“Filognozų asociacijos“ konstitucija

Vis labiau ryškėjant filognozijos teorinio modelio kontūrams, turi būti plečiamas ir „Filognozų asociacijos“ koncepcijos modelis. Šis modelis – tai taisyklių rinkinys, pagrįstas žmogaus sampratos ir santvarkos idėjomis, kurių pagrindu būtų galima organizuoti žmones. Kadangi tai „asociacija“ turi būti įstatai, tačiau iš esmės niekas nepasikeis, jeigu įstatus pavadinsime „konstitucija“. Šiame skyrelyje kol kas pačių taisyklių neviešinsiu, bet pabandysiu apžvelgti teorinį modelį ir filosofinius principus, kurių pagrindu formuluojama pagrindinė organizacijos idėja kaip etinė sistema. Pagrindinis principas, be abejo, yra teisingumas, kurio reikalavimas kyla iš pačios žmogaus prigimties, iš jo „gamtinės“ sandaros. Tačiau apie visa tai – nuo pradžių.

Žmogų laikau dviviete sąmone, kur viena vieta suvokime yra skirta Sau, o kita – Kitam. Tai yra sąmonėje sumavimo būdu suformuojama subjektinė ir objektinė dalis, kurių sąryšis gali būti etiškas ir neetiškas. Etiškas tada, kai jis pusiausviras, ir neetiškas tada, kai nepusiausviras. Subjektas ir objektas yra atvertas ir neatvertas, tai yra, dalis jo yra sąmonėje ir dalis už sąmonės ribų. Subjektas tai asmenybė, mintys, atmintis, jausmai, emocijos, kūno pojūčiai, objektas – tai kiti žmonės, gyvūnai, augalai ir nesąmoningi daiktai. Subjektą ir objektą susieja veiksmas, kuris gali būti teisingas arba neteisingas, nuo ko priklauso jo moralumas ir nemoralumas. Šis pamatinis principas yra universalus visiems ir nuo to, kokia ideologija įdiegta į šį substratą, priklauso kokia etikos idėja. Filognozijoje ši idėja įgavo tris koncepcinius lygmenis, nuo aukščiausių iki žemiausių. Jie yra: a) tiesa, veiklos mastas, ir etika – kaip kertiniai filognozijos akmenys, jos raison d‘etre; b) teisingumas ir hierarchija – kaip santvarkos kertinis modelis; ir c) žmogaus teisės, turinčios pagrindines vertybes: gyvybę, laisvę, turtą, laimę ir orumą. Pabandykime šiuos lygmenis paanalizuoti detaliau.

A. Kertiniai filognozijos akmenys.

Pagrindinė sąvoka šiame lygyje yra tiesa, tiesos sąmonė, kuri svarbi filognozijai kaip „pažinimo meilei“, nes pažinimo tikslas – atskleisti tikrovės paslaptį. Tiesa tai subjekto santykis su savimi ir su objektu, taip pat su nematomu savimi ir nematomu objektu. Tiesa yra informacinė sąmonės būsena, kuri yra kaupiamas ir augantis darinys, priklausomai nuo to kiek žmogus sugeba pasemti tikrovės ir kiek laiko jis tai daro. Maži protai semia mažai, turi didelį iliuzijos kiekį sąmonėje, o dideli protai semia daug, jų tiesos sąmonė ir kokybė – aukštesnė. Galutinis filognozijos tikslas – holoplastinė sąmonė arba pažintas visas subjektas ir visas objektas, įtraukiant ir matomą, ir nematomą dalį. Visą tikrovės informaciją padalinus į tūkstančio dalių skalę, sąmoningai jos formai skiriama 1 dalis, o nematomai – 999 dalys.

Antras momentas yra veiklos mastas, kuris susijęs su tiesos sąmone: pažinę tikrovę taip pat išmokstame ją keisti, kurti dirbtinę realybę. Šis procesas taipogi vaizduojamas holoplastinėje visumoje, kur panašiai kaip sąmonės atveju yra dualizmas tarp natūralaus pasaulio ir dirbtinio pasaulio. Natūralus pasaulis atsiradęs savaime ir yra savaiminė vertybė, o dirbtinis – įvedamas savavališkai. Taigi kiek dirbtinumo turi būti įvedama į subjektą ir objektą yra veiklos masto problema, kur gali būti maksimalus veiklos mastas ir minimalus. Tai yra, galime viską keisti maksimaliai, susikurti naują pasaulį ir save, o galime nieko nekeisti. Tai skirtumas tarp baltojo drakono  ir juodojo drakono civilizacijos.

Kaip konkrečiai turime elgtis priklauso nuo etikos koncepcijos, etinio apsiribojimo logikos, kurios svarbiausia sąvoka yra teisingumas, suvokiamas kaip pusiausvyra. Kodėl tai svarbu – suprasti nesunku, nes tiek pirmu atveju, tiek antru atveju turime dualistinę, dvilypę struktūrą, kurioje galimos dvi būsenos, pusiausvira ir nepusiausvira. Pusiausvira būsena laikoma etiška, o nepusiausvira – neetiška. Tačiau tai ne toks paprasta principas, kaip atrodo, nes nėra universalaus 50-50 proc. principo pusiausvyroje, nes lyginami ne vienodų svorių dydžiai, todėl kur yra pusiausvyros taškas – taip paprastai nenusistato. Dėsnis toks: lygybė tarp lygių ir nelygybė tarp nelygių. Koks skaičiavimo principas – jau techninis dalykas, kuris priklauso nuo santvarkos, ir skaičiavimų joje metodikų. Pirmas taikymas yra sąmoningos ir nesąmoningos tikrovės pusiausvyra, kur sąmonė ir transcendencija yra didelėje asimetrijoje ir šią asimetriją ištaisyti – pagrindinis „pažinimo meilės“ tikslas. Tada veiklos mastas, kuriantis dirbtinę realybę, technologiją – iš gyvybės galima atimti tik tiek natūralumo, kiek nekenksminga ir tik turint tikslą sustiprinti, o ne pavergti.

B. Teisingumas ir hierarchija.

Čia pagrindinė taisyklė skelbia, kad lygybė tarp lygių ir nelygybė tarp nelygių. Kaip atsiranda nelygybė ir poslinkis pusiausvyroje, kuris teisingas ir teisėtas, rodo tokie faktoriai: laikas, darbas ir įgimtas gabumas. Laikas ir darbas sukuria nuo genetikos nepriklausomą pranašumą: kuo daugiau laiko ir daugiau dirbi, turi didesnį įgūdį ir integruotos informacijos kiekį, vadinasi turi pranašumą prieš jaunesnius žmonės, kurie nėra pusiausvyroje. Taip pat formulėje įvedamas įgimtas sėmimo sugebėjimas, kuris rodo proto mastelį, ateinantį iš genetikos. Gabesnis, turintis didesnį IQ, yra nepusiausvyroje su mažiau gabiu. Vadinasi, kadangi žmonės yra nelygūs, formuojasi hierarchija „lygus tarp lygių principu“, tai yra, visis turintys vienodą lygį formuoja sluoksnį, o visi lygiai, nuo silpniausio iki stipriausio formuoja hierarchiją. Principas, pagal kurį „daugiau semi – daugiau turi, ir mažiau semi – mažiau turi“ yra teisingumas. Vadinasi teisės ir vertybės nustatomos tarp lygių ir tarp nelygių. Maksimali nelygybė yra iš viršaus į apačią, valdžios vertikalė, kur galinga mažuma svertų priemonėmis kontroliuoja silpną daugumą. Jeigu santykiai tarp jų pagrįsti žmogaus teisėmis ir humanistinėmis vertybėmis, turime šiuolaikinę humanistinę santvarką. Tačiau pagrindinis teisingumo principas yra tas, kad jis yra viršesnis už humanistines vertybes, tai reiškia „nėra humanizmo neteisingume“.

C. Žmogaus teisės.

Iš to kas pasakyta, seka išvada, kad žmogaus teisės – ne absoliučios vertybės, nes jos nepripažįstamos tada, kai yra teisingumo pažeidimas. Jeigu teisingumas yra pusiausvyra dvivietėje sąmonėje, tai šioje vietoje pažeidus pusiausvyrą, vertybės nustoja galios iki to momento, kol bus atstatytas teisingumas. Pažeidimas gali kilti ir iš objekto, ir iš subjekto pusės, taip pat hierarchiniu ir regioniniu principu. Tai gamtinis principas, kuris analogiškas potencialinių laukų dinamikai, kur pusiausvyros pažeidimas sukuria įtampą ir jėgos srovę iš didesnio krūvio į mažesnį. Įtampų kūrimas ir prisidenginėjimas žmogaus teisėmis ir humanizmu – neetiškas, nes žmonės tyčiniu būdu pakišinėjami į „jėgų lauką“ tam, kad būtų padaryta žala ir būtų galima reikalauti už žalos padarymą bausmės. Tačiau teisingumas ir tiesa – aukštesnės vertybės, ir jeigu žmogaus teisės yra netiesoje ir neteisingume, jos neginamos.

Gyvybė, laisvė, turtas, laimė, orumas paisomas tik tuo atveju, jeigu nepažeistas teisingumas, o kovojimas su konkurentu arba priešu prisidengiant silpnų žmonių skydu, siekiant juos įstumti į įtampų lauką yra didelis amoralumas. Ir šioje situacijoje atsakingi yra ne tie, kas naudojasi būtinosios ginties teise, bet tie, kas niekuo dėtus žmones buldozeriu stumia į pavojų gyvybei, laisvei, turtui, laimei ir orumui. Jeigu grasini – neturi teisės į gyvybę, jeigu įvedinėji vergovę – neturi teisės į laisvę, jeigu reketuoji turtą – neturi teisės į turtą, jeigu kankini – neturi teisės į laimę, jeigu įžeidinėji – neturi teisės į orumą, jeigu esi neteisingas – neturi teisės į teisingumą. Dvivietėje sąmonėje pagrindinės teisės taikomos abejose vietose, o jeigu yra pažeidžiamos, jos taip pat išnyksta abejose vietose – subjekte ir objekte.

Ši problema šiuolaikiniame pasaulyje labai aktuali Vakarų civilizacijos regioninėje politikoje, kur jie tyčinius būdu kuria geopolitines įtampas, o po to į šių įtampų lauką įstatinėja paprastų žmonių gyvenimus, kuriais naudodamiesi šokdina konkuruojančius regionus prisidengdami „žmogaus teisėmis“. Tačiau, kaip jau buvo sakyta, žmogaus teisės galioja tik tada, kai elgesys teisingas ir etiškas, tai yra – laikosi pusiausvyros principo. Jį pažeidus, pusiausvyros atstatymas svarbesnis už humanizmą ir žmogaus teises. Paprastam žmogui, kuris turi ribotą veiklos mastą, menką protą ir vadovaujasi tik savo egoistiniais interesais, tai suprasti sunku, tačiau tie, kas valdo dideles organizacijas, mąsto valdovo protu, o ne paprasto žmogaus, ir valdovo racionalumas neturi kitokių būdų nugalėti prieš niekšybę – tik būtinosios ginties būdu naikinti priešo stumiamą paprastų žmonių skydą, nes už žalą atsako tie, kas stumia į pavojų, o ne tie, kas naudojasi būtinosios ginties teise. Naudoti žmonių skydą agresinėje operacijoje – karo nusikaltimas.

Toks yra filosofinis „Filognozų asociacijos“ modelis, kuris turi misijos ir tikslo dalį, organizavimo hierarchinio principo dalį ir žmogaus teisių bei etikos koncepcijos dalį. Norintys priklausyti asociacijai, turi įvertinti šią koncepciją ir nuspręsti ar pritaria jai, ar ne. Logiškai šis modelis yra nepriekaištingas, tačiau kaip ir visi modeliai – tai tik abstrakcija, o gyvenimas ir tikrovė visada būna daug kartų sudėtingesni. Kiekvieną kartą reikia mąstyti strategiškai, ieškant pusiausvyros tarp būtinybės ir laisvės, kuri turi būti surandama tokiame taške, kuris geriausias visiems. Laikui bėgant, bus suformuluota tikra konstitucija, kuri bus „Filognozų asociacijos“ veikimo tikrovėje pagrindas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s