Filognozija pirmiausiai yra tyrinėjimo metodas, kurio objektu gali tapti bet kokia tikrovės dalis, dalinant ją į sątvarologijos ir substratologijos korpusus. Gali būti tyrinėjamas pats pasaulis, tikrovė, o galima savo dėmesį atsukti į kūrinį ir kultūrinę kūrybą. Šiuo požiūriu pasaulis dalinasi į natūralų ir dirbtinį – viskas kas natūralu yra gamta, o viskas kas dirbtina yra kultūra. Filosofija yra kultūrinė tikrovės dalis, kuri priklauso sątvarologijos korpusui, todėl parinkus ją tyrimo objektu, ji tyrinėjama iš šios perspektyvos. Galima tyrinėti atskirą veikalą ar traktatą, o galima savo objektu paversti visą filosofo kūrybą, jeigu ji užbaigta. Šiame skyrelyje parodysiu bendrąjį metodą, kaip daromas pradinis filosofo sistemos vertinimas, neanalizuojant turinio. Tam reikalinga sątvaro formulė ir joje išdėliotos vertės.

MS – DA – Polis – K – D/X

Kūrinys, ypač filosofinis, pagrįstas kalbiniu burbulu, kuriame yra tam tikru individualiu filosofiniu stiliumi pasakojama informacija, aiškinanti kokį nors sątvaro formulės elementą. Pagrindinė dalis, žinoma, yra drakono akis, DA, nuo kurios priklauso, koks civilizacinis / kultūrinis psichovektorius valdo tyrinėjimą arba kūrybą. Tokių išskiriu šešis, žymimus abėcėlės raidėmis nuo A raidės:

A – filognozija,

B – mokslas,

C – filosofija,

D – herojinė religija,

E – mitologija,

F – magija.

Po to, kiti elementai žymimi pagal svorį, išvardinant jų eiliškumą sekoje nuo svarbiausio iki mažiausiai svarbaus. Pavyzdžiui, F. Nietzsches vertinimas būtų toks:

MS [1] – DA [C] – Polis [3] – K [2] – D/X [4]

Šis vertinimas rodo, kad F. Nietzsche turėjo filosofo drakono akį, C, kurio pagrindinis tyrimo objektas buvo žmogaus metafizinė psichologija, kuri atsispindi kultūroje ir kūryboje, darant ją tik tam tikros bazinės gyvūninės būsenos simptomu, pagal kurį sprendžiame ar ji yra „sveika“, ar „ligota“. Nors D / X eiliškume pažymėtas 4 numeriu, ši vieta filosofo metafizinėje interpretacijoje yra svarbiausia aiškinant kaip veikia psichologija ir kūryba, nes žmogus kaip gyvybė ir gyvūnas atsiranda iš tiesioginės gamtinės aplinkos, kuri įgyja metafizinės fundamentinės realybės statusą. Ši vieta svarbi pagal jos reikšmę, bet pagal jai skirto teksto kiekį, ji yra paskutinėje vietoje, nes kiti elementai – labiau atspindimi tekstuose, užima juose didesnę dalį.

Kitas filosofas yra A. Šliogeris, kurio filosofijos kalbinis apvalkalas turėjo kitokią perspektyvą ir jo idėja buvo gana toli nutolusi nuo F. Nietszches problemų:

MS [2] – DA [C] – Polis [3] – K [4]  – D/X [1]

A. Šliogerio orientacija tekstuose buvo priešinga F. Nietzsches orientacijai, ir jis akcentavo D / X elementą, kurį vadino „būties fenomenu“, „transcendencijos fenomenu“, „esmo fenomenu“ arba tiesiog daiktu, įsišaknijusiu būtyje. Toliau buvo keliamas specifinės filosofinės būsenos klausimas, kuris apibūdinamas mažojoje sievoje kaip teorija. Teorijos pagrindinis objektas – būties fenomenai, kuriuose žmogus savo sąmonėje susitinka su transcendentine realybe ir įsitikrovina, tampa tikru ir esančiu. Trečioje vietoje yra polis, kaip pirmapradė bendruomenė, kurios uždavinys – gyventi būties fenomenų artumoje, puoselėti tikrovę ir daiktus, neperžengti saiko ribų. Ketvirtoje vietoje yra kūryba ir kūrinys, kuris turi būti daikto ir būties atverties vieta, nes be šio tikslo menas, arba dirbtinio pasaulio gaminimas, neturi jokios paskirties, išskyrus pragmatinį vartojimą. Drakono akis yra filosofo koncepcija, kuri atsiranda gyvenimo eigoje mažajai sievai sąveikaujant su pačia tikrovę ir kultūrine aplinka.

Tačiau toks filosofinės sistemos vertinimas – nėra viskas; turime dar tris parametrus, kurių vertės nurodo santykį tarp tikrovės (T), informacijos (I) ir kalbos (K). Tikrovė turi tris vertes, jeigu aiškinama iš sątvarologijos perspektyvos. Tikrovė yra sątvaro tikrovė, kurią savo filognozijos skalėje prilyginu vienam vienetui, 1. Tai reiškia, kad kai tikrovė paverčiama informacija ir kalba, perkeliant iš išorinių sątvaro dalių į vidines, ji gali būti daugiau negu vienetas, mažiau negu vienetas ir lygi vienetui (>1; 1; <1). Tikrovei peržengiant sątvarą, judama anapus vieneto; jeigu apima visą sątvaro sistemą – lygi vienetui; o jeigu aiškina tik kokią nors vidinę tikrovės dalį, psichologiją arba pasaulį, turime mažiau negu vienetą. Tikrovė yra pagrindinis filosofijos objektas, kuris nagrinėjamas filosofo jo sąvokų ir sampratų aparatu. Kita dalis yra informacija, kuri atsiranda tada, kai tikrovė pereina į protą ir ten transformuojama į koncepcijų ir kalbinių struktūrų formą. Informacija taip pat turi tris bazinius santykio su tikrove būdus, kurie žymimi kaip

T = I – jeigu protas realistinis, supranta viską maksimaliu būdu ir neprideda savo perteklinės informacijos;

T > I – jeigu informacijos daugiau negu tikrovės, filosofas daug prideda nuo savęs, vertina, piktinasi, išjuokia, tyčiojasi, kritikuoja;

T < I – jeigu informacijos mažiau negu tikrovės, ji rodo apsiribojimą objekte arba tikrovės nesupratimą, klaidingą interpretaciją, stoką, žinojimo deficitą.

Toliau informacija yra išreiškiama kalba, kuri gali būti lakoniška, glausta ir koncentruota, kai kalbos mažiau negu informacijos (<K); kai kalbos tiek, kiek informacijos, kuri išreiškiama optimaliu stiliumi, kur žodžių tiek, kiek reikia – nei per daug, nei per mažai – turime lygybę (K); ir paskutinis variantas, kai kalba išpūsta, jos daug daugiau negu informacijos, tekstas naudojamas neekonomiškai, tuščiažodžiaujama, kuriamas pigus sudėtingumo ir proto įspūdis. Pavyzdžiui, F. Nietzsche naudojo glaustą, lakonišką aforistinę formą, kurioje informacijos buvo daug daugiau negu pasakoma, kurią jis reikalavo iš skaitytojų pridėti savarankiškai, iš savo išvystytos drakono akies, nes norėjo bendrauti tik su brandžia auditorija, kuri pasiekusi reikiamą lygį. A. Šliogerio stilius įvairuoja, kai kur jis naudoja lakonišką, aforistinę formą, kiti jo tekstai, straipsniai ir traktatai gana išpūsti, naudojamas pasikartojimas. Tačiau išvedant vidurkį per visus jo tekstus – išlaikoma pusiausvyra, netolygumai išsilygina.

Pilna F. Nietzsches filosofijos struktūra būtų tokia:

T (>1) = I (<K)

Tai reiškia, kad laikau jog jo interpretacijose ir pasirinktoje temoje nėra didelio išsiskyrimo tarp tikrovės ir informacijos, o tai reiškia, kad jis nebuvo iliuzinės sąmonės propaguotojas. Meninės ir simbolinės koncepcijų formos neturėtų klaidinti, nes jų prasmė surandama įstatant jas ir visus kūrinius į sątvaro rėminantį kontekstą. F. Nietzsche akcentavo MZ6 kryptį, kuri buvo siejama su K, kuri reiškia kultūrą, kūrybą, kūrinį. MZ yra metafizinė zona pažymėta 6 numeriu, kuri yra žmogaus psichika, psichologija, vidinis pasaulis, esantis drakono akies srityje. MZ5, MZ4 ir MZ3 domino tik kaip metafizinė dirva, iš kurios išauga kultūra, visas dirbtinis civilizacijos pasaulis. Tuo tarpu tikroves MZ1 ir MZ2 norėjo pilnai pašalinti iš žmogaus pasaulio ir uždaryti civilizaciją istorinio proceso istoriologemoje, apibūdinamoje kaip viršžmogio idealo siekimas. Kaip jau sakiau, F. Nietzsches tekstai glausti, lakoniški ir juose informacijos daugiau negu naudojama teksto, todėl visą slaptą turinį reikia sugebėti rekonstruoti pačiam, o tai įmanoma tik turint išvystytą drakono akį, vadinasi esant virš 40 metų amžiaus.

A. Šliogerio filosofijos vertinimas analogiškas:

T (>1) = I (>K)

Tikrovės dalyje A. Šliogerio struktūra vertinama panašiai kaip F. Nietzsches, tai yra tikrovės daugiau negu sumatoriaus rėmai, nes peržengiama į transcendenciją, būtį, ieškoma metafizinių ir teologinių sąvokų autentiško paaiškinimo savo sąmonėje, tačiau šis principas saikingas ir tikrovės pagrindinė metafizinė zona yra MZ5, apvalyta nuo dirbtinio pasaulio invazijos, tai yra natūrali gamta. A. Šliogeris nekovojo prieš MZ1, MZ2 su tokiu užsidegimu kaip F. Nietzsche, tačiau buvo joms gana abejingas, nes laikė jas žmogui nepasiekiamomis ir nevertomis švaistyti dėmesį. Knygose akcentuojama natūrali gamta, nepaliestas kultūros, nežmogiškas, laukinis daiktiškumas, kuris turi atstatyti sątvare tikrą, pirmapradę žmogaus struktūrą, išvalant galvas nuo semantinių durnynų. Tikrovė ir informacija A. Šliogerio filosofijoje gerai subalansuota, informacijos nėra daugiau negu tikrovės, tai reiškia, kad jam nebūdinga nei iliuzija, nei tikrovės paslapties nesupratimas. Tai matosi iš teisingo jo tekstų įkontekstinimo savo sątvare.

Kaip pavyzdį imant filognoziją, jos formulė būtų tokia:

MS [2] – DA [A] – Polis [4] – K [3] – D/X [1]

Matome, kad drakono akis – A kategorijos, nes naudoja ne mokslo ar filosofijos metodą ir pagrindinis akcentas yra X dalis, vadinama hipostrata, kuri aiškinama kaip K, arba teorinis gnostinis implantas, aiškinantis kokios hipostratos geometrijos ir simetrijos, kurias galima panaudoti technologiniam pritaikymui. Mažoji sieva ne tiek psichologinė kiek kognityvinė, kurios teorijos tikslas – tyrinėti laksatinio ekrano, rišlio ir drakono akies prote kūrimo galimybes. Vertinant pagal metafizines zonas, tai yra MZ2, MZ3 ir MZ4, kurios atitinka hipostratinės materijos, pirmapradžio kūno substancijos ir sąmonės lauko kryptis. „Šventasis gralis“ žinoma yra antigravitacijos technologijos, kurios reikalingos kosminės civilizacijos pradžiai.

Pagal tikrovės, informacijos ir kalbos santykį formulė tokia:

T (>1) = I (<K)

Kaip matome, tikrovė peržengia sumatoriaus vienetą ir išeina į artimąją transcendenciją, bent jau noruose. Tikrovės ir informacijos ryšys nepažeistas, tai yra, nėra vieneto pažeidimo nei iliuzijos, nei nesupratimo kryptyje – visas sumatorius gana tiksliai suvokiamas ir aiškinama originalia kalba. Imant kalbos parametrą, nėra beprasmio tuščiažodžiavimo ir nesivarginama rašyti „storas ir solidžias knygas“. Informacija pateikiama glaustai ir lakoniškai, nerafinuotu stiliumi, akcentuojant ne formą, bet turinį. Naudojamos santraukos schemomis, nes mąstymas vizualinis / loginis, o ne filologinis. Kadangi teksto yra mažiau negu informacijos, kaip ir F. Nietzsches atveju, reikia išvystytos drakono akies, tad tekstai prieinami tik vyresniame amžiuje, turintiems specialų polinkį filosofijai ir tikrovės tyrinėjimui.

Palyginimui, magijos drakono akis, žymima F, turėtų atrodyti taip:

MS [3] – DA [F] – Polis [4] – K [1] – D/X [2]

K [1] reiškia, kad akcentuojama išorinė kultūrinė forma, kuri yra specialus ritualas, vykdomas simboliniais objektais, žodžiais ir veiksmais. Ritualas nukreiptas į X [2] realybę, kuri yra hipostratinė transcendencija, slepianti mistines jėgas, kurių pagalbos savo magijos priemonėmis nori magas. Tam reikalinga speciali mažosios sievos būsena MS [3], kuri yra apdovanota ypatingais gebėjimais susisiekti su transcendentine realybe. Polis [4] yra magijos objektas, kuriame norima sukelti siekiamą poveikį, pasinaudojant transcendentinėmis jėgomis. DA [F] yra visa mago mitologijos ir praktikos sistema, kuri sukurta mažajai sievai sąveikaujant su transcendentine realybe ribinėse būsenose, kuriose magas tyrinėja ir pažįsta anapusinę realybę, siekia tapti jos valdovu.

• Angelų diena