Išlaisvinanti tiesa

Šiame skyrelyje pamėginsiu atsakyti į klausimą, koks principas gyvybiniam procesui yra palankesnis – laisvė ar vergovė. Tam pasinaudosiu jau pasiektu sątvarologijos teorijos lygiu, nes šis klausimas daugiau paviršininkų negu gelmininkų problema. Mano teorija teigia, kad laisvė yra natūrali kiekvieno žmogaus būklė, kitaip vadinama egzistencijos pagrindu. Iš prigimties visi esame laisvi, kiek esame šviesos arkos erdvėje veikiančios būtybės. Atsiveriantis minties ir veiksmo erdvės perteklius yra laisvės prielaida. Galima manyti, kad gelmėje laisvės nėra arba ji kitokios formos, tačiau iš gelmės išauginus žmogaus sąmonę, tikrovėje atsiranda laisvės dimensija, kuri yra gyvybės skiriamoji savybė. Tą giluminę dalį vadinu darna, apibrėžiančia geometrinę substancijos struktūrą, kuri įvardijama kaip rėizolas. Šią substanciją išskleidus į plotinio sumavimo erdvę, atsiranda laisvė, kuri duoda tikrovės daugiau negu yra dėsnio determinizmas ir žmogus šioje erdvėje privalo apsibrėžti pats. Ši laisvės erdvė vadinama eiolu. Pagrindinėje formulėje tai atrodo taip: (darna) (sietynas) (laisvė), kur darna yra didžiosios sievos sritis, o laisvė – mažosios sievos, kurios susiejamos tarpinės grandies, vadinamos sietynu.

Laisvės dėmuo sievoje skyla į dvi dalis – sumantą ir sumatą, kur sumantas yra subjektas, o sumatas – objektas. Laisvė yra pasaulio savybė, dalykų padėtis pasaulyje, kuriame nėra ribojimo prievartos ir žmogus gali laisvai veikti tiek mintimis, tiek veiksmais. Pilnai apribojimų pašalinti neįmanoma, nes visa tikrovė, kadangi žmogus baigtinis, yra ribojimas. Tačiau laisvėje kalbame ne apie tikrovės ribojimą, bet apie ribojimą, kuris kyla iš proto ir yra socialinės prievartos sistema. Apribojimai yra prigimtiniai ir protiniai, kylantys iš būtinosios ir nebūtinosios tvarkos. Šie įdiegiami į žmogaus protą, naudojant vienokį ar kitokį teorinį pagrindimą, kurie instaliuojami į minties formą ir yra tikrovės priekinėje sąmonėje atspindys. Kokioje tikrovėje žmogus užauga, toks jo ir mąstymas – vergovėje susiformuoja vergo sąmonė, laisvėje – laisvo žmogaus. Kalbant apie filosofinę laisvę, libertarizmą, tai nėra tuščioje vietoje atsirandanti santvarka, nes ji pagrįsta tam tikru žmogaus supratimu, kuriame žmogaus samprata pažengusi, turinti aukštus standartus. Laisvė nereiškia visų normų peržengimo, laisvė yra protingų ir neprotingų ribojimų atskyrimas ir proto išlaisvinimas nuo atsilikusių, neteisingų tikrovės ir žmogaus sampratų, kurios trukdo žmogui būti laimingu ir kurti gyvenimą atitinkantį jo prigimtį. Vienas neteisingų tikrovės modelių, prieštaraujančių gyvybinio proceso dėsniams, yra krikščioniška celibatinė kultūra, žmogaus seksualumą laikanti ne gyvybingumo ir klestėjimo garantu, bet nuodėme.

Apžvelgiant pagrindinius sievos dėmenis, laisvė ir vergovė žymima taip: L (E+, A+, C+, B+, F+) – laisvės sumatoriaus struktūra, kurioje pliusai prie visų sąmonių kompleksų reiškia pozityvią būseną, klestėjimą; ir V (E-, A-, C-, B-, F-) – vergovės sumatoriaus struktūra, kur visos sievos funkcijos užgrobtos, neturi laisvo apsibrėžimo teisės, ujamos ir traumuojamos. Pavyzdžiui, F- reiškia, kad nėra nepriklausomo transcendencijos interpretavimo, reikia paklusti savo šeimininkų peršamai ideologijai, kurioje jie pagrindžia savo viešpatavimą, per transcendenciją susikuriantys savo dievo vietininkų statuso loginį pagrindimą. B- reiškia, kad protas ribotas, neišlavintas, siauro akiračio, menko supratimo, tik toks, kokio reikia vergvaldžiui, neturint minties ir pasirinkimo laisvės. Laisvė yra erdvė veiksmui, nepriklausomas, savarankiškas protas, galimybė rinktis, kaip disponuoti savo prigimtiniais ir įgytais turtais be pašalinio kišimosi. Tam, kad tas disponavimas būtų protingas, žinoma, turi būti aukštas, išlavintas intelektas, tačiau bet kokiu atveju, iš žmogaus atiminėti tai, kas yra jo prigimtinis turtas yra neleistinas smurtas. Šis smurtas pateisinamas vergovinėje santvarkoje ir griežtai draudžiamas laisvėje. Todėl akivaizdžiai matosi, kad laisvėje žmogus gyvena laimingą gerovės gyvenimą, o vergovėje – žudomas kančiose ir varge.

Remdamiesi formule (darna) (sietynas) (L – L) suvokiame, kad kairėje pusėje turime būtinąją tvarką, o dešinėje – nebūtinąją. Tai apsibrėžia šitaip: (būtinoji tvarka) (darna) (sietynas) (L – L) (nebūtinoji tvarka), kur L yra laisvės sumatas ir sumantas. Formą laisvei žmogus suteikia savo protu, kuris ima pagrindimą iš dviejų priešingų šaltinių: tikrovės ir savo kognityvinių fantazijų srities. Jeigu pagrindimas kuriamas nebūtinojoje kryptyje įvyksta skilimas tarp tikrovės ir žmogaus proto, kuriamas gnostinės darnos modelis, būdingas įvairioms religijoms, įvedančioms discipliną ir priešišką tikrovei bei gyvenimui režimą. Šis režimas reikalingas išsivadavimui iš kūniškos materijos kalėjimo, ir tapimui laisva, išsivadavusia dvasia. Prigimtinė darna remiasi tikrove, gyvybiniu procesu, savo ideologiją pritaiko prie gamtos ciklų. Toks principas būdingas pagonybei, mitologijai, kai kurioms filosofinėms ir ezoterinėms sistemoms. Kaip subalansuoti šiuos priešingus principus, pagrindinis filognozijos klausimas. Turint pertekliaus visuomenę, daugiau linkstama prie išlaisvėjimo, nes norima mėgautis galimybėmis, gerovėje trokštama daugiau laisvės. Tuo tarpu stokos ir skurdo visuomenėje reikalinga griežta savidisciplina, susitvardymas, suvaržymai, nes norai neatitinka galimybių ir jie turi būti tramdomi.

Be vienokios ar kitokios darnos ideologijos formos, visuomenės organizavimas neįmanomas, ir žmonės turi galimybę rinktis liberalią arba konservatyvią sampratą. Renkantis liberalų variantą, turimas skilimas tarp tikrovės ir norų, norams suteikiama daugiau teisių, leidžiama žaisti ir pramogauti, mėgautis gyvenimu. Konservatyviame variante yra dermės propagavimas, kuris prisitaiko prie prigimtinės tvarkos, savo psichiką apibrėžia remdamiesi būtinąja tvarka, visuomenėje neleidžia įžaislinimo ir žaidimo, pramogavimas, hedonizmas laikomas nuodėme, ištvirkimu, smukliniu gyvenimo stiliumi. Opozicija tarp liberalizmo ir konservatizmo yra tokia pati kaip tarp kūrybos ir gamybos, nes pirmi bendruomenę organizuoja kūrybiniam savo gyvenimo įpavidalinimui, o antri – darbui, gamybai, be jokios originalesnės spalvos ir fantazijos. Akivaizdu, kad bendruomeniniam gyvenimui konservatizmas labiau tinkamas, nes jie jungiantis, vienijantis, uždarantis psichiką išorinėje formoje, o liberalizmas yra individualistinis, išlaisvinantis psichiką iš visuotinių formų ir leidžiantis minčiai ir kūnui laisvai veikti, kurti save. Todėl pagrindiniai skirtumai yra tokie. Liberalizmas remiasi: a) nebūtinybe, b) pertekliumi, c) sužaislinimu, o konservatizmas: a) būtinybe, b) nuosaikumu, c) išžaislinimu.

Pritaikius šią logiką seksualiniam pertekliui, funkcija, kurioje galimybės daug kartų viršiją reikalingas normas, gauname liberalų ir konservatyvų požiūrį. Šie požiūriai ateina iš sievos priešingų polių, kurie yra apibrėžiami ir laisvai apsibrėžiantys. Akivaizdu viena, kad perteklius yra prigimtinis, todėl iš žmogaus kūno ir psichikos neišimamas, ir kaip su tuo tvarkytis sprendžiama remiantis dviem logikomis. Konservatyvus požiūris teigia, kad seksualumo sužaislinimas, naudojimas pramogai smerktinas degradavimas, neatitinkantis dorovinės prigimties, tačiau akivaizdu, kad jis ateina iš žmogaus vidinės laisvės galimybių, kuris yra kūrybinių fantazijų sritis, o ši yra prigimtinė. Tačiau heteronominėje išorėje gyvenantis žmogus, kuris leidžia, kad jo psichiką apibrėžtų kitas, vietoj to, kad apsibrėžtų pats, šią vidinę gelmę neigia ir remiasi tikrovės dėsniu, kurį jis neva ima iš dievo. Konservatyvių pažiūrų sąmonė teigia, kad tikrovė turi dirbti, gaminti, vykdant prigimtinius įstatymus, o laisvėje žmogui leidžiama susikurti įstatymą pačiam ir kurti darnos variantą, kuris ateina iš žmogaus vidaus, jo sąmonės galimybių ir vadinamas gnostine darna. Ji gali būti bet kokia, priklausomai nuo ideologijos varianto, kuris gali būti ir religinis, celibatinis gnosticizmas, ir sekuliarus, humanistinis, etinis hedonizmas, paremtas aukšta filosofine kultūra. Geriausias atvejis, kai ieškoma pusiausvyros tarp liberalaus ir konservatyvaus principo, nes akivaizdu, kad protas sako, jog laisvei pabėgti labai toli neturėtų būti leidžiama, nes radikalus liberalizmas turi daug negatyvių savidestrukcinių bruožų, tačiau nuosaikus liberalizmas yra gerovės ir klestėjimo garantas bei ženklas.

Gyvybinį procesą matau kaip palankiausiai įformintą naudojant liberalią kryptį, nes ji suteikia daugiau erdvės, leidžia pasireikšti kūrybiniam pradui, apsibrėžti savo sievą laisvu apsibrėžimu, atmetant išorinę prievartinę uniformine tvarką, kuri nieko neduoda ir niekam nereikalinga. Aukšta kultūra ir aukštas intelektas reikalauja įvairovės, galimybių laisvai reikštis, kuri sukuria klestėjimą, o klestėjimas yra liberalios gerovės aukščiausias taškas. Taigi laisvė reiškia – heteronominio gnostinio apskritimo silpnėjimą ir autonomijos principų išplitimą, kurioje forma paimama iš savęs, o ne gaunama iš kito. Tai reiškia, kad ji yra priimtiniausia kiekvienam atskiram individui ir rodo tikrą individualių sievos konstruktų įvairovę, atskleidžiančią visuomenės tikrą veidą, tuo tarpu, konservatizmo prievartinis brukimas uždeda ant visuomenės kaukę, paslepia jos tikrą vaizdą. Nemanau, kad turėtume bijoti pažiūrėti į save ir pamatyti, kas iš tikro esame, nes tiesa išlaisvina sąmonę (nuo iliuzijų).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s