinis, be to, pagrindinė jo sąvoką yra jėga. Tai, ką darau aš yra diametraliai priešinga – pašalinamas determinizmo viešpatavimas ir jėgos vektorių sąveikos, pakeičiant juos laisviu. Visas situacijas galima mąstyti niutoniškai, per jėgos parametrą, o galima  mąstyti per laisvį. Yra jo supaprastintas apibrėžimas ir pilnas. Pristatydamas idėją, aišku, pilno apibrėžimo nepateiksiu, tik supaprastintą. Tačiau pilna sistema labai sudėtinga, vien dėl to, kad laisvyje daug neapibrėžtumo, daug daugiau negu deterministinėje Niutono mechanikoje. Tačiau tai natūralu. Kad sąmonė per greitai neatšoktų dėl neįprasto termino skambesio, būtina paaiškinti kaip šis žodis formuojamas. Jis sudaromas pagal analogiškus terminus, naudojamus moksle – visiems įprastą „greitis“, šiek tiek mažiau įprastą „stipris“ ir t.t. Terminas „laisvis“ atsirado būtent taip.

Kad būtų aiškesnis bendras vaizdas, galima naudoti šios sistemos pagrindinę skalę, kurios viršuje yra absoliutusis laisvis, o apačioje – minimalus, nulinis laisvis. Tarp jų įsiterpia įvairūs apriboto laisvio lygiai. Kas yra absoliutusis laisvis? Tai toks laisvis, kuriame bet koks perėjimas tarp dviejų taškų arba tarp dviejų būsenų neturi jokių sąnaudų. Tai sakydamas turiu omenyje – absoliučiai jokių, net erdvės ir laiko, nekalbant jau apie energiją ir pan. Tai toks laisvis, kur peršokimas įvyksta momentaliai ir nieko nekainuoja. Žinome, kad tai neįmanoma, tačiau tokią situaciją galima modeliuoti teoriškai. Tokia sąmonė būtų begalinė, visagalė sąmonė, kurią būtų galima laikyti tikrovių kūrėja ir griovėja. Sukuriant tikrovę, absoliučiojo laisvio lygis smunka, atsiranda sąnauda, pasaulį sunaikinus, absoliutusis laisvis atstatomas.

Priešingas polius yra nulinis laisvis, kuris reiškia, kad būsena yra pilnai determinuota ir savyje neturi jokio nepriklausomumo. Jeigu ji ir gali transformuotis, tai tik dėsningo simetrono keliu, kuris yra ne eiolinis, bet rėizolinis vektorius. Tai reiškia, kad tam yra tik vienas kelias pagal tai, kaip lemia dėsniai/simetrijos. Aišku, jeigu tai mišri sistema, tada ta būsena laisvį įgauna ne iš vidaus, bet iš išorės, kaip eiolinio vektoriaus pratęsimas. Gali atrodyti, kad „negyvos materijos“ gelmėje negali būti jokio laisvio, tačiau taip atrodo tik todėl, kad mūsų sąmonės iš mokyklos laikų užvaldytos deterministinės Niutono mechanikos. Kokia tikra substancijos sandara dar išaiškinsime ateityje, ir gali paaiškėti, kad tikrovės eiolinis pradas daug fundamentalesnis už rėizolinį.

Tarp šių dviejų kraštutinių būsenų yra apriboto laisvio būsenos, kurios nėra nei absoliučios, nei nulinės. Ji gali augti arba smukti sąveikoje su aplinka, bet niekada nepasiekia kritinio taško. Natūrali tikrovės tendencija judėti prie absoliučiojo laisvio per optimizavimą, sąnaudų mažinimą ir išnaudojimą, bet tobulai maksimalizuoti niekada neįmanoma. Šis judėjimas tikrovėje yra problemų šaltinis, nes dažnai situacija tokia, kad savo sąnaudas sumažinti galima tik kitų sąskaita. Todėl judėjimas absoliuto link bet kuriame viename taške turi būti ribojamas. Turi būti siekiama maksimalaus paskirstymo ir pusiausviros, nors ši būsena visada lydima išaugusios įtampos sistemoje, nes kiekvienas taškas turi pakankamą galią daryti pastūmį aplinkai. O tai pavojus, kuris šalinamas atimant galią, t. y., laisvį.

Naudojant laisvio sąvoką galima matuoti ir visą civilizaciją bendrai. Natūraliai kiekviena civilizacija siekia absoliučiojo laisvio, nori būti tikrovės kūrėjai ir griovėjai. Tačiau tam reikia laisvį pašalinti iš visos aplinkos. O tai yra visa ko sunaikinimas. Nelieka nei vieno nepriklausomo eiolinio vektoriaus išskyrus absoliuto. Ir nelieka todėl, kad jie sunaikinami griovimu arba neleidimu atsirasti. Todėl ribotose situacijose būtina siekti, kad tokia tendencija neatsirastų, nes tai griovimo anomalija. Kokia situacija globaliniuose tikrovės pakraščiuose įvertinti sunku, gali būti, kad ten viešpatauja dar fundamentalesnės realybės, tai yra tikrovė nekyla vien tik kaip absoliučiojo laisvio būsenos savivalė kurti ir griauti. Todėl susilaikau nuo vertinimo.

Dabar pereikime prie paprasčiausių techninių dalykų, skirtų idėjos iliustracijai. Kaip apskaičiuojamas laisvis pačioje primityviausioje situacijoje? Tai daroma taip:

Laisvis = Valia – Pasipriešinimas

Imkime pavyzdį iš mechanikos. Turime eiolinę jėgą F(e) ir rėizolinę jėgą F (r) – laisvis yra

L = F (e) – F (r)

Tai situacija pačiu paprasčiausiu statišku atveju, kai laisvis būna tik likutinė persvara, gebėjimas įveikti pasipriešinimą. Tačiau akivaizdu, kad įveikti pasipriešinimą galima ne vien per persvarą. Kai jokio pasipriešinimo jokių sąnaudų forma nėra, turime absoliutųjį laisvį, o kai pasipriešinimo įveikti neužtenka „valios“ energijos atsargų, turime nulinį laisvį.

Matome, kad substancijas/parametrus patogu vaizduoti kaip vektorius. Yra tokie vektoriai: a) neapibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, b) apibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, c) apibrėžtas tiesinis rėizolinis vektorius. Laisvis gali būti skaičiuojamas nemišrioje ir mišrioje sistemoje, nes visi vektoriai gali būti eioliniai, rėizoliniais arba eiolo ir rėizolo junginys. Neapibrėžtas apskritiminis vektorius reiškia, kad jis turi pilna pasirinkimo galimybių ratą, jeigu pasirinkimas padarytas arba yra apribojimas iki konkretaus pasirinkimo, turime apibrėžta apskritiminį vektorių. Tačiau reikia neužmiršti kad laisvį riboja ir posūkis, keitimas, nes eiolinė arba mišri substancija taip pat turi inerciją, kuriai įveikti reikia sąnaudų, o sąnaudos kainuoja, vadinasi mažina laisvio kiekį.

Įsivaizduokime tokią situaciją: eiolinis vektorius yra kosminis laivas, turintis masę ir greitį. Jis skrenda link rėizolinio vektoriaus, kuris šiuo atveju yra asteroidas, susidūrimo kursu. Eiolinis vektorius turi langą manevro laisvei, norint išvengti susidūrimo, tačiau laisvis ribojamas atstumo, greičio, variklių energijos ir turimo laiko reikalingo susidūrimo išvengimui. Praleidus šį langą, laisvis tampa nulinis. Imkime atvejį, kai pavyzdys yra visa valstybė, kuri turi laisvį, tačiau jis apribotas aplinkos ir turimų resursų, kurie būtų reikalingi kurso pakeitimui. Ir kuo tie resursai mažesni, tuo laisvis mažesnis. Kai resursų visai nelieka, tampa rėizoline sistema, judančia link natūralaus subyrėjimo.

Šią sistemą, tokiu variantu kaip pateikta, galima vadinti eioline mechanika, kuri kol kas yra tokiame lygyje kokiu Niutonas pateikė savo mechaniką. Tačiau sistemą yra galimybė vystyti, ypač ieškant atsakymo kaip deterministinėje rėizolinėje substancijoje atsiranda laisvės anomalija (taip atrodo iš šios perspektyvos). Tai duoda daug naudos tuo aspektu, kad iš galvos išima deterministinę iliuziją ir tikrovėje, bent kaip ji atsiveria sątvare, akcentus sudėlioja į savo teisingas vietas. Sątvaras yra vientisa sistema, nors ir patogumui dalinama į sluoksnius. Šiuos sluoksnius ne kartą minėjau „Filognozijos pagrinduose“. Kiekvienas sluoksnis turi savo laisvio apskaičiavimo struktūrą, tačiau kadangi laikome, kad visa sistema vientisa, turime bendrąjį laisvį, kuris sudarytas iš specialiųjų laisvių sumos: a) fizinis laisvis, b) biologinis laisvis, c) socialinis laisvis, d) ekonominis laisvis, e) technologinis laisvis, f) psichologinis laisvis.

Visi šie laisviai yra apriboti rėizolo pasipriešinimo, kuriam įveikti reikia įvairių sąnaudų. Blogiausias atvejis, kai savo sąnaudų mažinimui yra panaudojami kiti žmonės, nes tai yra išnaudojimas. Tačiau tikrovėje kitokių galimybių nebūna, ir jeigu labai išvystytas jokios etikos nepaisantis psichologinis eiolas, artėti link absoliutinio laisvio kitų sąskaita – vienintelis pasirinkimas. Nemanau, kad tai gerai ir naudinga, nes tikrovės pagrinde turi būti nejudinamas, būtinasis rėizolas, kuris nors ir apriboja, bet sukuria pagrindą po kojomis, kuriuo galima naudotis. Kas atsitiktų, jeigu šį pagrindą sugriautume? Psichologinis eiolas griauna labai lengvai, bet kurti būna be galo sunku.

• Filognozija